Pateikti gruodžio, 2017 mėn. įrašai.


Gamtos fraktališkumas

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Moksle yra sąvoka „fraktališkumas“. Jei, pavyzdžiui, didelį kristalą sutrupinsime į dalis, gausime fraktalus – mažus kristaliukus, kurie bus lygiai tokios pat formos kaip ir didysis kristalas.
Technikoje „fraktališkumo“ terminas būdingas hologramoms, kurių kiekvienoje atskiroje dalyje yra visas vaizdas. Kaip šį reiškinį aprašo kabalos mokslas?
Atsakymas. Visa gamta – tai viena bendra sistema, sudaryta iš dešimties „sfirų“ arba penkių dalių, vadinamų „AVAJA“. Kiekviena sistemos dalis savo ruožtu sudaryta iš posistemių, panašių į bendrąją sistemą.
Ir taip kone iki begalybės. Tačiau niekaip neįmanoma apskaičiuoti, į kiek posistemių pasidalija bendroji sistema, o tos – dar į kiek dalių.
Kiekviena posistemių dalis, nesvarbu kur ji būtų, daugybe įvairių tarpinių ryšių daro įtaką visai sistemai. Žmogus, tyrinėdamas tik vieną mažą šios sistemos dalelytę, joje randa visos sistemos mikroatvaizdą, kuris leidžia suvokti visumą.
Šitaip suvokiamas ne koks nors vienas sistemos elementas, o visa AVAJA struktūra. Ar maža, ar didelė, ji visada suvokiama kaip vientisa. Kaip mūsų pasaulio žmonės – ir maži vaikai, ir suaugę, ir seni, visi turi penkis jutimų organus, taip ir čia.
Komentaras. Materialiojoje gamtoje fraktališkumas turi ribą, nes kvantinės fizikos požiūriu mūsų pasaulį galima dalinti į blokus, pikselius, ir ne mažesnes už elementarųjį bloką daleles. Materialaus pasaulio fraktališkumas baigiasi šiais pikseliais. O dvasinio?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje pikselis – irgi tik pikselis. Jį turi sudaryti dešimt mikrodalelių, bet mes negalime jo suvokti, nes mūsų jutimo organai junta tik šviesos kvantus.
Tokia tvarka yra ir Aukštesniojoje šviesoje. Kiekviena šviesa dalijasi į 5 dalis, kurios taip pat dalijasi į 5 dalis, o šios dar į 5. Mažesnės šviesos dalies už 1/125 negalime pajusti, nes mūsų noruose nepakanka gebėjimo pojūčio aštrumo. Tarkime, kad tai nujaučiame juodos ir baltos spalvų kontraste, bet gebėjimo pajusti mažiau už tam tikrą kvantą mes jau neturime.

Iš 2016 m. gruodžio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Praeiti per pasaulių filtrą

Ar reali Visata?

Visas pasaulis – manyje

Komentarų nėra

Išėjimo iš krizės planas III d.

Auklėjimas, vaikai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kaip turi pasikeisti bendruomenė? Kokia bendruomenė galiausiai turi susiformuoti, pravedus integralųjį auklėjimą?
Atsakymas. Integraliojo auklėjimo tikslas ne pakeisti visuomenę, bet auklėti žmogų. Ji turi mokyti žmogų egzistuoti šiame pasaulyje – ne Mėnulyje ar kosmose, o paprastoje Žemėje, ir ne lūšnoje džiunglėse, o tarp žmonių šiuolaikiniame mieste, išsivysčiusioje valstybėje.
Juk būtent labiausiai išsivysčiusios šalys dabar turi problemų. Kuo labiau išsivysčiusi šalis, tuo sudėtingesnės problemos, nors jos turi daugiau galimybių jas paslėpti ir prislopinti. Tačiau visi bandymai kovoti su problemomis nepriveda prie sprendimo, o tiktai gilina ligą, kol ji prasiverš.
Jau patyrėme, prie ko priveda dešinioji arba kairioji linija. Dešinioji gali privesti prie fašistinio režimo, tačiau kairioji – prie nacizmo. Juk kraštutiniai pasireiškimai – pasvirimas į vieną ar kitą pusę.
Iš esmės, kairieji ir dešinieji skiriasi tik keliais žodžiais, tačiau ir vieni, ir kiti vienodi savo primygtinumu ir fanatizmu. Ir vieni, ir kiti pasiruošę užmušti priešininkus, nesutinkančius su jų nuomone, nes tai lemia žmogaus egoizmas.
Integralusis auklėjimas turėtų atnešti naują tekėjimą: viduriniąją liniją – ne kairiąją ir ne dešiniąją. To reikia mokyti, juk žmonija negali to pati atskleisti, nes viduriniosios linijos gamtoje nėra. Tokiu būdu duodama žmonėms egzistuoti su plačiu visokių polinkių spektru: iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę, kas ir yra vidurinioji linija.
Vidurinioji linija leidžia pakilti žmogui aukščiau gamtos į susijungimą, kuomet visi nusikaltimai padengiami meile. Tokios galimybės gamtoje nėra ir nėra žmogaus prigimtyje, ir be specialaus mokymo žmogus niekada prie to neprieis.
Toks mokymas negali būti parengtas nė viename universitete ar akademijoje, nė vieno paties protingiausio profesoriaus, o tiktai kabalistų, kurie studijuoja ir naudoja viduriniąją liniją, kurdami gerus santykius virš viso blogio.
Tiktai tokia subalansuota forma, negriaunančia nei gėrio, nei blogio, nei kairės linijos, nei dešinės, o atsiskleidžiančia, kaip padengimas virš visų skirtumų ir pakilimas virš jų, gali egzistuoti žmonių visuomenė, taip pat šeima ir paprasčiausiai draugystė tarp dviejų žmonių. Tik taip gali įvykti susijungimas.
Ši metodika turi ateiti iš kabalos, pati gamta negali mums atskleisti šio metodo, nes žmogaus lygmuo (laiptelis) neegzistuoja gamtoje. Atsižvelgiant į fiziologinį kūną, mes priskiriami gyvūniniam lygmeniui, o pagal savo suvokimą – žmogiškajam. Tačiau žmogiškojo lygmens gamtoje nėra – yra tiktai negyvasis, augalinis ir gyvūninis.
Žmogiškasis lygmuo reiškia, kad mes matome, galvojame, suprantame, jaučiame žmogų savyje – tokio dalyko nėra gamtoje. Mes išėjome iš beždžionių ir dar netapome žmonėmis – ,,žmogiškuoju lygmeniu“. Kol kad dar neatsirado nauja kokybė, vadinama ,,Žmogus“. Jeigu mes vietoje lazdos išmokome naudotis įvairiomis mašinomis, tai dar nereiškia, kad tapome žmonėmis – visa tai taip pat gyvūninis lygmuo, tik dar painesnis.
Tai vis dar ta pati beždžionė, išsivysčiusi tiek, kad gavo atominę bombą į rankas, o ne žmogiškąjį lygį, kurį privalome pasiekti. Gamta tęsia evoliucijos programą ir stumia mus toliau vystytis. Tačiau mes tam nepasiruošę, juk jis prieštarauja visam prieš tai buvusiam vystymuisi.
Visada pereinant nuo vienos pakopos prie kitos reikia anuliuoti buvusią pakopą: sumažinti, pakilti virš jos ir įgyti priešingą savybę.
Dėl to pakilimas į žmogiškąją pakopą įmanomas tik su sąlyga, kad mes sumažiname ir išnaudojame buvusią pakopą atvirkštine forma – dėl davimo, kad visas mūsų egoizmas tarnautų tik tam, kad taptume jam priešingi.
Dėl to reikalingas mokymasis, einantis iš žmogiškosios pakopos, auklėjimo, esančio žmogiškajame lygmenyje – tai gali tik kabalistai. Dėl to kabalos mokslas atsikleidžia mūsų dienomis ir gali išgelbėti visą žmoniją.
Ateities visuomenės forma aprašyta Baal Sulamo straipsnyje ,,Paskutinioji karta“. Tačiau tik kabalistai gali išmokyti žmoniją tokių santykių – čia ir yra jų misija. Dėl to mūsų laiku atsiskleidžia kabalos mokslas ir egzistuoja „Bnei Baruch“ organizacija. Turime teisę egzistuoti tik tuo atveju, jeigu pasiruošime šios misijos įgyvendinimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Neoliberalizmas nueina nuo istorijos scenos

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Komentarų nėra

Dvasinė kalba nepavaldi laikui

Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. „Šamati“ straipsniai parašyti iš davimo pozicijos tų laikų kartos vaizdiniais. Ar neplanuojate adaptuoti straipsnių ir knygų esamai kartai?
Atsakymas. Atvirai šnekant, nelabai suprantu, kuo jos skiriasi. Žmogus nuo anų laikų nepasikeitė. Šiuolaikiniai žmonės supranta anų laikų pavyzdžius. Juk tėvai, vaikai, maistas, kančios, gėris – tai įprastos sąvokos.
Nuo knygos „Šamati“ parašymo praėjo mažiau nei šimtas metų. Kabalistui tai visai nedidelis laiko tarpas. Naudojamės net keturių šimtų metų senumo kabalos knygomis, ir tai – įstabu!
Įsivaizduokite, kad staiga sutikote žmogų, gyvenusį Europoje prieš tūkstantį metų. Jūs nerastumėte su juo nei bendros kalbos, nei bendrų interesų, nei supratimo. O jei sutiktumėte žmogų, studijavusį kabalą netgi prieš keturis tūkstančius metų, puikiausiai rastumėte su juo bendrą kalbą ir bendrų interesų.
Kiek galėtumėte jo paklausti ir kiek išmokti?! Juk iki kartų nuosmukio žmonės buvo daug arčiau dvasinio pasaulio ir jautė jį daug ryškiau. Ir kalbėtume visiškai ta pačia kalba.
Klausimas. Kodėl visos kalbos keičiasi, o hebrajų – ne?
Atsakymas. Todėl, kad hebrajų kalba turi nekintamą dvasinę šaknį.
Hebrajų kalba, kaip dabar įrodinėja mokslininkai, yra net egiptietiškų hieroglifų pirmtakė. Tai kalba, kuria prieš šešis tūkstančius metų kalbėjo Adomas. Apskritai laikoma, kad ji gerokai senesnė. Ši kalba kyla iš dvasinių šaknų, todėl jos rašyba ir tarimas netransformuojami, juk dvasinės šaknys nekintamos.
Todėl galėtume laisvai kalbėtis su savo dvasiniais protėviais, juos suprasti ir dvasiškai bendrauti, tą mes ir darome. Kildami dvasinėmis pakopomis pakylame iki jų ir imame su jais bendrauti, bet jau ne materialiame, o dvasiniame lygmenyje. Jie mums atsiveria kaip visiškai aiškios bendros sielos dalelės.

Iš 2016 m. lapkričio 27 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalistų kalba: su ja sunku, be jos neįmanoma

Pati realiausia kalba

Sąvokos ir kalba

Komentarų nėra

Kas nedirba, tas valgo

Ekonomika ir pinigai, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKada nors žmonija suvoks savo egoizmą ir panūs jo atsikratyti. Suvokimą sužadins smūgiai, šiais laikais besipilantys iš visų pusių.
Greitai žmonija supras, kodėl ją užgriūva tiek problemų, kodėl kaskart prieina krizę, suirutę, neviltį ir atsimuša į sieną.
Krizė visur: ir vyriausybėse, ir šeimose. Kažką sukuriame ir matome, kad tai mums kenksminga. Pastarąjį šimtmetį žmonija iškrėtė tiek kvailysčių, kiek nebuvo per visą jos istoriją: du pasauliniai karai, revoliucijos.
O šiuolaikinis pasaulis atsidūrė tokiame chaose, kad iš viso nebeaišku, ką daryti. Vietoj žmonių ima dirbti mašinos, taip išeina, kad žmonės iš viso nebereikalingi.
Greitai nebebus nei pinigų, nei darbo. Žmonėms nereikės dirbti, visiškai pasikeis gyvenimo stilius. Dėl to ateis blogio suvokimas, ir žmogui teks suprasti, kad gyvenimas turi tekėti visai kitoje plotmėje – vieningų žmonių tarpusavio santykiuose.
Tokia žmogaus paskirtis, jam reikia išsivystyti iki tokios būsenos. Technologijas vystys keletas ypatingų išradėjų, dirbsiančių su aukštosiomis technologijomis, o visiems kitiems – paprastiems žmonėms – šiame pasaulyje nebus ką veikti.
Jie ims mąstyti, dėl ko gimė. Kadaise visas gyvenimas sukosi aplink darbą: žmogus dirbo tam, kad valgytų, ir valgė tam, kad dirbtų. Bet dabar galima valgyti ir nedirbant, tai dėl ko tada gyventi?
Šis klausimas kyla visiems: dėl ko gyvename? Kokia šio gyvenimo prasmė? Atsakymo nėra, lyg ir nėra dėl ko gyventi. Taip suvoksime blogį.
Klausimas. Kaip į šį procesą įsitrauks tolimiausios sistemos?
Atsakymas. Nėra artimų ir tolimų sistemų – yra tik viena sistema, kurioje mes visi tarpusavyje susiję tūkstančiais ryšių taip, kad neįmanoma pasakyti, kur pradžia, o kur galas. Tai integrali, uždara, apvali tarsi kamuolys sistema.
Todėl kiekvienas procesas vyksta visoje sistemoje. Bet kurioje vietoje galima aptikti sistemos galvą, kūną ir pabaigą. Tai lyg skysti drebučiai: kiekvienas yra visur ir kiekviename elemente yra visuma, tik minimaliu kiekiu.
Todėl neįmanoma nustatyti, kur šios sistemos galva, o kur uodega. Bet kurioje vietoje atradę galvą, ten pat rasite ir uodegą. Taip yra dvasiniame pasaulyje.
Tarpusavyje susijungdami integraliais ryšiais, pradėsime atskleisti Aukštesniąją gamtos jėgą, Kūrėją. Mes patys turime tapti integralūs, kad galėtume atskleisti Kūrėją. Kūrėjas yra visur, bet negalime Jo pajusti, atskleisti ar prisišlieti, prisijungti prie Jo.
Tam turime išsitaisyti, tai padaryti įmanoma tik grupėje, dešimtuke. Kai tik įvyks pirmasis dešimtuko susijungimas, iš karto atskleisime Kūrėją. Juk pagal savybių panašumo dėsnį mes jau turėsime integralų indą Jam atskleisti.

Iš 2017 m. sausio 19 d. pamokos pagal brošiūrą „Krizė ir jos sprendimas“ (2006 m. forumas Arose)

Daugiau šia tema skaitykite:

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

2016 metų rezultatai: ekonomika

Senojo pasaulio atgimimo link

Komentarų nėra

Dantis už dantį. O kur gi meilė?

Kabala

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš „Facebook“. Kas yra ,,akis už akį, dantis už dantį“?
Atsakymas. Kalbama apie tai, kad reikia nustatyti visiškai teisingas santykius tarp žmonių gamtos lygmenyje, t. y. egoistiniame lygmenyje.
Iš vienos pusės, nekreipti dėmesnio į nieką, išskyrus lygybę, kuomet veiksmo jėga sukelia jai lygią atoveiksmio (pasipriešinimo) jėgą.
Iš kitos pusės, jeigu visi žmonės pasaulyje priešinsis vienas kitam, tuomet atsiras supratimas, kad iš tiesų ryšių sistema turi būti aukščiau jų prigimties (gamtos).
Kabala padeda žmogui įgyti susijungimo virš egoizmo (ryšių) savybę. Tai vadinama ,,tikėjimu aukščiau žinojimo“ arba ,,visas nuodėmes padengs meilė“. Be to, meilė nieko neištrina: mes tebematome visas problemas tarp mūsų, koks kiekvienas skirtingas, nemalonus, netikėlis ir t. t.
Tai įgimta! Tačiau bendromis pastangomis visi pastatysime visai kitą tarpusavio ryšių tiltą – suprasdami, kas mes esame.
Kabalos moksle yra metodika, vadinama ,,viduriniąja linija“, kuri padeda mums tai padaryti. Jeigu galvojame apie pasaulį, apie mūsų normalų egzistavimą ir gerus tarpusavio santykius, juos galima susikurti tiktai vadovaujantis šia metodika.

Daugiau šai tema skaitykite:

Du kart apie meilę

Kur mus stumia egoizmas?

Pakeisti žmogaus prigimtį

Komentarų nėra

Kodėl kabalos nesimokoma po vieną?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl kabalos nesimokome po vieną?
Atsakymas. Todėl kad kabaloje kalbama apie globalų visos visatos įrenginį, kurį sudaro daugybė pasaulių. Net mokslininkai pastaruoju metu pradėjo rašyti, kad mūsų visata sudaryta iš daugybės visatų. Bet mes jaučiame tik kažką vieną, kažkokį kampą, pjūvį, ir matome kaip holografinį vaizdą tik mažą fragmentą, o kad pamatytume visą paveikslą mums reikalingas integralus matymas, kuris gaudytų absoliučiai viską visais dažniais.
Iš tikrųjų materijos nėra, mes gyvename jėgų lauke. Sakoma, jei mes paimtume atomo branduolį ir įsivaizduotume jį kaip teniso kamuoliuką, tai pamatytume, kad elektronas nutolęs nuo jo futbolo aikštės atstumu. Kitaip tariant, aplink mus visiška tuštuma ir patys mes esame sudaryti iš tuštumos.
Bet įdomiausia yra tai, kad nors egzistuoja didžiuliai atstumai ir viduje atomo, ir visuose mūsų įrenginio negyvosios, augalinės, gyvūninės materijos lygiuose, ir žmogaus sąmonės lygyje, – mes turime tarpusavio ryšį. Problema ta, kad mes nejaučiame šio ryšio svarbos.
Kabalos mokslas sako apie tai, kad visą visatą gaubia bendras apvalkalas, kurį galima vadinti „apskritu apvalkalu“. Šio rato viduje yra penki koncentriniai pasauliai, kurių tamsiausiame centriniame taške esame mes. Mūsų uždavinys pamatyti, pajausti šiuos pasaulius ir visa, kas juose vyksta.
Per 14 milijardų metų gamta vystėsi nuo negyvosios stadijos žmogaus link, nuosekliai keičiantis augaliniam, o tada gyvūniniam lygmeniui. O dabar esame paskutiniame mūsų vystymosi etape, kurio tikslas – pasiekti visos visatos, visų pasaulių supratimą, suvokimą, pojūtį, atskleisti juos. Dėl to turime tapti panašūs į juos. Būdami šiame mažame visatos kamuolėlyje, turime susivienyti tarpusavyje.
Žmonija turi tapti vieninga. Imkime visus kaip sumą arba kaip integralą, bet visi aštuoni milijardai planetos gyventojų turi būti kaip viena vieninga visuma, viena sistema. Nuo šio gamtos dėsnio mes niekur nepabėgsime.
Bet kaip prie jo prieiti, juk jis varo mus į kampą, sukuria įvairiausių problemų?
Sakoma, kad jei iš aštuonių milijardų padarytume nedidelį sisteminį įrenginį, sujungtume dešimtį žmonių, kurie, rinkdamiesi į ratą, pozicionuoja save kaip vieną visumą, tai ši vieninga visuma pradės jausti kitą, daug gilesnį pasaulio lygmenį. Taip jie pakils į naują pakopą, savyje atskleisdami, suvokdami, pajausdami valdančią jėgą, veikdami visą sistemą.
Pakilę jie gaus didesnį egoizmą, sakykime, dešimt kartų, ir vėl turės tapti kaip vienas, paskui vėl pakils į kitą pakopą ir vėl turės tapti kaip vienas, nes ir čia juose vyks dešimteriopas sustiprinimas. Taip jie kils, nuolatos vis labiau suvokdami visatą, visą pasaulį.
Jei mes tokiu būdu studijuosime kabalą, tai suteiks mums galimybę suvokti ir pajausti visus pasaulius, tapti amžinais, tobulais. Tai priklauso tik nuo mūsų suvokimo ir nuo nieko kito. Pasiekti tokią būseną, kad pajaustume visą visatą kaip save, – tai žmogaus uždavinys materialiajame pasaulyje. Tada žmogus tampa amžinas kaip visi dvasiniai pasauliai ir jaučia save, jaučia būseną, kurioje viską valdo tobulumas.
Išeidamas iš savęs, žmogus nustoja jautęs poreikius ir neišsipildžiusius norus, kuriuos jautė kaip kančias, neužpildytas savo būties tuštumas. Jis praranda ryšį su mūsų pasaulio apribojimais, išeina už jų ribų, pradeda jausti, kad egzistuoja visuose pasauliuose, tarsi išsklidęs po juos, jaučiasi absoliučiai vientisas, tobulas, amžinas. Tai mes turime pasiekti.
Šią metodiką prieš 5777 metus atskleidė Adomas, ir nuo to laiko kabalistai, ja naudodamiesi, pasiekdavo išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį. Tikėkimės, kad mums pasiseks ir mes atliksime tą patį.
Būtent dėl to kabalos negalima mokytis atskirai. Pavyzdžiui, susirenka kartu dešimt draugų, kurių kiekvienas yra normalus žmogus, kitaip tariant, sveikas egoistas, norintis visko tik sau, ir susitaria, kad nori vietoj mūsų pasaulio pajausti Aukštesnįjį pasaulį.
„Mes norime pritraukti gerąją energiją, išeiti iš mūsų pasaulio apribojimų. Nejausti artėjančios mirties, o pamatyti tikrąją visatą: amžiną ir tobulą. Kaip tai padaryti?“ – Pagal metodiką, kuri tęsiasi dar nuo Adomo, kuri sako: „Tu gali tai padaryti!“
Bet dėl to turi pakilti aukščiau savo egoizmo, kuris kuria tau materialios sistemos paveikslą, stengtis ir nukreipti savo siekį į centrą – ten, kur dingsta tavo „aš“ ir egzistuoja „mes“.
Savo pastangomis, padedant Aukštesniajai šviesai, atitrūksti nuo savojo (aš) ir sieki bendro ryšio (mes).


Klausimas. Ar tam vykstant išlieka mano individualumas?
Atsakymas. Dar didesnis nei visų kitų. Užtat dingsta poreikis rūpintis savimi, jaudintis dėl savo vietos, viso, kas materialu. Kai tik išeini iš savęs ir įsijungi į kitus, pradedi jausti „mes“.
Tai suteikia tau suvokimą apie visą visatą , juk tu išeini iš savo ribotumo. Dabar tu gyveni už laiko ribų, nes egzistuodamas materijos pasaulyje matavai viską tik pagal pulsą; už erdvės ribų, juk anksčiau matavai ją tik pagal save; ir už materijos ribų, kur visą laiką norėjai užpildyti save. Dabar tu negalvoji apie tai, o skrendi, kaip paukštis danguje.
Bet to neįmanoma atlikti pačiam, tai vyksta tik padedant vadinamajai Supančiajai šviesai (O“M) – Aukštesniajai šviesai, kuri egzistuoja aplink mus.
Jei mes siekiame centro, tai pagal pastangas (P) pritraukiame Supančiąją šviesą , ir Ji veikia kartu su mumis.
Tada mes įsijungiame į bendrą sistemą ir sukuriame vieną bendrą centrinį tašką, į kurį pritraukėme Šviesą. Sujungdama mus, Šviesa sukuria mūsų viduje davimo savybę, kuri padeda mums išeiti iš savęs. Mes jaučiame išorėje erdvę ir viską, kas joje yra. Tai ir yra Aukštesniojo pasaulio atskleidimas, kuris vyksta dešimtuke.
Jei nėra dešimties žmonių, galima to siekti ir mažesnėje grupėje, bet, ne didesnėje nei 10. Mes neturime galimybių prote ir jausmuose surinkti daugiau nei dešimtuką. Taip mes sukurti.

Iš 2016 m. spalio 30 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesa iš grupės centro

Integralus pasaulis rentgeno spinduliuose

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Komentarų nėra

Kam mums duoti talentai?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokia talentų dvasinė šaknis?
Atsakymas. Žiūrint, koks talentas. Iš principo, talentas – tai ypatingas savo polinkių taikymas.
Žmonės negali būti lygūs. Visi mes skirtingi, kiekvienas, sakyčiau, turi savo talentą. Tiesiog žmogus jo neatskleidžia, galbūt net pamiršta apie tai.
O apskritai talentą turi visi. Jei tinkamai ugdysime žmones, tai kiekviename atsiskleis kas nors ypatingo, ko nėra kituose. Ir šiame savo ypatingame taške žmogus bus panašus į Kūrėją.
Tad talentai mums duoti būtent tam, kad taptume panašūs į Kūrėją.

Iš 2017 m. liepos 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus paskirtis

Individualumas ir bendrumas

Vieninteliai ir nepakartojami

Komentarų nėra

Ar galima pasiekti amžinybę Žemėje?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Sakoma, kad žmogus įrašytas istorijoje išliks amžiams. Ir išties tokių žmonių kaip Platonas, Spinoza jau seniai nėra, bet mes prisimename jų vardus.
Atsakymas. Ką reiškia – amžinybė? Materiali tikrovė tėra iliuzija, viso to nėra.
Mūsų pasaulis egzistuos tol, kol neišeisime į dvasinį pasaulį. Vos tik žmonija ims masiškai kilti į dvasinį pasaulį, mūsų pasaulis ims garuoti, tirpti migloje ir liausis egzistavęs.
Tą suprasite kildami dvasinių pasaulių suvokimo laiptais. Likdami mūsų pasaulyje, išvysite, kad tai išties turi nutikti – mūsų materialus pasaulis išnyks, juk jis egzistuoja tik mūsų pojūčiuose.
Klausimas. Bet kol kas žmones deda visas jėgas, kad kaip nors bet kokia forma įeitų į istoriją?
Atsakymas. O kas gi jiems lieka? Taip egoizmas siekia įtvirtinti savąjį „aš“.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Aš – amžinas

Nauja žmonijos savybė

Komentarų nėra

Mokslas apie jausmus

Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kas yra jausmai žvelgiant iš kabalos pozicijų?
Atsakymas. Jausmas – tai pojūtis noro viduje.
Noras yra visos kūrinijos materija, o pojūtį šiame nore vadiname jausmu. Kadangi visa pasaulėdara – tai diferencijuotas, integralus noras, tai visa, kas egzistuoja jame yra jausmais.
Kalbame ne šiaip apie Visatą, bet apie visus pasaulius, apie visą didžiulę pasaulių sistemą. Ten egzistuoja du jausmų tipai: neapykanta ir meilė, o tarp jų esame mes.
Tad reikia pažvelgti, kaip mes juos skirstome, kuo remdamiesi priimame sprendimą: tas jausmas, kurį priskiriu neapykantai ar meilei, pat savaime yra „neapykanta“ ar „meilė“ ar tai aš nusprendžiu, koks jis bus. Kitaip tariant tai mokslas apie jausmus.

Iš 2017 m. rugpjūčio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Noras, prikeliantis žmogų gyvenimui

Žaidimas su jausmais

Norų gilinimas

Komentarų nėra

Atskleisti savo dvasinį potencialą

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar gali žmogus normaliai gyventi ir vystytis dvasiškai, jeigu nejaučia, kad kiti žmonės jį myli?
Atsakymas. Žmogus turi vystytis tam, kad atskleistų savo dvasinį potencialą. Gaila tokio veltui einančio gyvenimo. Tad žmogus neturėtų kreipti dėmesio į nieką. Jeigu jam duota galimybė mokytis mūsų organizacijoje, galimybė vystyti savo dvasines savybes, tai visa kita priklauso nuo jo.
Nieko kito nereikia. Čia jis nuo nieko nepriklauso. Jis net gali vienas sėdėti prieš savo kompiuterį, jeigu aplink jį nieko nėra. Pageidautina, žinoma, kad turėtų draugus, grupę, bet jei nėra, jam pakaks virtualaus ryšio, kad ištaisytų savo ego. Ištaisyti, reiškia subalansuoti tai su priešingomis jam savybėmis ir iš priešingumo tarp jų pasiekti Kūrėją.
Jis atskleis meilę, kuri užpildo visus pasaulius. Juk užsiimantis kabala žmogus kartais gauna tokią būseną, kai jam atsiskleidžia visą pasaulį užliejant meilė. Bet paskui tai praeina, ir po kurio laiko jis pats turi pasiekti tokios būsenos.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinas variklis, varomas davimo energija

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Nuo ko prasideda žmogus

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai