Klausimas. Kokia ta jėga, kuri verčia vystytis pasaulį – visą gamtą ir žmogų?
Atsakymas. Mes egzistuojame jėgos lauke, vadinamame „gamta“, kuriame yra daugybė įvairių jėgų.
Mes skirstome šią jėgą į lygius: negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir žmogaus arba pagal mokslinį požiūrį: į fiziką, chemiją, biologiją ir t.t. Mes apibrėžiame ją pagal savo vystymosi ašį, kaip priežasties ir pasekmės ryšius.
Šiame lauke yra tokių sričių, kurios mums nežinomos ir neaiškios. Visa gamta – tai vieninga jėga. Kuo geriau suvokiame tikrovę ir kuo giliau tiriame gamtą, tuo labiau įsitikiname, kad tai – viena jėga.
Mūsų suvokimas tampa vis integralesnis, globalesnis ir mes jau suprantame, kad nėra atskirai fizikos, chemijos, biologijos, ekologijos, o visa atspindi vieną formą. Tik dėl mūsų suvokimo ribotumo jaučiame vieną tikrovę kaip atskirus fragmentus. Mes tiesiog negalime pamatyti visos visatos kaip vieno paveikslo, vienos jėgos.
Bet palaipsniui pagal savo išsivystymo lygį pradedame suprasti, kad tai iš tikrųjų vienas paveikslas, viena jėga, kurioje esame. Ir ši jėga mus vysto ir suteikia galimybę ją suvokti. Jėga, vadinama „gamta“, tarsi pati nori, kad mes ją pažintume.
Žmogus tyrinėja gamtą, naudodamasis savo savybėmis, gautomis nuo gimimo, todėl jį, žinoma, riboja laikas, judėjimas, erdvė ir savas suvokimas. Jis negali išvalyti savo smegenų ir perprogramuoti jų iš naujo. Juk žmonija – tai rezultatas ilgo evoliucijos vystymosi, ją milijardus metų formavo įvairiausi poveikiai ir jėgos.
Žmogus – tai gamtos vystymosi rezultatas, todėl kyla klausimas, ar jis gali, būdamas neatsiejama integralios gamtos dalimi, ją tyrinėti ? Juk dėl to būtina pakilti aukščiau gamtos.
Tik įvykus pastarojo meto mokslo proveržiams, pradedame suprasti, kad laikas ir vieta reliatyvūs, o vietoje masės gali būti energija. Bet energija – tai kažkas, kas greitai išnyksta, vadinasi, ir masė gali išnykti.
Išeina, kad begalinės tonos materijos, kurią matome Visatoje, yra ne masė, o energija, t. y. kažkas perregimo ir išnykstančio. Iš esmės, mūsų Visata tuščia!
Be to, priežastis ir pasekmė gali pasikeisti vietomis, ir tai, kas mums rodėsi kaip priežastis, pasirodys kaip pasekmė, arba priešingai. Galbūt įvykis, kuris turi atsitikti, sukelia savo priežastį, o ne priežastis sukelia įvykius.
Kvantinėje fizikoje žinomi reiškiniai, kai dalelės, nutolusios viena nuo kitos kosminiu atstumu, yra susijusios viena su kita. Ir jei viena dalelė atlieka apsisukimą, tai už milijardų kilometrų nuo jos kita dalelė atlieka tą patį. Ir nėra taip, kad viena dalelė kartoja kitos veiksmus, – jos abi tarsi sukibusios kaip viena.
Nė viena iš jų nėra priežastis ir pasekmė, o visos sukuria vieną visumą ir tokia forma, kurios nesugebame suvokti savo protu, nes jis nepaprastai ribotas.
Taigi, išeina, kad visi mūsų gamtos tyrimai – labai riboti.
Klausimas. Turime pripažinti, kad mes daug ko nežinome?
Atsakymas. Mes beveik nieko nežinome! Juk mūsų matematikos ir fizikos suvokimas – tai irgi mūsų struktūros pasekmė. O jei būtume kitaip sukurti, turėtume kitą matematiką ir „1+1“ nebūtų lygus „2“.
Juk tai tik prielaida, kad 1+1= 2. Jei pakeistume savo suvokimo organus, tai pamatytume kitą tikrovę. Visa mus supanti gamta atrodytų visiškai kitaip.
Bet jėgą, kuri vysto gamtą, galima laikyti absoliutu, esančiu ne mumyse. Ši jėga kuria gamtą ir mus pačius tokia forma, kuri kažkiek leidžia mums ištirti dalį gamtos. O jei iš tikrųjų norime ištyrinėti gamtą, tai turime pakilti į šios jėgos lygmenį, o tam turime įgyti naujų savybių.
Tęsime….

Iš 2017 m. birželio 27 d. 972-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta – tai vienybė

Gamta neišmokys blogo

Kaip suvokiame gamtą?

Klausimas. Stivas Chokingas ir toliau garsinasi. Dabar jis siūlo pastatyti kolonijas Mėnulyje ir Marse, kur mums vis tiek reikės persikelti dėl klimato pokyčių Žemėje arba dėl meteorito sudužimo. Ką Jūs manote dėl šių pareiškimų? Mes kur nors išskrisime?
Atsakymas. Aš nesitikėjau iš tokio rimto mokslininko, kuris vadovauja Niutono katedrai, tokio fantazijos polėkio.
Žinoma, gerai statyti laboratorijas Mėnulyje ir Marse, pažaboti kokią nors kometą, meteoritą. Bet esmė – ne ta. Esmė ta, kad jis kviečia persikelti į kitas vietas, o tai jau – nieko verta! Žmonės nesupranta, kaip stipriai jie yra susiję su Žeme.
Mes susiję su Žeme visomis mūsų savybėmis! Netgi tada, kai Žemėje persikeliame iš vienos vietos į kitą, mes keičiamės. Keičiasi veido bruožai, charakteris – viskas. Palyginkite, pavyzdžiui, žydus, kurie gyveno Rusijos europinėje dalyje ir Vidurio Azijoje. Žemės jėga! Yra pasakyta, kad keičiantis vietą keičia likimą, sėkmės ženklą.
Aš manau, kad šie mokslininkų išsišokimai – tam, kad gautų geresnį finansavimą, sukurtų laboratorijas, sužinotų daugiau apie Visatą. Tai gerai. Iš tikrųjų, nemanau, kad kažkas mąsto rimtai: „Mes kažkur skrisime, kažkur gyvensime…“
Gyvenimo nėra Žemėje, o kitoje vietoje bus?! Čia turime puikias sąlygas. Bet jau tiek užteršėme Žemę, kad daugiau gyventi joje nenorime? O kitoje vietoje? Ir taip pat elgsimės su visais dangaus kūnais?
Komentaras. Kažkada sakėte, kad šio laikmečio žmonijos paminklas bus šiukšlės, besisukančios kosmose…
Atsakymas. O jos jau sukasi. Jei mus stebėtų iš kosmoso, tai pagal šias šiukšles suprastų, kad su mumis neverta turėti reikalų: „Žiūrėkite, ką jie padarė su artimiausia erdve!“
Klausimas. Aš noriu paklausti Jūsų, kaip kabalisto: kaip įsisavinti Žemę, kad nekiltų noras kažkur išskristi?
Atsakymas. Reikia ištaisyti žmogų, kad neterštų Žemės. Juk Žemė gali būti rojus.
Klausimas. Kitaip tariant, ir vietos užteks, ir ekologija pasitaisys?
Atsakymas. Esmė ne ta. Svarbu tai, kad pagal negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos parametrus Žemė mums yra idealiai tinkama vieta, nes mes išaugome ir išsivystėme joje.
Bet kai žmogus Žemėje pradėjo vystytis egoistiškai, jis ėmė priešintis gamtai ir Žemei, todėl sistemingai ir nuosekliai naikina supančią aplinką. Ir čia jau mums reikia pasikeisti patiems.
Todėl, nukreipdami lėšas mokslo vystymosi priemonėms, turime užsiimti ir asmeniniu vystymusi.

Iš 2017 m. birželio 28 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Netikiu Stivenu Hokingu“

Kas veda pasaulį į aklavietę?

Dvi jėgos, gimdančios Žmogų

Klausimas. Kartais gyvenime nutinka įvykiai, kurie tarsi kažkieno parengti, o kartais atrodo nevykusiu atsitiktinumu. Rytuose yra „karmos“ samprata, o arabai turi patarlę – „Nuo to, kas tau iš viršaus skirta, – nepabėgsi.“ Ar mūsų likimas iš tikrųjų nulemtas, tarsi iš anksto nufilmuotas filmas, ar mes jį galime pakeisti?
Atsakymas. Visas gyvenimo scenarijus jau iš anksto užrašytas, tačiau pats žmogus nusprendžia, kaip tai nusileis jam. Juk žmogui duota valios laisvės, skirtingai nuo negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, kurie yra „aklos lemties“ rankose, kitaip tariant, yra besąlygiškai kontroliuojami aukštesniojo Gamtos valdymo.
Gamta visa, kas egzistuoja, stumia pirmyn per evoliucijos procesą pagal Darvino teoriją ar dar kokią nors programą. Tačiau žmogus, skirtingai nuo kitų, gali imti likimą į savo rankas. Jei jis to nedaro, tai gyvena kaip gyvūnas visiškai valdomas gamtos, ir neturi galimybės veikti savo likimo, kur iš anksto viskas apibrėžta.
Instinktyviai reaguodamas į visus įvykius savo gyvenime, žmogus taip nuo savęs neprideda nieko naujo. Jeigu nuodugniai ištirtume visas savo sistemas: psichologiją, fiziologiją, visus savo jausmus, tai galėtume išskaičiuoti savo sprendimus ir reakcijas bet kokiose gyvenimo situacijose.
Tai tarsi mašina, kurios elgesys neabejotinai aiškus. Todėl kalbama jau ne apie šitą mašiną, o apie išorinius poveikius jai, apie ją veikiančias jėgas. Tik nuo jų priklauso, kas nutiks su žmogumi, – o nuo jo paties nieko nepriklauso. Vadinasi, negalima sakyti, kad jis lemia savo likimą. Taip veikia 99.99% visų pasaulio žmonių.
Tačiau yra žmonių, kurie gali imti likimą į savo rankas ir reaguoti ne instinktyviai iš savo egoizmo ir prigimtinių savybių, o pakilę virš savo prigimties veikia netgi priešingai jai. Tai visiškai kitoks elgesys nei visų kitų, paprastų žmonių.
Kitaip tariant, įmanoma išeiti iš automatinės, iš anksto apibrėžtos lemties. Tai nėra paprasta, bet įmanoma, ir ne žmogaus sąskaita, o padedant ypatingai, gamtoje slypinčiai jėgai, kuri vadinasi „grąžinanti į Šaltinį Šviesa“. Ši jėga ima mus veikti, kai norime pakilti virš savo prigimties. Juk gamtoje mes visi robotai, veikiantys mašinos viduje.
Jeigu pritraukiame sau ypatingą jėgą, kuri mus vysto, tai įgyjame ypatingą, aukštesnę davimo, vienybės, meilės prigimtį. Ji bus kaip priedas prie mūsų asmeninių savybių ir mūsų gyvenimo programos. Programa pasikeis, nes duomenys pasikeitė, juk prašau naujos programos ir noriu eiti nauju keliu, kad pakilčiau į kitą lygmenį, ant naujos gyvenimo pakopos.
Noriu ne tiesiog plaukti šioje instinktyvioje tėkmėje, kuri neša mane nuo gimimo dienos iki mirties, bet nugyventi gyvenimą kitaip: veikiant naujam valdymui ir kitaip reaguojant į jį, kad pasiekčiau kitokių rezultatų. Išeitų, kad palieku savo likimą, ankstesniąją prigimtį ir tampu aktyvus savo naujojo likimo elementas.
Bus tęsinys.

Iš 2017 m. liepos 25 d. TV laidos “Naujasis gyvenimas” Nr. 886

Daugiau šia tema skaitykite:

Valios laisvės paieškos, I d.

Valios laisvės paieškos, II d.

Kaip tapti laisvam?

Klausimas. Kodėl noras kartais vadinasi materija, o kartai jėga? Materija gali būti jėga? Ar jėga įsivelka į materiją?
Atsakymas. Dažnai noras vadinamas materija, nes be noro nėra nieko kito. Tačiau norui būdingas stiprumas (kiek jis nori), todėl jis vadinamas ir jėga.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Keliamoji noro jėga

Norų gilinimas

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Pagal kokius kriterijus visuomenė vertins žmogų ateityje? Pagal turtą, grožį, kūno sudėjimą?
Atsakymas. Nemanau, kad žmonės kreips dėmesį į fizinius duomenis. Net vyrai.
Tai palaipsniui išnyks iš mūsų suvokimo, mes vertinsime tik vidines žmogaus savybes ir jų teisingą pusiausvyrą. Ši pusiausvyra, kuri bus visuose lygmenyse, taps tikruoju grožiu ir sveikata.
Individo elgesys ir charakteris bus vidinės būsenos pasekmė. Žmogus ne tik tinkamai pats viską vertins, bet ir sieks visą aplinkinį pasaulį nukreipti į viduriniąją liniją.

Iš 2016 m. liepos 3 d. pamokos rusų kalba

Galima sakyti, kad Karlas Marksas pasiekė didžiausių aukštumų – jis toks pat unikalus kaip ir Baal Sulamas, tik ne dvasiniu lygmeniu. K. Marksas buvo žmogus, supratęs pasaulyje vykstančius procesus, ir tai, koks vystymasis mūsų laukia.
Savo išvadas jis padarė pagal tais laikais išryškėjusius pradinius požymius, remdamasis tyrimų darbininkų padėties tekstilės fabrikuose statistika.
K. Marksas buvo ekonomistas ir išmanė tuos klausimus. Pagal egoistinio vystymosi pradžios simptomus dar pramoninės revoliucijos priešaušriu, tik atsiradus garo mašinoms ir pirmajai mechanizacijai, kol dar nebuvo elektros, jis jau suprato, kur link tai nuves.
Jis buvo tikras ekonomistas, lyginant su kitais, ieškojusiais būdų išspausti kuo daugiau dolerių.
K. Marksas pajautė stumiančią vystymosi jėgą, suprato, kad ji kyla iš žmogiškojo egoizmo ir prie nieko gero neprives. Todėl verta iš karto judėti lygybės link. Baal Sulamas taip pat teigė, kad paskutiniosios kartos gyvenimas bus pagrįstas visuotine lygybe ir vienybe.
Tik Marksas tai matė ne iš dvasinio lygmens kaip Baal Sulamas, o darė išvadas kaip ekonomistas. Jis sakė, kad neverta tęsti ekonominio vystymosi kapitalistiniu būdu, geriau pradėti visuomenės pertvarkymą lygybės principais.
Iš tiesų, jis ir nemanė, kad tai įvyks iš karto. Sprendžiant iš jo raštų, Marksas suprato, kad pirmiausia būtina pasiruošti, mokytis, kelti darbininkų sąmoningumą į kitą lygmenį. Juk tais laikais darbininkai buvo visiški tamsuoliai.
Tik dabar pradedame mokytis to, iš ko juokėmės prieš pusantro šimto metų. Amžininkai nesuprato K. Markso. Po trisdešimties keturiasdešimties metų revizionistai visais įmanomais būdais iškraipė Markso metodiką. Ir Leninas, ir Stalinas buvo šių klaidų pasekmė.
Markso „Kapitalas“ – tai ekonominė pranašystė. Galime neabejoti, kad dabartinės krizės sąlygomis ji atgims. Problema – stereotipinis nusistatymas prieš K. Marksą, jo tapatinimas su „marksizmu“, kaip jį interpretuoja sovietai.
Bus daugiau…

Klausimas. Ar yra kas nors naudingo kabalos išminties lobyne jaunųjų poroms, kurios dėl augančio egoizmo augimo susiduria su santykių problemomis?
Atsakymas. Taikykime kabalą mūsų pasaulyje! Juk jame vyksta egoizmo varžybos, nuo mažumės iki senatvės. Visas mūsų gyvenimas – tai pragaras, ištisa kova, iš kurios nieko neišlošiame, ir tiktai egoizmas piktdžiugiauja, kuomet vienas priešais kitą giriamės savo pranašumais.
Būtina protingai tvarkytis su duotu žemiškuoju gyvenimu ir pasistengti jį harmonizuoti, pakeisti.
Gimdome, auginame ir auklėjame vaikus ne dėl to, kad nuramintume savo egoizmą, o dėl to, kad iš jų padarytume žmones, kurie galėtų ramiai džiaugtis gyvenimu, o ne nuolat ginti pozicijas.
Kabalos mokslas aiškina, kaip tai padaryti.
Dėl to mums reikia taikyti tokią ryšių tarp žmonių sistemą, kuomet virš visų mūsų egoistinių atotrūkių, prieštaravimų galėsime pastatyti tarpusavio ryšių tiltukus, o galiausiai – pamilsime.
Mes galime tai padaryti – galime būti tarpusavyje egoistais, nes tokia mūsų prigimtis, o virš jos kurti altruistinius tarpusavio ryšius. Tai priklauso tik nuo auklėjimo! Jeigu išauklėsime tokią kartą, ji bus laiminga ir taps stipriausia.
Mums atrodo, kad altruizmas gali mus susilpninti, ir galiausiai, mus sunaikins, praris, bet yra atvirkščiai. Meilė – tai pats stipriausias jausmas pasaulyje, ir ji duota žmonėms (tautai), kurie ją realizuoja, didžiulę vidinę jėgą.
Pavyzdžiu to, kaip egoizmo augimas ir savęs priešpastatymas likusiems susilpnina ir sukelia krizę, gali būti Amerika.
Jeigu Europa turėtų mūsų susijungimo metodiką, tai šiandien ji būtų stipresnė ir aukštesnė už visas kitas.
Siekimas susijungti, tarpusavio pritraukimas užkoduotas gamtoje, ir šią jėgą reikia išnaudoti – ji sukuria vis naujas materijos formas ir viską, kas egzistuoja, o atsijungimas tiktai naikina ir žudo.
Dėl to mums būtinas kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europą gali išgelbėti tik visiška integracija

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Gėris kabalos požiūriu

Klausimas. Kaip suprasti kūrimo pabaigą? Kas įvyks su materialiais objektais po kūrimo pabaigos?
Atsakymas. Kūrimo pabaiga suprantama taip: mes vis glaudžiau susijungiame, pradedame jausti aukštesniojo pasaulio pilnatvę, kol pasiekiame būseną, kai ji užima visiškai visą mūsų norą.
Ir tas žiupsnelis mūsų noro, kuris jautė iškreiptą tikrovę, tiesiog dingsta ir pereina į tikrą pasaulio suvokimą, kuris yra išorėje, o ne mūsų viduje.
Šis pasaulis tarsi išnyksta, todėl jis vadinamas iliuziniu.

Iš 2016 m. rugsėjo 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulybė be išimčių

Kas įvyks po galutinio išsitaisymo?

Didelis egoizmas – didelis ištaisymas

Klausimas. Kaip negatyvius žemiško gyvenimo įvykius išnaudoti dvasiniam vystymuisi?
Atsakymas. Jus turite suvokti mūsų pasaulį kaip vieną visumą. Nėra nieko, kas prasprūstų pro aukštesnįjį valdymą.
Mes tiriame vieningą gamtos jėgą, kaip ji valdo žmogų ir žmoniją. Tad jeigu kils kokių nors problemų, turime jas susieti su ta pačia vieninga gamtos jėga, suprasdami, kad jei kažkur jaučiamės blogai, tai tik todėl, kad patys kalti, nes neatitinkame tų reikalavimų, kuriuos mums kelia gamta.
Kabalos mokslas moko mus, kaip turime tai atlikti, kaip pateikti save, kaip susivienyti, kad dėl mūsų gerų ryšių įstengtume atitinkamai į save nukreipti gamtą.
Todėl visus neigiamus poveikius iš supančios aplinkos – visuomenės, ekologijos, klimato sąlygų, politinio ir ekonominio gyvenimo ir viso kito, kas vyksta su žmogumi, – galime patys neutralizuoti tarpusavyje.
Viskas priklauso nuo mūsų gerų santykių, per kuriuos galima suminkštinti visas problemas. Ir niekaip kitaip. To mus moko kabala, tai jaučiame ir bendraudami su kitais žmonėmis.
Kabalos mokslas sako: jei nori pakeisti pasaulį – pakeisk save, savo požiūrį į kitus. Todėl mes organizuojame grupes ir mokomės, kaip pritraukti sau teigiamą gamtos jėgą, kad ji mus pakeistų.
Kiek ji mus keis į gerąją pusę, tiek keisis pasaulis. Toks tarpusavio ryšys tarp mūsų ir valdymo sistemos.

Iš 2017 m. gegužės 21 d. vaizdo konferencijos su Pasaulinės akademijos (MAK) kursų studentais

Daugiau šia tema skaitykite:

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Keisdamiesi patys, mes keičiame pasaulį

Neiškreiptas egoizmo pasaulio vaizdas

Klausimas. Kokiu būdu teisingų ryšių jutimas, geri santykiai gali tapti tikruoju mano moters užpildymu?
Atsakymas. Geri vyro ir moters santykiai būtinai ją užpildys! Nieko nėra svarbiau, kaip elgtis su moterimi dėmesingai. Galiausiai ji supras, kad niekur kitur to nepamatys, ir panorės būti kartu su jumis.
Tas pats ir su vyru: jeigu moteris jam bus dėmesinga ir juo rūpinsis, jis pajaus, kad ji pakeičia jam mamą ir negalės nuo jos atsitraukti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vyro ir moters pasaulio suvokimas

Vyras ir moteris – magnetas tarp jų, 1 d.

Meilės atgimimas