Klausimas iš Facebooko. Kodėl žmonės neįsisąmonina savo klaidų ir neatsiprašo už savo blogą elgesį kito žmogaus atžvilgiu? Ar tai vyksta sąmoningai?
Atsakymas. Kaipgi galiu įsisąmoninti savo klaidą, jeigu tai rodo, jog aš neprotingas ir nelabai išsivystęs žmogus?
Klausimas. Nejau nėra žmonių, kurie pripažintų savo klaidas?
Atsakymas. Yra, tačiau jie elgiasi taip, kad iš to gautų dar didesnę naudą: „Pažiūrėkite, koks aš ypatingas, geras, objektyvus – pripažįstu savo klaidas“. Ir iš to jie gauna dar didesnį kapitalą.
Kitaip, būdami egoistai negalėsime iš karto pripažinti savo klaidų, juk tai menkina mus. Mes tik galime pripažinti jas taip, kad tai pakeltų mus. Atsistoju priešais kolektyvą ir sakau: „Žinote, esu pasirengęs pripažinti savo klaidas“ – ir visi man ploja.
Klausimas. Ir vis dėlto žmogus ar žmonija pasieks tokią būseną?
Atsakymas. Tik tuo atveju, jeigu žmogus ims pripažinti savo klaidas, įsisąmonindamas, kad už tai gaus aukštesnįjį atlygį. Bet tiesiog taip paprastai neįstengs to atlikti.
Egoizmas lieka, jis niekur nedingsta, tiesiog vieną atlygį keičiame kitu. Kitaip tariant, man verta pripažinti savo klaidas, verta užgniaužti blogį, verta su juo dirbti kitaip, kad pakilčiau į aukštesniąją pakopą. Tam turiu išvystyti savyje didžius altruistinius siekius, iškelti meilės kitiems svarbą, ir tuomet galėsiu pripažinti savo klaidą. Viena turi būti aukščiau už kitą.
Tuomet egoizmas man bus reikalingas tam, kad jį atmesčiau, pakilčiau virš jo, mat taip uždirbsiu daugiau. Viskas šitaip sudaryta.

Iš 2017 m. spalio 2 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl kabalistas neklysta?

Ar aš taisau pasaulį?

Blogis – pasaulio pagrindas

Klausimas iš Facebooko. Kokia skausmo priežastis, kurį jaučiame netekę artimo žmogaus?
Atsakymas. Skausmas netekus artimo žmogaus grynai egoistinis, kaip ir bet kuris kitas mūsų skausmas. Jaučiame kažką, ką norėtume ir galėtume gauti arba gavome iš jo, o dabar negauname.
Net kada ilgimės kito žmogaus, tarsi apraudame jį, – apraudame save. Tik save! „Kodėl jis paliko mane ir dabar jau negalėsiu mėgautis juo, jo buvimu, jo dalyvavimu?!“ Tik taip! Todėl, kad mūsų prigimtis absoliučiai egoistinė: „Kodėl to netekau ir negaliu daugiau tuo mėgautis?!“
Klausimas. O koks skausmas netekus artimo žmogaus būnant dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas. Dvasiniame lygmenyje nėra netekčių! Yra tik atradimai, kilimai nuo vieno lygmens į kitą.
Klausimas. Jūs buvote labai susiję su savo Mokytoju – Rabašu. Kokia buvo jūsų būsena jam mirus?
Atsakymas. Neišgyvenau ir neverkiau. Šalia manęs buvo kiti jo mokiniai, kurie raudojo. Žmogus sėdi, kažko mokosi – ir staiga prasiveržia verksmas.
Klausimas. Jums jis buvo kaip tėvas?
Atsakymas. Jis man buvo artimiausias žmogus. Bet jaučiau, kad vyksta jo kilimas ir čia nėra jokio praradimo. Jis pats nusprendė taip išeiti. Keletą dienų iki to, jaučiau, kad žmogus taip nusprendė. Nors nebuvo visiškai jokių požymių. Jam netikėtai įvyko staigus infarktas – ir viskas.
Klausimas. Žydai turi maldą mirusiesiems – Kadiš…
Atsakymas. Ši malda ne apie mirusįjį. Joje šloviname Kūrėją: „Tegul būna palaimintas didis Tavo Vardas!“. Jokių ašarų ir verksmų! Ten net neužsimenama, kad kažkas numirė, kažkas išėjo, kažkas atsiplėšė nuo manęs, dingo iš mano matymo lauko ir jo jau daugiau nėra, jis pakilo pas Kūrėją. Viso šito nėra! Tiktai: „Tebūnie išaukštintas šventas Tavo Vardas!“
Klausimas. Taip reikėtų žvelgti į skausmą dėl išėjusiųjų?
Atsakymas. Kūrėjo šlovinimas – pats teisingiausias požiūris. Iš mūsų pasaulio jautimo per gyvūninį kūną turime pereiti prie dvasinio pasaulio pojūčio per sielą. Tuomet suprasime tiesą ir pamatysime, kad niekas nemiršta, niekas nedingsta, visi esame kartu, reikia tik pasiekti šį abipusį pojūtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijome mirties?

Nesiekite sielos su kūnu!

Apie gyvenimą, mirtį ir dvasinį išsitaisymą