Komentaras. Tyrimai rodo, kad teroristai yra daug labiau išsilavinę, nei mes manome. Tik 17 % teroristų, kurie kovoja „Islamo valstybėje“, neturi vidurinio išsilavinimo, ketvirtadalis iš jų – universitetų absolventai. Tas pats pasakytina apie teroristus savižudžius.
Atsakymas. Tai, kad išsilavinę žmonės eina į IGIL, labai įdomus reiškinys. Jie mano, kad jie ras idėją, dėl kurios verta egzistuoti, kuri yra gyvybės ir mirties lygmenyje, todėl ji labai vertinga jų akyse.
Tai būdinga išsilavinusiam žmogui, jis žvelgia aplink ir mato, kaip pasaulis smenga į niekur: nyksta, menksta, niveliuojasi iki nulio.
Žmogus ieško, už ko užsikabinti, kad vertėtų egzistuoti. Ir staiga jį pradeda vilioti. Be to, jis gauna palaikymą iš aplinkos, – staiga atsiranda draugų, visuomenė, kuri turi savo idėją, ir jis užsidega!
Jį laiko ne pati ideologinė koncepcija, o tai, kas yra aplink ją! Įrodyta, kad armijoje tarnaujančio žmogaus irgi taip nebedomina valstybė, kaip kažkada šaukdavo: „Už Tėvynę!“
Jį domina jo kovos draugai: „Mes priešinamės, mes ginamės. Mes užkariaujame!“ – kitaip tariant, nedidelė žmonių grupė, kurią jis jaučia kaip broliją. Žmogui šito trūksta, ir jis tai randa. Ir „Islamo valstybė“ moka tuo pasinaudoti.
Klausimas. Kaip privilioti juos į kitą vietą? Ar yra tokia galimybė?
Atsakymas. Dėl to būtina padidinti gyvenimo intensyvumą iki tokio lygio, koks yra tokiose organizacijose: gyvenimas turi jaustis kaip iššūkis, malonumas kovoti, susitelkimas, išreiškimas teisingos idėjos, vedančios pirmyn ir uždegančios žmogų taip, kad jis visą laiką būtų pasaulinės revoliucijos būsenos.
Tokiam tikslui reikalingi romantikai, ypatingos sielos, bet to, dar ir organizatoriai.
Klausimas. Kitaip tariant, būtina stipresnė idėja, bet romantiška ir deganti, kad vestų pirmyn? Ir tokia idėja egzistuoja?
Atsakymas. Ji egzistuoja pas mus – kabaloje.
O „Islamo valstybėje“, manau, viskas, kaip visada, veda prie to, kad revoliucija pradės ryti savo sūnus. Jie dabar, apskritai, jau naikina save!
Jie negali susivienyti. Juk jei jie susivienija, tai praranda trinties pojūtį, kibirkštį, kuri įsižiebia jų siautėjimuose. Tokiose revoliucinėse srovėse staiga gimsta didžiulis kiekis įvairių krypčių, grupelių, kurios tarpusavyje oponuoja, kivirčijasi.
Jiems laimė, kad jie varo siaubą pasauliui. Tuo jie nori pasakyti, kad yra ypatingi ir kažko verti.
Todėl viskas veda į viena – pasaulis visuose santykiuose krenta į prarają, o jie sukasi virš jų kaip ereliai, kurie pasirenka sau naujas aukas, jas puola ir griebia. Bet, iš esmės, jokios galutinės idėjos neturi nei vieni, nei kiti.
O kaip atsiskleis mūsų idėja – tai jau kita problema.

Iš 2015 m. spalio 10 d. TV programos „Naujienos su M. Laitmanu“