Pateikti Antradienis, vasario 6, 2018 dienos įrašai.


Kam tiek žmonių?

Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas iš Facebook. Kam Kūrėjui toks kiekis žmonių planetoje Žemė?
Atsakymas. Žmonių skaičius Žemėje, įskaitant mirusiuosius ir tuos, kurie dar gims, griežtai apibrėžtas, mat tai priklauso nuo egoistinio noro (kurį turime ištaisyti) apimties. Kiekvienas iš mūsų – miręs, gyvenantis ir dar ne gimęs – šio noro nešiotojas.
Pagal tai artėjame prie išsitaisymo pabaigos. Noras tampa vis didesnis, tad kyla būtinybė jį padalinti į daugybę kūnų. Ir todėl mūsų pasaulyje auga gyventojų skaičius.
Klausimas. Vadinasi, jei būtų mažiau kūnų, jie neišlaikytų egoistinės įtampos?
Atsakymas. Žinoma. Viskas visiškai reglamentuota.

Iš 2017 m. lapkričio 23 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Sielos ir žmonių skaičius

Kelyje į užjūrio šalį

Sielos ir kūnai

 

Komentarų nėra

Abejingumo dykynė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманEiti pirmyn reikia „nuo kliūčių prie pakilimų,“ tačiau kliūtys – ne itin tikslus pavadinimas. Juk, jeigu tikrovėje veikia tik viena jėga, tai bet kokie teigiami ar neigiami poveikiai ateina iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį.
Ir tik žmogaus atžvilgiu, šis poveikis dalijamas į du: į malonų, ir nemalonų, kas nurodo nepakankamą žmogaus išsitaisymą, jo nesutapimą su Kūrėju.
Juk visa, kad ateina iš Kūrėjo, turime jausti kaip gera, o Kūrėją kaip nešantį visišką gėrį. Jei kas akimirką nesijaučiame esą laimės ir gėrio vandenyne, it vaisius motinos įsčiose, iš visų pusių apsuptas meilės ir gailestingumo, vadinasi mūsų norai neištaisyti.
Problema, kad nejaučiame būtinybės taisytis, ir todėl nieko negalime ištaisyti. Iš pradžių reikia pajausti stiprų poreikį taisytis. Protu sutinkame su tuo, kad mums bloga dėl mūsų neišsitaisymo, tačiau tai neįpareigoja mūsų tučtuojau imtis veiksmų.
Poreikis taisytis gali ateiti iš aukščiau, kitaip tariant, kančių keliu, o gali ateiti dėl mūsų teisingo ryšio su aplinka, kai pasitelkę pavydą, aistrą ir garbės troškimą ištraukiame save iš šio pasaulio į dvasinį. Tai vadinama laiko spartinimu, kaip pasakyta: „Israel šventina laikus“. Kas yra nukreiptas „tiesiai į Kūrėją“ (jašar kel) – sutrumpina laiką.
Viskas priklauso nuo laiko trumpinimo, juk galutinio išsitaisymo būsena jau egzistuoja. Klausimas tik tas, kada jį pasieksime: dabar ar po daugybės kančių, po daugybės metų ir gyvenimų. Svarbiausias karas – su abejingumu – ta dykynė mus praryja.

Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Automtizmas ar sąmoningumas

Ilgas kelias vienybės link

Atėjo laikas pažvelgti tiesai į akis

Komentarų nėra