Klausimas. Kas yra žmoguje esanti „dykuma“?
Atsakymas. Dykuma žmogaus viduje – tai jo egoistinis troškimas, kurio negalima nedelsiant ištaisyti. Tačiau žmogus turi ateiti į šią „dykumą“ ir pasistengti joje gyventi, kad iš jos išeitų į „žemę, kur teka pienas ir medus“.
Todėl mūsų protėviai pradėjo nuo dykumos: Abraomas išėjo į dykumą, nusileido į Egiptą, grįžo į Bėr Šėvą (miestas dykumoje – vert. past.) ir t. t. Izaokas, Jokūbas – visas jų gyvenimas buvo susijęs su dykuma. Mozė pabėga iš faraono namų ir susitinka dykumoje su Itro, kerta dykumą.
Žinoma, čia daugiau kalbama apie dvasinius, o ne materialius veiksmus. Bet tai vyko ir materijoje pagal egzistuojantį dėsnį, kad kiekviena dvasinė jėga kartą turi prisiliesti prie savo materialiosios šakos ir atspausti tą pačią tvarką materialiame pasaulyje.
Tad turime suprasti, kas yra dykuma, ir kaip ją paversti žydinčia, derlinga žeme, kaip parašyta Toroje. Tai priklauso ne nuo pervažiavimo į kitą vietą, kaip mūsų pasaulyje. Dvasiniame pasaulyje pakeisti vietą reiškia pakeisti savo vidines savybes.
„Vieta“ dvasine prasme yra vidinis žmogaus noras. Ir jeigu mano vidinis noras yra kaip dykuma, tai aš gyvenu joje. Jei mano troškimas yra kaip jūros krantas ar sodas, tai ir gyvenu ten. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus ištaiso savo vidines savybes. Atsižvelgiant į tai, būtina suprasti, kas pasakojama Toroje.
Tora aprašo procesą, vykstantį žmoguje, kuris pereina iš vidinės dykumos būsenos, pilnos skorpionų ir gyvačių, į žydinčią žemę. Po keturiasdešimties metu ištaisymo klajojant po dykumą, ateinama į žemę, kur teka pienas ir medus.
Klausimas. Išeitų, kad dykuma yra blogai?
Atsakymas. Dykuma nėra blogai, tai pradinė būklė, nuo kurios pradedame savo vystymąsi: tiek vidinį, tiek išorinį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link per dykumą

Ištaisyti egoizmą – nedraudžiama

Trys pasaulio suvokimo būsenos