Pasaulis – tai Kūrėjas, įsivelkantis į viską, ką matome priešais save: negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės. Iš tikrųjų pasaulio nėra, yra šie keturi lygmenys: negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogaus, – ir jie visi žmoguje. Žmogus mato pats save ir nieko daugiau: savo vidines savybes aukštesniosios Šviesos fone.
Jeigu žmogus dirba ties tuo, kad nebūtų priešingas Šviesai, tai liaujasi matęs save Šviesos fone ir prilygsta jai savybėmis. Ir tuomet Šviesa, davimo ir meilės savybė apsivelka į žmogų, kuris virsta Šchina.
Kūrėjas nori atsiskleisti, nori padėti. Jis visada palaiko žmogų, bet negali sutikti, kad žmogus dėtų mažiau pastangų. Juk būtent dėdamas pastangas žmogus turi išsiaiškinti visus skirtumus tarp savęs ir Kūrėjo, išvystyti savo jausmus ir atskleisti aukštesniąją tikrovę. Tarp atskleidimo ir paslėpties žmogus kuria save. Todėl Kūrėjas gali jam nusileisti ir padėti visur, išskyrus ten, kur reikia dėti pastangas.
Pasaulis mums atrodo tamsus, grėsmingas, mat vis dar matome savo pačių egoistinę prigimtį baltos Šviesos fone. Jei stengsimės prilygti Šviesai, vienybei ir meilei, tai matysime ne save, o pačią Šviesą.
Tad reikia į pasaulį žvelgti kaip į Kūrėjo norą atsiskleisti. Jis tik reikalauja iš mūsų, kad dėtume pastangas, idant kliūtys virstų parama, pagalba. Kliūtys nurodo tas vietas, kur kol kas neatitinkame aukštesniosios jėgos – tol, kol visų priešininkų nepaversime mylimais draugais.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos rengiantis kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ketinimas ir jo įtaka tikrovei

Kodėl mes nejaučiame Aukštesniojo pasaulio

Dievas blogas ar geras?