Pamėginkite veikti itin paprastai: dar iki tol, kol jumyse kyla koks nors noras ar mintis, nesvarbu širdyje ar prote, pagaukite save, kad tai jums siunčiama Kūrėjo.
Pasistenkite su ta mintimi ar noru tęsti veiksmą kartu su Juo. Suprasite, kaip skirtingai imate viską jausti, kol pajausite Jį ir save partneriais.
Kas akimirką Jis pažadina jumyse mintis ir jausmus, o jūs stengiatės jas pratęsti kartu su Juo, nuolat stebėdami, kad Jis visuomet būtų jūsų veiksmų viduje.
Pamatysite, kad jums pavyks.

Iš 2017 m. spalio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjas kovoja už mane

Esu, nes esu!

Gyventi tikrovėje, kur „Nėra nieko kito, tik Jis“

Klausimas. Rate kiekvienas būna dviejose skirtingose fazėse: kai duoda ir kai gauna; kai kalba ir kai klauso. Kuo skiriasi kiekviena fazė? Kur esame lygūs – kai tylime?
Atsakymas. Mes ničniekur nelygūs, tik jeigu visi sieksime suartėti tarpusavyje, kad atskleistume tarp mūsų bendrą davimo ir meilės savybę, vadinamą Kūrėju.
Jeigu taip nesuartėjame, tai niekaip nebūsime lygūs. Lygybė tarp mūsų – tai pastangos suartėti su Kūrėju, kuriame mes susijungiame.

Iš 2017 m. spalio 22 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie ką kalbame seminare?

Kas yra lygybė?

Pasaulinės grupės dvasinė piramidė

Pasaulio tautų santykis su Izraelio tauta – tai Izraelio tautos vidinės būsenos projekcija. Netgi pasaulio tautų egoizmas nulemtas tuo, kad Izraelis neištaisytas. Jei Izraelio tauta išsitaisytų, tai pasaulyje neliktų jokio blogio. Visos tautos persismelktų gerąja šio išsitaisymo jėga, ir to jiems pakaktų.
Izraelio tautai krentant vis žemiau, auga antisemitizmas. Ir ypač dabar, kai atėjo laikas išsitaisyti, o to nedarome. Mūsų noras mėgautis jau subrendo taisytis ir nebesislepia.
Egoizmas atsiskleidžia kaip reikalaujantis taisytis, o mes vietoj to įspiriame jį vidun, ir todėl iš pasaulio tautų pusės atskleidžiame neapykantą. Nors patys šią neapykantą sukūrėme savyje, ir todėl atskleidžiame ją išorėje. Pasaulyje nėra jokio blogio. Visas blogis kyla iš mūsų, ir tuomet matome jį priešais save.
Visas pasaulis – mano savybių projekcija. Todėl, kaip galiu iš kieno nors reikalauti tapti geru? Turiu išsitaisyti, kad manyje būtų gėris ir tuomet išorėje nebus nieko blogo, tik gėris.

Iš 2018 m. vasario 7 d. pamokos „Izraelio tautos misija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Antisemitizmo augimo priežastis

Tai, ką brangina Kūrėjas

Kiekvienas turi išsitaisyti pats!

Klausimas. Kas yra ypatingo Ari metodikoje, lyginant su ankstesniais kabalistais?
Atsakymas. Sistemiškumas. Nieko naujo. Joks kabalistas nebegali nieko pridėti, išskyrus tai, kad pasako daugiau apie tai, ką jie atskleidė, ir susistemina tai, kas anksčiau buvo perduota keliomis frazėmis. Ir tik tai.
Klausimas. Ar galima pasakyti, kad kalba irgi skiriasi?
Atsakymas. Tikrai taip. Jeigu paimsime fizikos aprašymą prieš 200 metų ir šiuolaikinį vadovėlį, tai tarp jų, žinoma, yra skirtumas. Tačiau esmė išlieka ta pati.
Todėl visi didieji kabalistai – stulpai, atsirasdavę kartą per kelias kartas – labai daug pridėjo prie ankstesnių atskleidimų.
Klausimas. O atskleidimo priemonės liko tos pačios?
Atsakymas. Taip, nes Aukštesniojo pasaulio struktūra nesikeičia.
Egzistuoja dvi jėgos: davimo ir gavimo. Santykis tarp jų sudaro aukštesniąją sistemą ir per ją valdo mūsų pasaulį.
Todėl kabalistai negali atskleisti nieko naujo, tik paaiškinti daugiau apie tai, kas buvo atskleista anksčiau. Juk tai, ką atskleidė Abraomas, Mozė ar Pirmosios ir Antrosios Šventyklos kabalistai, ir šiandien veikia bei atsiskleidžia.
Nieko naujo Aukštesniajame pasaulyje nėra. Tai stabili, nekintama sistema. Tiesiog kabalistai savo atskleidimuose prideda paaiškinimų būsimoms kartoms, kad jos galėtų lengviau suprasti. Taigi, su kiekviena karta kalba tampa labiau suprantama. Todėl Baal Sulamas (XX a. pradžia) ir Rabašas (XX a. pabaiga) yra mums artimiausi kabalistai.

Iš 2017 m. liepos 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Didieji kabalistai – ypatingos sielos

Tiesa ims staiga pati skleistis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Klausimas. Ar galite duoti keletą patarimų laimingam šeimos gyvenimui? Nejaugi visa paslaptis yra ta, kad reikia visą laiką tylėti ir visuomet nusileisti partneriui, būti lepšiui?
Atsakymas. Sėskite ir pasikalbėkite, kaip norite vienas kitam nusileisti: nešaukti ant kito, aukotis dėl partnerio. Kiekvienas turi suprasti, kad kitas pasirengęs užmegzti su juo ryšį, o kartu jie sukuria bendrą vietą, sudarytą iš tarpusavio nuolaidų.
Tame atskleisite bendrą gyvenimą, ir ši vieta vadinsis ,,Šhina“, juk ji bus virš abiejų egoizmo. Tuomet atsiskleis Aukštesnioji jėga, Kūrėjas. Būtent to moko kabalos mokslas.
Tokie santykiai, grįsti tarpusavio nuolaidomis, galėtų būti ir tarp draugų, nebūtinai tik tarp moterų ir vyrų, t. y. tarp bet kurių dviejų egoistų.
Klausimas. Kas bus, jeigu tarp sutuoktinių atsiskleis Aukštesnioji jėga?
Atsakymas. Tai reiškia, kad jums atsiskleidžia aukštesnysis, dvasinis, gyvenimas – galimybė egzistuoti amžinai. Pradedate gauti aukštesniąsias jėgas, ir viskas – dėl tarpusavio pripildymo, kad galėtumėte užpildyti vienas kitą, išpildyti vedybų sutartį, vadinamą ,,ketubah“.
Niekas mums neatsiųs tinkamo partnerio iš viršaus: jo reikia ieškoti patiems pačiu rimčiausiu būdu. Sutuoktinis – tai gyvenimo partneris, kuris yra toks, kaip aš, kuris mane supranta.
Ieškau žmogaus, kuris yra pasiruošęs tarpusavio nuolaidoms ir kurs tokius tarpusavio santykius, kuriuose kiekvienas anuliuos save (nė vienas nelauks, kol kitas tai padarys!). Būtent ten, toje vietoje, mes vadinsimės šeima, arba grupe, arba siela – vieta Kūrėjui atsiskleisti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė iš aukštesnio išskaičiavimo

Nukreipta į tikslą meilė

Dvasinė šeima

Klausimas. Žinoma, kad visais laikais kabalos mokslas buvo kritikuojamas. Juo net baugindavo žmones. Kodėl kabalistai į tai atsakydavo neįprastai – be karų ir santykių aiškinimosi?
Atsakymas. Iš tiesų, mes matome, kokie ginčai vyksta tarp mokslininkų visose srityse, o tarp politinių veikėjų kyla tikrų karų.
Kalbant apie kabalos mokslą, tai pradžioje, kai žmogus tik pradeda studijuoti, jis susiduria su kritika ir nesupranta, kodėl tai vyksta. Siekiant tai suprasti, reikia pasitelkti istoriją.
Kabala – pats pirmasis mokslas, kurį žmonija atskleidė prieš 5778 metus. Tai padarė Adomas – žmogus, kuris pirmasis pažino aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą ir aprašė ją knygoje „Slaptasis angelas“ („Raziel a-Malach“).
Po jo atsirado daug kitų kabalistinių knygų, iš kurių dauguma pasimetė. Adomas ir Nojus turėjo labai daug palikuonių. Biblijoje (Toroje) pasakyta, kad Nojus turėjo tris sūnus, kurie pratęsė giminę. Tačiau kalbama ne apie tai, kaip žmonės augino, auklėjo vaikus ir mirdavo. Kai sakoma „sūnūs“, turimi omenyje mokiniai ir pasekėjai.
Tai taikoma ir Abraomui, Izaokui bei kitiems dvasiniams veikėjams. Toroje kalbama apie tai, ką jie ugdė savyje.
Ar turėjo jie kitų vaikų? Gali būti, kad buvo dar 20 vaikų, bet apie juos neužsimenama. Pasakyta, kad Adomui gimė Izaokas, Izaokui – Jakovas, tai reiškia, kad Izaokas ir Jakovas buvo jų mokiniai – dvasiniai pasekėjai. Todėl Toroje ir kituose kabalistiniuose šaltiniuose „vaikai“ yra dvasiniai savo mokytojo, vadinamojo „dvasinio tėvo“, pasekėjai.
Būtina suprasti, kokiame lygmenyje parašyta Tora, juk joje kalbama tik apie Kūrėjo, Aukštesniojo pasaulio, atskleidimą ir apie nieką kitą, tikrai ne apie mūsų pasaulio įvykius.
Kalbama tik apie egoizmą ir jo ištaisymą, kol Senovės Babilone ego pasireiškė tokiu grėsmingu pavidalu, kad Babilono visuomenė patyrė egoizmo pliūpsnį ir krizę.
Ir tada pasirodė Abraomas – dvidešimtos, pradedant Adomu, kabalistų kartos atstovas. Jis ne tik gavo visą ankstesnę metodiką, bet ir papildė ją savo atskleidimu. Kiekvienoje kartoje egoizmas vystosi ir kabalistų pasiekimai pagrįsti visuotiniu egoizmo lygiu.
Todėl pradedant pirmąja karta ir baigiant paskutiniąja, vadinamąja 6000-ąja, visi kabalistai stovi savo kartos lygmenyje ir ten atskleidžia aukštesniąją mūsų pasaulio valdymo sistemą. Ir tai visas mokslas, visa Tora.
Tora (nuo žodžio „šviesa“) reiškia šviesos atskleidimą su jos pačios pagalba. Informacijos gavimas, kurią šviesa neša begaliniu dažniu, ir yra kabalos mokslo studijų ir atskleidimo objektas.
Tačiau viskas vyksta tik tiek, kiek žmogus save keičia, nukreipia save kilti virš egoizmo, pritraukti tam tikrą pagalbą iš viršaus – aukštesniąją ištaisančią šviesą, vadinamą „Tora“ (ivrite „or“ – „šviesa“). Kaip pasakyta: „Aš sukūriau egoizmą ir sukūriau Torą jam ištaisyti“.
Kabalos mokslas moko tirti save ir bandyti keistis, pritraukiant aukštesniąją šviesą, kad ji veiktų mus ir paverstų būtybėmis, priešingomis savo prigimčiai.
Iš prigimties mes esame egoistai, gaunantys, norintys mėgautis viskuo, kas mus supa. O turime pasiekti būseną, kai prote ir širdyje, mintyse ir jausmuose sąveikaujame su Kūrėju ir Jam duodame. Kūrėju vadinama aukštesnioji altruistinė jėga, kuri valdo mūsų pasaulį. Tora kalba tik apie tai.

Iš 2017 m. rugsėjo 10 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Tora ir kabala

Tora kalba apie visus

Pareiga pakilti drauge su visu pasauliu

Klausimas. Žmonės, siekę dvasinio vystymosi, stengėsi atsiskirti, pasitraukti iš įprastos aplinkos, likti vienumoje su savo mintimis ir ieškojimais.
Istorijoje nemažai tokių gyvenimo prasmės ir tiesos ieškojimo vienumoje pavyzdžių: Baal Šem Tovas, pranašas Elijas, Šimonas Bar Jochajus, Buda ir t. t. Kodėl atsiskyrimas siejamas su dvasiniu vystymusi?
Atsakymas. Dvasinis vystymasis – vidinis žmogaus, panirusio į save, procesas. Jam reikia vienumos tam, kad kiti netrukdytų, kad galėtų gilintis į save, imtų save jausti, kalbėti su savimi.
Todėl daugelyje metodikų įprasta atsiskirti. Netgi mokslininkai bei rašytojai išeina kūrybinių atostogų ir užsisklendžia, kad galėtų rašyti naujas knygas.
Suprantama, kad jei žmogus nori į ką nors koncentruotis, turi būti pats su savimi, jo neturi blaškyti išorinis pasaulis. Todėl tokia naudinga vienuma, ji pasitelkiama visose svarbiose gyvenimo veiklose, ypač siekiant ką nors sukurti, sukonstruoti, atskleisti. Tai būdinga ne tik dvasinei, bet ir materialiai veiklai.
O dvasiniam augimui, žinoma, reikia dar didesnės vidinės vienumos ir vidinių jėgų koncentracijos. Žmogus turi save pajausti, pasitikrinti, ištirti: kas aš, dėl ko sukurtas, kokiam tikslui, kas ir kaip mane valdo, esu laisvas ar ne, kaip tapti nepriklausomam?
Tai amžinieji klausimai, kilę gerokai prieš mūsų kartą. Žmonės šiuos klausimus užduoda ir ieško atsakymų jau tūkstančius metų. Be kabalos mokslo yra daugybė metodikų, bandančių atsakyti į kai kuriuos klausimus. Bet rezultatų kol kas nematyti: nė viena iš šių metodikų dar negali pateikti žmonijai sprendimo – atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Klausimas. Kas yra dvasinis vystymasis, kurio siekia žmonės?
Atsakymas. Žmogus nori žinoti, dėl ko jis gyvena, kas jį valdo, ar įmanoma pakeisti savo likimą, ar jis turi pasirinkimo laisvę? Jis nori žinoti, kuo baigsis visas šis sunkus gyvenimas šiame pasaulyje, apie kurį sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Kodėl apskritai mums kyla tokių klausimų, juk gyvūnai neklausia, dėl ko gyvena? Tik žmogų kankina šie klausimai. Vadinasi, esame patys nelaimingiausi ir menkiausi padarai, nes gyvename žinodami, kad tai neturi jokios prasmės, bet vis tiek gyvename. Mūsų padėtis žymiai blogesnė nei bet kurio gyvūno.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. 925-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Dykuma IV dalis

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Klausimas. Kaip žmonių tarpusavio santykiai gali paveikti ugnikalnį arba žemės drebėjimą? Ar vandenynas sužinos, kad žmonės jo krante ėmė geriau vieni su kitais elgtis, ir nurims?
Atsakymas. Juk mes visi – negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – priklausome tai pačiai sistemai. Cunamius ir uraganus sukelia tos pačios jėgos, kurios valdo mūsų protą ir jausmus. Tik mūsų protas ir jausmai yra aukštesnėje pakopoje už jėgą, sukeliančią uraganus. Uraganas stiprus savo kiekybe, o žmogus – kokybe.
Jei žmogaus pakopoje artėjame vieni prie kitų, savo santykius pageriname „dešimčia gramų“, tai žemesnėje pakopoje susilpniname uraganą ne dešimčia gramų, bet dešimtis milijardų kartų. Jis jau nepadarys jokios žalos.
Juk tai bendra sistema: vienas lygmuo virš kito. Mes esame žmogiškajame, kokybės lygmenyje, o uraganas – negyvajame, kiekybiniame lygmenyje. Jo jėga kiekybė, o mūsų – kokybė, todėl žmogaus mintis gali sukelti arba nuraminti uraganus. Tačiau kol kas mes juos tik sukeliame…
Klausimas. Ar gali šimtas tūkstančių žmonių, stovinčių pakrantėje, savo minčių jėga sustabdyti artėjantį uraganą?
Atsakymas. Ne. Visų pirma, tam nereikia stovėti vandenyno pakrantėje. Svarbiausia, turime siekti vienybės, susivienyti – nusverti mumyse esančias blogio jėgas gėrio jėgomis. O tada visose žemiau mūsų esančiose pakopose: negyvojoje, augalijos ir gyvūnijos, taip pat bus atkurta pusiausvyra.
Klausimas. Išeitų, kad grėsmę kelia ne siautėjantis vandenynas, drebanti po mumis žemė ar besiveržiantis ugnikalnis? Ne į tai reikia kreipti mūsų minčių jėgą?
Atsakymas. Visai ne! Dėmesį reikia kreipti tik į save, taisyti savo santykius su kitais. Nors ir kaip fantastiškai, nerealiai, nemoksliškai tai atrodytų, bet veikia būtent šitaip.
Mums reikia išmokti valdyti savo mintis, norus ir ketinimus. Jei šito nedarome, jie iš karto krypsta į egoizmą, stengdamiesi gauti daugiau naudos sau ir labiau pakenkti kitiems.
Klausimas. Koks bus išsitaisęs ateities žmogus?
Atsakymas. Ateities žmogus išmoks palaikyti su kitais idealią pusiausvyrą. Taip, kad nei jis, nei kiti nebūtų aukščiau vieni kitų, bet visi būtų draugai, susiję gerais tarpusavio santykiais. Dėl to visa gamta bus pusiausvyra, tai vadinsis Rojaus sodu.
Klausimas. O kuo žmogus rūpinsis, atsibudęs rytą tokiame Rojaus sode?
Atsakymas. Sakoma, kad „pasaulis veikia pagal nesikeičiančius dėsnius“, ir gyvenime viskas bus taip pat. Bet žmogus rūpinsis pusiausvyra tarp savęs ir visos gamtos, taip pat ir žmonijos.
Klausimas. Ar bus gera gyventi, nenuobodu?
Atsakymas. Nesibaimink, bus ir jaudulio, tik ne dėl problemų, o dėl malonių dalykų. Užuot krimtęsis dėl iškvietimo į policiją, pas gydytoją ar į mokyklą dėl vaikų, būsi sujaudintas gero požiūrio į save.

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Už ką gamta baudžia mus? III dalis

Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?