Klausimas iš „Facebook“. Kaip išmokti kontroliuoti neigiamas charakterio savybes?
Atsakymas. Žmogus galės save kontroliuoti, tik būdamas tinkamoje aplinkoje, kuri jį palaikys ir teigiamai veiks. Niekaip kitaip. Argi dar yra kokia nors kita jo charakterį veikianti jėga, kurios padedamas jis gali tai padaryti? Mūsų laikais įvairių rūšių savitaiga nebeveikia.
Visos charakterio savybės yra neigiamos, nes viską, ką žmogus daro, jis daro tik dėl savęs. Todėl tik gera aplinka gali padėti jam suvokti, kaip susibalansuoti.
Klausimas. Kas tuomet įvyks su neigiamomis charakterio savybėmis, jei, pavyzdžiui, kažkam būdingas šykštumas?
Atsakymas. Šykštumas nėra bloga savybė. Svarbu, iš kokios pusės žiūrėsi. Gal žmogus ne šykštus, o atsargus, pasveriantis, apskaičiuojantis? Argi geriau, kai viskas tiesiog iššvaistoma? Žinoma, kad ne.
Bet ir aplinką reikia iš anksto apmokyti, nuteikiant kiekvieną išeiti iš savo asmeninio egoizmo, susijungiant su kitais aukščiau kiekvieno atskiro ego. Tuomet aplinka formuos žmogui teisingą – viduriniosios linijos – elgesį.
Teisinga, palanki aplinka yra vienu lygiu aukščiau nei kiekvienas jos narys, būdamas atskirai, tad mūsų užduotis – pakilti virš šios individualistinės plokštumos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp meilės ir neapykantos

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Kodėl žmogų reikia auklėti?

Klausimas. Žmogus tyrinėja sielą, būdamas fiziniame kūne. Bet jei nėra fizinio kūno, tai niekas netyrinėja ir sielos?
Atsakymas. Neteisingai. Fizinis kūnas – tai fikcija, kurioje mes egzistuojame. Jis duotas mums tik dėl to, kad pradėtume formuoti savo sielą. Iš tikrųjų mūsų kūnas, kaip ir visas pasaulis, absoliučiai iliuzinis.
Siela – tai amžinosios būsenos suvokimas, kurį pasiekti jūs galite šiandien. Viskas priklauso tik nuo jūsų. Joks Dievas ar kiti šaltiniai čia nepadės.
Klausimas. Ar galima teigti, kad mūsų kūnas – tik komunikacijos įrankis žemiausiame lygmenyje?
Atsakymas. Taip, žinoma. Per jį mes bendraujame vienas su kitu materijos lygmenyje.

Iš 2017 m. sausio 1 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką sukūrė Dievas: kūną ar sielą?

Kaip siela susijusi su kūnu?

Kas turi sielą?

Klausimas. Kas yra ketinimas? Kaip galiu jį valdyti?
Atsakymas. Ketinimas – tai pats svarbiausias dalykas žmogui: ko iš tikrųjų žmogus nori.
Jeigu norite normaliai, ramiai, egoistiškai egzistuoti, tai visa jūsų veikla nukreipta žemyn, į šitą pasaulį. Jeigu norite pažinti Aukštesniąją jėgą, Kūrėją, savo misiją, tikslą, savo būseną kitoje dimensijoje, tai – priešinga kryptis. Reikia apsispręsti, ko siekiate.
Tarp kitko, kabala žmogaus niekaip neapriboja. Galite toliau daryti viską, ką norite. Nereikia savęs varžyti. Viena, ko reikia, – bandyti sužinoti, kaip pritraukti Aukštesniąją jėgą, kad ji vystytų mane mano tempu, o ne tuo tempu, kuriuo vystosi visa žmonija.
Klausimas. Kur gyvena ketinimas – širdyje ar prote? Ir kaip ketinimą pervesti iš proto į širdį?
Atsakymas. Iš tiesų, ketinimas negyvena niekur, taip pat ir jėgos bei norai. Mums atrodo, kad viskas susiję su kokia nors geografine arba geometrine erdve, tačiau iš tikrųjų neegzistuoja net daugiamatė erdvė, o tuo labiau – trimatė.
Sunku mums tai įsivaizduoti. Tačiau tokios erdvės iliuzija greitai išnyksta, ir kabalistas pradeda suprasti, kad turi reikalą su norų erdve.
Mes patys esame noras, juk iš tikrųjų neegzistuojame savo kūnuose, kuriuos šiandien matome kaip baltyminės medžiagos sankaupas. Visas pasaulis, viskas, kas mus supa yra energetiniai laukai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimo jėga

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Klausimas. Ar galima dirbtinai sukurti žmogaus intelektą?
Atsakymas. Ne. Mes apskritai nesuprantame, kas yra protas, nes manome, kad smegenys kažką daro, skaičiuoja, bet visa tai vyksta ne materialiame lygmenyje.
Mes net neįsivaizduojame, kaip stipriai esame susiję ir tarpusavyje, ir su milžiniškomis sistemomis, kuriose esame, nors jų ir nejaučiame, nes jos yra kitame išmatavime.
Visa tai atsiveria tik kabalistui, o jis mato, kad nereikia jokių gudrių išskaičiavimų, nors žmonės užsiima atskirais vienkartiniais išskaičiavimais: vienur išsprendė kažkokį uždavinį, kitur priėjo prie tam tikros išvados ir t. t. Mes visą laiką nepaliaujamai ieškome sprendimų, neįtardami, kad visos problemos sprendžiamos analoginiu būdu.
Aukštesnioji sistema yra analoginė, o ne skaitmeninė, diskretinė, sistema, todėl vienu metu sprendžia užduotis bet kuriame begalinės noro ir šviesos erdvės (ji vadinama „Begalybės pasaulio Malchut“) taške. Juk veikiant analoginei sistemai visi potencialai įgauna pusiausvyrą, ir joje paraleliai vyksta visi pasikeitimai.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išnaudoti smegenis 100 procentų?

Kas valdo smegenis?

Smegenys – vyriausias koordinatorius

Klausimas. Jeigu aš esu absoliutaus Kūrėjo kūrinys, kodėl man (tokiam, koks esu) nevalia tiesiog mėgautis paprastu, Kūrėjo duotu gyvenimu?
Atsakymas. Galima, bet tokiu atveju virsi „vabaliuku“, sėdinčiu ant gabaliuko torto, kurį valgysi visą gyvenimą. Ir niekas jo nejaudins: kaip pradėjo savo gyvenimą – taip ir baigs. Nori toks būti? Prašom!
Klausimas. Tačiau Kūrėjas neleis žmogui būti tokios būsenos?
Atsakymas. Žinoma! Mes turime prilygti Kūrėjui, pakilti į Jo lygmenį, ir nemažiau! Kiekvienas turi užimti savo vietą pasaulėdaros sistemoje – ypatinguose taškuose. O ką ten kalbėti apie gavusius ypatingą pažadinimą mokytis valdymo mokslo.

Iš 2017 m. birželio 25 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas lemia žmogaus raidos programą?

Beieškant teisingo dialogo su Kūrėju

Atlaisvinti savyje vietą Šviesai

Klausimas. Iš kur atsiranda keršto jausmas?
Atsakymas. Keršto jausmas kyla, kai egoizmas patiria didelį pažeminimą. Tuomet žmogus pasiryžta bet kam, jam nelieka kitos išeities.
Jei man smogia į patį egoizmo centrą, parodydami, kad esu nulis, visiškas menkysta, ir tuo nepalieka galimybės egzistuoti, tas pojūtis sukelia keršto jausmą.
Jei visuomet būčiau buvęs menkysta, būtų visai kas kita. Bet maniau, kad esu daug aukščiau, o štai dabar mane nuvertė nuo Olimpo ir parodė, kad esu niekas! Kyla baisi reakcija į priežastį, pagimdžiusią manyje šį jausmą, aš pasiryžęs ją ne tik užmušti, sudeginti, sutrypti, sutrinti, – noriu, kad ji išnyktų iš šio pasaulio. Nesvarbu, kokiu būdu!
Klausimas. Ar galima tokį jausmą sukelti kabalistui?
Atsakymas. Žinoma. Kabalistai visas emocijas išgyvena žymiai aštriau nei kiti. Bet jie supranta, kad visas emocijas sukelia Kūrėjas tam, kad žmogus grįžtų atgal pas Jį.
Klausimas. Jei paprastas žmogus kerštautų, tai ką darytų kabalistas?
Atsakymas. Kabalistas išsitaisys taip, kad ši emocija jo nė milimetru nepažemins, nes ją sukelia Kūrėjas, o ne kas nors kitas. Nėra nieko kito, tik Kūrėjas.
Klausimas. Kodėl kai kurios tautos kerštą pavertė tradicija, perduodama iš kartos į kartą, o kitos – ne?
Atsakymas. Tai priklauso nuo auklėjimo ir gyvenamo laikmečio. Buvo laikai, kai kraujo kerštas iš tikrųjų klestėjo. Egoizmo įžeidimas buvo toks nepakeliamas, kad tą jausmą galėjo anuliuoti tik dvikova. Žmonijos istorijoje buvo nemažai periodų, kai žmogus, jausdamas didelį pažeminimą, sprendė, kaip pasielgti.
Šiais laikais mūsų egoizmas vis auga, dangstydamasis ypatingais apsauginiais mechanizmais, kitaip mes į kiekvieną pravažiuojantį ir signalizuojantį vairuotoją žiūrėtume kaip į priešą ir imtume šaudyti vieni į kitus. Dabar laikoma norma nepastebėti įžeidimo, atleisti, nesiimti atsakomųjų veiksmų.
Kitaip tariant, privalome įžeidimo neimti į širdį, kad nesijaustume pažeminti, nors, iš tikrųjų, mūsų gyvenimas – milžiniškas pažeminimų šaltinis.

Iš 2016 m. rugpjūčio 21 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Nelygybės veiksnys

Ne evoliucija, o degradacija

Klausimas. Jausdamas kito žmogaus meilę, net jei ji egoistinė, jaučiu gėrio jėgą, ir ji mane užpildo. Nejau čia nėra Kūrėjo šviesos?
Atsakymas. O kur jūs jaučiate kito žmogaus meilę sau? Savo egoizme. Tad kas čia gero, kad jis mėgaujasi?
Padarykite taip, kad su jumis elgtųsi altruistiškai, ir kad jūs mėgautumėtės altruistiškai – štai tada malonumas bus tobulas.
Klausimas. Prieš keletą tūkstančių metų žmonių santykiai buvo geresni nei dabar?
Atsakymas. Kad kadaise santykiai buvo geresni – tikrai taip. Mums atrodo, kad žmonės buvo barbarai. Bet jie nebuvo šiandieniniai barbarai ir netroško kitam žmogui sukelti kančių.
Žmonija koja kojon vystosi augant kiekvieno iš mūsų egoizmui. Mes visąlaik vystomės aukštyn pagal eksponentę. Augantis egoizmas verčia mus trokšti kraujo. Viskas, apie ką piktdžiugiškai rašoma knygose, kaip anksčiau buvo žudomi žmones, geriamas kraujas ir t. t. vykdavo itin retai. Žmonės nebuvo tokie kaip šiandien.
Kodėl manote, kad prieš du tūkstantmečius žmonės buvo nelaimingi? Jie gimė savo laiku, buvo prisitaikę prie savo meto, jų gyvenimo kasdienybė buvo normali: tėvai, vaikai, naminiai gyvūnai, ūkis ir t. t.
Kodėl manote, kad jie visąlaik kentėjo? Ar mes savo laikais sulaukėme šviesios ateities? Visiškai su tuo nesutinku.
Klausimas. Bet gyventi tapo lengviau?
Atsakymas. Gyventi tapo lengviau, bet gyvenimas pasidarė nelaimingesnis.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ne piniguose laimė

Ne evoliucija, o degradacija

Kodėl mes kenčiame? 1 dalis

Klausimas. Kodėl žmonių santykių sferoje vyksta ne evoliucija, o degradacija? Kaip to išvengti tiems, kurie dar nejaučia poreikio dvasiškai vystytis?
Atsakymas. Niekaip neišvengsi, mat egoizmas nuolat auga. Todėl degradacija vis didės, kol neįsisąmoninsime, kad turime ką nors daryti su mūsų prigimtimi.
Sukurdami išorines struktūras, sistemas mėginame kompensuoti vis blogėjančią egoistinę prigimtį: tegu būna daugiau policininkų, geresnis apšvietimas gatvėse ir pan. Bet niekas nepadeda.
Lieka narkotikai, plėšikavimas, skyrybos, žmonės vis labiau nekenčia kits kito, vaikai išeina iš namų, apskritai dingsta bet koks noras gimdyti vaikus ir pan.
Trumpai tariant, bus vis blogiau, mat mėginame viską kompensuoti mobiliaisiais telefonais, įvairiausiais veiksmais bandome palengvinti materialų žmogaus gyvenimą, bet ne jo vidinį pasaulį. Pažvelkite, ką rodo per televizorių, kas vyksta mokyklose – visur. Žmogus ilgai kankinsis, kol įsisąmonins, kad reikia taisyti savo egoizmą.

Iš 2017 m. birželio 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Ką pliekia Kūrėjo smūgiai?

Dvasinė ekstazė

Rabaš pasakojo, kaip jo tėvas, Baal Sulamas, kartą atvyko pas savo mokytoją į Pursovą, nedidelį miestelyje netoli Varšuvos. Laukdamas mokytojo jo kabinete, jis priėjo prie knygų lentynos ir atsitiktinai paėmė vieną iš jų. Tai buvo Ari „Gyvenimo medis“.
Vėliau jis pasakojo: „Atverčiau ją ir nusistebėjau! Joje buvo kalbama apie tai, ką norėjau visą gyvenimą žinoti!“ Vos tik mokytojas įėjo į kambarį ir jį išvydo, suriko: „Padėk į vietą!“ Tačiau Baal Sulamas jau įsiminė, kokia tai knyga, ir netrukus suradęs ėmė ją studijuoti.
Po keletos metų jis suprato, kad jis nebeturi ko mokytis nei iš savo mokytojo, nei apskritai būdamas Lenkijoje.
Tačiau, kaip sakė Rabaš, Baal Sulam nežinojo, kad jam prireiks dar 20 metų, kad pradėtų savo dvasinį kelią. Rabaš tuomet pasakė mažiau. Tai ne 20 metų, o daugiau.
Komentaras. Įsivaizduokite, kaip taip skamba pradedantiesiems!
Atsakymas. Reikia žinoti tiesą. Juk kalbame apie sielos transformaciją, apie sielos persikūnijimus, apie tai, kad nusileidžiame į mūsų pasaulį 70-80 metų, kad būtent per tą laiką pakeistume save ir išeitume į kitą dvasinę pakopą.
Tad nėra ko čia slėpti. Priešingai, tau duodama galimybė ir reikia ją išnaudoti. Nesi laisvas iki gyvenimo galo – tu įeini į šią sistemą. O kodėl tu gimei, kam egzistuoji? Tik dėl to.
Kabalos mokslas tik apie tai ir kalba. Nereikia apgaudinėti, menkinti jos svarbos, nes ji kalba apie žmogaus tikslą šiame pasaulyje, šiame gyvenime. Ir tas, kas nori tuo užsiimti, turi suprasti, kur jis einąs. Kitaip, atėjęs į kabalą, pavers iš jos visokius mistinius dalykus. Nors šiandien tai praktiškai nebeįmanoma.
Baal Sulam atvirai ir daug rašo apie tai savo knygų puslapiuose. „Įvade į Mokymą apie dešimt sfirų“, savo laiškuose ir straipsniuose jis atvirai kalba apie tai, ko iki jo niekas niekada nekalbėjo.
Bet kas suranda jo knygas? Žmonės, kuriems to iš tiesų reikia. Jeigu žmogus atėjo pas mus mokytis, jis turi suprasti, kad šis ryšys – amžiams, jis privalo atlikti savo misiją.
Žinoma, jis gali išeiti ir iki gyvenimo galo užsiimti žemiškais reikalais, jei pavyks. Bet iš esmės nuo to nepabėgsi. Kalbama apie sistemą, kurioje visi norom nenorom turime dalyvauti.
Klausimas. Ar iš principo įmanoma, kad žmogus ieškos kito mokytojo?
Atsakymas. Taip. Jeigu jis išties ieško gyvenimo prasmės, tai privalo ieškoti.
Klausimas. Tačiau tam tikru metu jis turi aiškiai apsispręsti: „Čia!“ įsikibti dantimis ir laikytis?
Atsakymas. Tai pageidautina atlikti kuo greičiau, kad iš tikrųjų įsikibtum, antraip, gaila laiko.
Klausimas. Kaip žmogus atsivertęs knygą gali iš dviejų eilučių staiga suprasti: „Viskas! Čia atsakymas!“?
Atsakymas. Iki tol, kol radau savo mokytoją, keletą metų skaičiau tokius Baal Sulamo veikalus kaip „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų““ ir „Įvadas į kabalos mokslą“.
Tačiau, kai radau Rabašą, jis pasodino mane su savo mokiniu Hileliu, ir šis ėmė man aiškinti  „Įvadą į kabalos mokslą“, aš buvau tiesiog nustebintas.
Iki tol man neužteko paaiškinimų keletui žodžių ir būtent juose buvo raktas, kaip suprasti visą tekstą. Jei tai turi, eini toliau, o jei ne – prašoki, ir tekstas tau atrodo paviršutiniškas, įprastas.

Iš 2016 m. spalio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų dienų

Slaptosios kabalisto praktikos

Garbė vadintis „Barucho sūnumis“

#Katalonija #Ispanija: Pasaulyje bus vis daugiau prieštaravimų, kad žmonės egoistiškai nutoltų ir išmoktų suartėti VIRŠ skirtumų.
Demokratija veda į nacionalizmą – šį cikliškumą galimą pertraukti tik ištaisant egoistinę žmogaus prigimtį.