Pateikti Sekmadienis, 28 sausio, 2018 dienos įrašai.


Atskleisti tobulą tikrovę

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманNuo pat pradžių Kūrėjas sukūrė tobulą kūrinį, juk aukštesniosios jėgos neriboja laikas, vieta, būtinos išpildyti ypatingos sąlygos.
Tik mūsų atžvilgiu egzistuoja paslėptis, kad pasiektume, atskleistume, išmoktume ir įsivaizduotume tas sąlygas bei dėsnį „Be gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo nėra nieko kito“, kitaip tariant, yra tik visiška tobulybė, ir prilygtume Jam.
Todėl, kol pasieksime išsitaisymo pabaigą, visa ši tikrovė egzistuos vien mūsų jutimo organuose. Ne mumyse yra tik Begalybės pasaulis, kur kūrimo pradžia ir pabaiga niekuo neatskirtos. Juk Kūrėjui nereikia jokių priemonių, veiksmų ar tarpinių būsenų tarp sumanymo ir jo įgyvendinimo.
Turime visuomet matyti save tobulos būsenos atžvilgiu, nors ir neįstengiame jos atskleisti, tinkamai pavaizduoti ar net įsivaizduoti.
Reikia nuolat prisiminti, kad visada stovime priešais tobulybę, kaskart nedideliais fragmentais atskleidžiame jos trūkumus tiek, kiek galime priešintis ir priartėti prie jos.
Todėl bet kokia būsena – norima. Reikia ją laiminti ir mokytis, kaip tinkamai priešintis pagal dvasinius ir materialius dėsnius, kurie irgi nustatyti pagal aukštesniosios jėgos norą. Ir todėl, jų laikydamiesi, turime ištaisyti save, kol kiekvienos mums duotos būsenos gale nuspręsime, kad „Nėra nieko kito, tik Jis .“
Iš to matyti, kaip reikia žvelgti į visus nemalonumus, pradedant sveikata ir baigiant išorinėmis, socialinėmis, šeimos problemomis, siekiant viską susieti su „Nėra nieko kito, tik Jis“ ir bendrai ištaisyti savo santykį. Juk viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio: kaip žiūrime į tikrovę, taip ji ir atrodo.

Iš 2018 m. sausio 8 d. pamokos „Gyventi realybėje, kurioje Nėra nieko kito, tik Jis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo laukas: „Nėra nieko kito, tik Jis“

Kūrėjas – kūrinio viduje

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Laikas atskleisti kabalą

Ateities visuomenė, Kabala ir religija, Platinimas

Komentaras. Iki XVII-XVIII a. Vakarų civilizacijos žmonės gyveno jausdami, kad yra tam tikra kosminė tvarka visuomenėje, ir gamtoje, kad egzistuoja aukštesnioji jėga.
Atsakymas. Vakarų civilizacijos žmogus gyveno, kaip sakoma, su savo išgalvotu dievu. Tai buvo naudinga ir valdovams, ir šventikams, ir kitiems luomams. Valdovas turėjo legitimaciją, jis esąs Dievo vietininkas žemėje.
O vėliau viskas apsivertė, nes egoizmas išaugo, nebegalėjo išlaikyti žmonių pažabotais, dar atsirado įvairios srovės: kalvinizmas, liuteronybė ir t. t., tai stipriai stumtelėjo vystytis toliau.
Šios srovės ėmė labai energingai transformuoti religiją į naujas socialines formas, nes senosios nebetiko žmonių vystymuisi. Liaudis savo visuomeniniais, ekonominiais, politiniais santykiais peraugo senosios religijos rėmus, jai reikėjo kitokios religijos. Taip atsirado įvairūs tikėjimai.
Viduramžių laikotarpis pasižymėjo itin audringu vystymųsi. Mums tik atrodo, kad jis buvo pristabdytas, o iš tikrųjų vyko labai rimti procesai, davę esminį postūmį mokslų, menų vystymuisi, naujos laisvės gimimui. Žmogus ėmė vaduotis iš šventikų valdžios.
Tuomet kilo klausimas: kaip išlaikyti žmogų pažabotą? Štai taip atsirado įvairiausios nacionalistinės ir joms priešingos socialistinės bei komunistinės srovės.
Klausimas. Koks religijos atsisakymo tikslas? Paruošti žmones aukštesniam suvokimui?
Atsakymas. Gamtos tikslas – suteikti žmogui galimybę savo jėgomis išsiaiškinti likimą ir rasti atsakymą į pagrindinį gyvenimo klausimą: „Dėl ko aš egzistuoju?“.
Anais laikais jei ir kildavo toks klausimas, jis būdavo slopinamas baimėmis ir visuomenės nuomone. Tačiau po Viduramžių žmonėms labiau išsivysčius, egzistencinis klausimas ėmė reikštis taip rimtai, kad jie išdrįso skelbtis ateistais, nesusijusiais su Kūrėju. Teizmas – tai ryšys su Kūrėju, ateizmas – šio ryšio nebuvimas.
Klausimas. Juk ateistai irgi bandė sukurti tam tikrą visuomenės sistemą, paremtą morale, tik be aukštesniosios jėgos?
Atsakymas. Taip. Jie sprendė klausimą, kuo remiantis sukurti valstybę, jei nebus aukštesniosios jėgos nei Dievo, nei karaliaus pavidalu. Tai labai rimtas šuolis pirmyn, kai į pirmą vietą iškyla pats žmogus.
Tačiau žmogus negali savęs valdyti, jis nieko negali padaryti „be karaliaus galvoje“ ir be Dievo galvoje. Todėl atsirado įvairios teroristinės srovės, fašizmai, nacizmai ir t. t. Žmonės ieškojo būdų, kaip valdyti save, palaikyti tvarką sistemoje ir pamatė, kad jiems nesiseka. Taip ir ėjo – nuo vieno smūgio prie kito.
Todėl XX amžiaus pradžioje po audringo mokslo, kultūros, savimonės raidos ėmė skleistis kabalos mokslas. Pasibaigus mokslo ir menų sklaidos periodui, paaiškėjo, kad šie neatsako į gyvenimo prasmės klausimą, iškilusį dar prieš Viduramžius. Atsakymo nedavė ir Švietimo epocha.
Štai tada atsiskleidė kabalos mokslas ir ėmė aiškinti, kad turi problemų sprendimą. Bet jis žmogaus mąstymo būdui yra iracionalus, tai tas pats, jei reliatyvumo teoriją imtume taikyti kasdieniame gyvenime.
Juk mūsų pasaulyje jos nesupranta, arba supranta tik keletas žmonių. Ką tuomet kalbėti apie paprastą liaudį? Tačiau pagal kabalą į naują lygmenį reikia pakelti visus.
Taigi, nors kabala ir atsiskleidžia, panašu, kad turi praeiti nemažai laiko, kol žmonės supras, kad visuomenė turi remtis jos principais, kitaip nebus jokio gyvybingumo.
Žmonija palengva artėja to link, nors dar nepasiekė tos būsenos. Šiuo metu mūsų kabalos grupė modeliuoja tokias sąlygas, jas analizuoja ir tikrina savo viduje tarsi laboratorijoje. Bet iš esmės taip žmonija turi realizuoti pagrindinį gamtos dėsnį.
Kabalistai turi parodyti žmonėms, kad jų metodika – vienintelė, galinti atsakyti, kaip ateityje atrodys gamta, visuomenė, žmonija, šeima, auklėjimas. Be šios metodikos pasaulis nesugebės išsilaikyti jokiuose rėmuose.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenės vienijimo metodika

Absoliutus tikėjimas

Kabala ir pasaulinės religijos

Komentarų nėra