Pateikti Sekmadienis, vasario 11, 2018 dienos įrašai.


Mokslas apie dvasinio pasaulio dėsnius

Kabala ir kiti mokslai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Teigiate, kad kabala nekalba apie šį pasaulį. Ką gi tada reiškia, kad ji realizuojama visuomenėje?
Atsakymas. Kabala nekalba apie mūsų pasaulį, netiria jo dėsnių, o tiesiog pasakoja apie juos, kaip apie duotybę. Ji tiria – kaip pakilti į kitą dėsnių lygmenį, kur dėsniai, grindžiami davimo savybe.
Mūsų pasaulio dėsniai remiasi gavimu, o dvasinio – davimu. Tai du priešingi pasauliai. Todėl negalime būdami mūsų pasaulyje, turėdami materialias jusles jausti aukštesniojo pasaulio, aukštesnės erdvės, juk ji jaučiama davimo savybe.
Kol kas šios savybės neturime. Jos atsiradimas vadinamas „siela“. Kitaip tariant, šiame pasaulyje gyvename kūne, o dvasiniame – sieloje.
Tačiau iš principo yra dvi valdymo sistemos: arba dėl savęs – mūsų pasaulyje, arba dėl davimo – aukštesniajame pasaulyje. Todėl, kai suvoki dvasinį pasaulį, dingsta laiko pojūtis, mat išeini „iš savęs“, užmezgi išorinius santykius.

Iš 2017 m. spalio 8 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką tyrinėja kabalos mokslas?

Kabalos suvokimo etapai

Kur yra dvasinis pasaulis?

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žemė – bendri mūsų namai, bet šiais laikais juose įsigali chaosas. Per pastaruosius metus įvyko rekordinis gamtos kataklizmų skaičius: didžiuliai gaisrai, potvyniai, uraganai smogia ištisoms valstybėms ir žmonėms, padaro milžiniškų materialių ir emocinių nuostolių.
Baigiasi ramus gyvenimas… Yra žinoma, kad Žemė išgyveno įvairių geologinių periodų, kai kurie iš jų buvo itin neramūs. Ar šios geologinės katastrofos neišvengiamos ir vyksta natūraliai, ar tai kažkokia išimtis, kurios galima išvengti?
Atsakymas. Visų šių katastrofų buvo galima išvengti – gamtą išvedė iš pusiausvyros žmonių negebėjimas ją subalansuoti. Gamta visuomet mus skatino vystytis, sukurdama sunkias sąlygas: karštį, šaltį, žemės drebėjimus, epidemijas. Juk žmogus susirūpina tik tada, kai jam bloga.
Mes – egoistai, neatliekantys nė menkiausio judesio, jei iš to neturime naudos. Todėl gamta priversta siųsti mums kančias, kad imtume vystytis. Tada pradedame plėtoti mokslą, ekonomiką, tyrinėti save ir gamtą, ieškodami būdų sukurti saugesnį ir patogesnį gyvenimą.
Visa tai darome tik dėl patiriamų problemų. Norėdami, kad mūsų vaikams sektųsi, turime iš jų reikalauti, versti gerai mokytis. Taip ir gamta vystė mus per visus žmonijos istorijos tūkstantmečius. Nuo tada, kai žmogus išlipo iš medžio, išlindo iš urvo, visą laiką vystėmės dėl „žmogiškųjų“ problemų – vienu lygiu aukščiau nei gyvūnai.
Tai reiškia, kad gamta ne šiaip sau mus talžo kaip visus kitus gyvūnus, versdama ieškotis maisto, urvo, rūpintis palikuonimis, bet apsunkina įvairiomis problemomis, vystančiomis mūsų protą ir jausmus. Dėl to gyvename ne instinktų vedami, bet vystome žmonių visuomenę. Turime kurti savo gyvenimą, juk vaikais, kol jie užaugs, teks rūpintis 10–20 metų.
Gamta spaudžia mus ne tik primityviais norais: maisto, sekso, palikuonių, ji skatina vystyti mokslus, ekonomines sistemas, švietimą. Ji verčia mus rasti ir įsisavinti naujus žemynus, tirti gamtą, kad pagerintume savo gyvenimą.
Taigi, gamta vertė žmogų lavinti protą. Tai skirtinga nuo negyvosios gamtos, augalijos ir gyvūnijos vystymosi – tuo žmogus nuo jų ir skiriasi. Be to, gamta skatino žmogaus jausmų vystymąsi, todėl turime kultūrą, švietimą, meną: dailę, muziką, literatūrą, pagal tai apibūdinama dabartinė žmonijos būsena.
Negyvename kaip gyvūnai, kurie trumpam susitinka, kad susilauktų palikuonių ir išsiskiria. Žmonės kuria šeimas, valstybes, bendravimui vartoja kalbą ir perduoda žinias iš kartos į kartą. Tai visa sistema, kokybiškai besiskirianti nuo gyvūninio lygmens.
Tačiau viso šio intelekto ir išsivystymo nepakanka, nes gamta iš mūsų reikalauja daugiau. Ji nori, kad būtume susijungę į vieną bendrą teigiamą sistemą ir vienas kitą papildytume. O mes to nesugebame, nes iš prigimties esame vis tokie patys egoistiški gyvūnai.
Kiekviename žmoguje slepiasi tas pats gyvūnas egoistas, o per evoliucijos tūkstantmečius įgyta išmonė tik padeda gudriau išnaudoti aplinką ir gauti daugiau naudos sau. Kuriame visuomenės sistemas, leidžiančias išnaudoti vieniems kitus, nustatome ribas: kas mano – tai mano, o kas tavo – tai tavo.
Bet tai irgi nelabai veikia, nes egoizmas visą laiką auga ir dega mumyse. Kiekvienas stengiasi pasaulį pritaikyti sau. Todėl nesugebame susivienyti į bendrą harmoningą sistemą. Čia slypi visa problema, kad žmonių visuomenė, užuot ėjusi protingyn ir kilusi aukštyn, ima smukti ir virsta viso blogio šaltiniu, pačiu kenksmingiausiu kūriniu visoje žemėje.
Žmogus naikina negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją, nuodija dirvožemį ir atmosferą. Aplink Žemę sukasi tūkstančiai tonų kosminių šiukšlių – kadaise paleistų į orbitą palydovų liekanų. Dėl savo egoizmo elgiamės neprotingai ir neracionaliai, todėl negalime tinkamai įsijungti į gamtos sistemą.
Tačiau bendra integralioji sistema pagal mūsų išsivystymo lygį mus spaudžia. Metai po metų turėjome vis labiau vystytis ir teisingai vienytis, tuo teigiamai paveikti žmoniją ir visus kitus gamtos lygmenis.
Bet vietoj to atskleidėme savo priešingumą ir vis augantį ydingumą. Dėl to mūsų įtaka gamtai vis blogesnė, nenuostabu, kad iš jos sulaukiame gerokai daugiau smūgių nei seniau.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I dalis

Evoliucijos tikslo atskleidimo išvakarėse

Išėjimo iš krizės planas, I dalis

Komentarų nėra