Pateikti Penktadienis, vasario 16, 2018 dienos įrašai.


Kas sukurs taiką žemėje?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманŽmogaus užduotis – skleisti tobulumą, egzistuojantį dvasiuose pasauliuose – žemyn iki mūsų pasaulio. Skirtumas tarp „dangaus“ ir „žemės“ yra tas, kad danguje Kūrėjas ir kūrinys tobulai papildo vienas kitą, o žemėje kūrinys yra atskirtas nuo Kūrėjo, dėl to Kūrėjas paslėptas.
Kūrėjas savo jėga sukuria taiką aukštybėse. Mums reikia padaryti taip, kad Jis galėtų sukurti taiką ir žemėje. O tai priklauso nuo to, ar suteiksime tam galimybę realizuotis. Kūrėjas pradėjo kūrinį, o mes jį užbaigiame, iš kūrinio pusės sukurdami visas sąlygas, kad Kūrėjas, meilės, vienybės savybė, galėtų mus ištaisyti ir įsikūnyti mumyse.
Iš pradžių nesuprantame, kur esą, gyvename instinktyviai veikiami gamtos, kaip maži vaikai, kurie nežino, kas aprūpina jų gyvenimą. Pamažu gamta palieka mus, suteikdama galimybę būti nepriklausomiems. Kūrėjas atitolsta, suteikdamas mums nepriklausomybę, o mes jaučiame tai kaip blogį, kančią, juk gerasis Jo poveikis išnyksta.
Tada pajaučiame savo blogio prado jėgą, klystame, nusikalstame. Nesuprantame, kad Kūrėjas atitolo nuo mūsų, kaip tėvai pamažu pasitraukia nuo savo vaikų jiems bręstant, kad duotų galimybę augti. Jei tėvai neatsitrauktų, vaikai liktų neprisitaikę prie gyvenimo.
Atsitraukdami nuo vaikų, tėvai tikisi, kad vaikai laikysis jų nurodymų: sukurs šeimą, toliau kurs taiką. Taip ir Kūrėjas, palikdamas žmogų, tikėjosi, kad patys imsime savo vystymąsi į savo rankas. Bet taip neįvyko, nes mums reikia ne šiaip priimti tėvų mokymą, bet ir pakilti virš savo egoizmo bei pradėti gyventi laipteliu aukščiau nei tėvai.
Egoizmas auga iš kartos į kartą, negalėsime gyventi taip, kaip mūsų tėvai. Mums reikės Kūrėjo pagalbos: tik „tas, kuris kuria taiką danguje, galės įtvirtinti ją tarp mūsų“. Nesutvarkysime savo gyvenimo pasitelkę mokslą, technologijas, psichologiją, mediciną – turėsime kreiptis į aukštesnę jėgą, kad ji sukurtų taiką. Visas mūsų darbas – išmokti nuleisti aukščiausią tobulybę žemyn, iki mūsų pasaulio, ir leisti jai įsiviešpatauti tarp mūsų.

Iš 2018 m. vasario 6 d. pamokos, ruošiantis Pasauliniam kongresui 2018

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Amžina nesantaika?

Išskirtiniai egoistai

Komentarų nėra

Dykuma I d.

Pasaulio struktūra

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žemė – tai vienintelė planeta Visatoje, kur gyvenimas yra įmanomas. Ir vis dėlto Žemės rutulyje yra sričių, netinkamų gyvenimui, pavyzdžiui, dykuma. Kodėl, žemėje yra tokių vietų, kur praktiškai nėra vandens ir labai sunku išgyventi?
Atsakymas. Žemės rutulyje yra vietų, netinkamų žmogaus egzistavimui: šiaurės ir pietų ašigaliai, taip pat zonos aplink pusiaują, kur daugiausia ir tęsiasi dykumos. Matyt, dėl homeostazės, pusiausvyros gamtoje reikia, kad egzistuotų tokios ekstremalios sąlygos: ekstremalus šaltis ir ekstremalus karštis.
Lygiai taip pat galima paklausti, kodėl egzistuoja keturi metų laikai – ar nebūtų geriau pastovi, maloni 25 laipsnių temperatūra? Bet mes nesuprantame, kad išorinės sąlygos – tai mūsų vidinės būsenos atspindys. Išorėje vyksta tokie patys procesai, kaip ir viduje. Mano viduje keičiasi žiema, vasara, ruduo: šaltos ir karštos būsenos, sielos sausumo ir gaivinančio lietaus būsenos.
Todėl visas sąlygas reikia suvokti kaip būtinas ypatingai klimato cirkuliacijai, nuotaikų kaitai negyvajame, augaliniame, gyvūniniame pasaulyje ir žmoguje. Visa pasaulių sistema sukurta pagal keturias stadijas. Juk pasaulyje veikia tik dvi jėgos: davimo jėga (Kūrėjo savybė) ir gavimo jėga (kūrinio savybė) bei perėjimas nuo vienos prie kitos ir atvirkščiai.
Negalime būti tik vienoje gavimo jėgoje – joje neįmanoma gyventi. Dabar pagaliau įsitikiname, kad neįmanoma egzistuoti tokiame egoizme. Bet vienoje davimo jėgoje irgi nepragyvensi – būtina suderinti abi jėgas.
Netgi dvasiniame, tobulame pasaulyje negalime išgyventi be savo egoizmo: jis mums reikalingas dėl kairės linijos, kaip atsvara šventumui. Be jo neįmanoma mokytis, įsivaizduoti, išmatuoti dvasingumo – vienas visada vertinamas kito atžvilgiu. Todėl reikia pliuso ir minuso, ir mums teks tinkamai juos suderinti.
Klausimas. Kas yra vidinė dykuma?
Atsakymas. Vidinė dykuma karšta ir sausa. Tai itin sunkios sąlygos, kai nėra antros jėgos – drėgmės ir vėsumos. Nėra dviejų jėgų pusiausvyros ir todėl taip sunku.
Esant priešingoms sąlygoms, kai labai šalta, taip pat neįmanoma išgyventi. Dykumoje gali būti 70 laipsnių karščio, o ašigaliuose – 70 laipsnių šalčio. Ir viena, ir kita – problema.
Mums būtina pasiekti dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą, kaip moko kabalos mokslas. Ir tada pasiekiame viduriniąją liniją, kitaip tariant, pusiausvyrą tarp davimo ir gavimo jėgos ir galime gerai gyventi: taikiai vieni su kitais ir kiekvienas su savimi.
Jei kada nors mums pavyks pasiekti tokio vidinio išsitaisymo, apie kurį kalba kabalos mokslas, tai tuo paveiksime ir išorinį klimatą, ir gyvūniją, kaip pasakyta, kad vilkas gyvens taikiai kartu su ėriuku.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Dykuma, II dalis

Vienybės link per dykumą

Komentarų nėra

Už ką gamta baudžia mus? II d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kuo ypatinga dabartinė ekologinė situacija? Kuo mūsų dienomis vykstantis žemės drebėjimas ar vulkano išsiveržimas skiriasi nuo vykusių prieš tūkstančius ar šimtus metų?
Atsakymas. Skiriasi priežastis, dėl kurios vyksta šie kataklizmai. Prieš tūkstantį metų vykusio žemės drebėjimo priežastis buvo natūralus evoliucijos procesas, stūmęs mus ir visą gamtą būti pusiausvyroje.
Priežastis kilo iš pačios gamtos jėgos, o dabartinė priežastis – mūsų aplaidumas. Užuot jungęs visas gamtos dalis, žmogus provokuoja visuotinį susiskaidymą.
Iki šiol gamta pati mus spaudė, kad vystytų visas savo pakopas: negyvąjį, augalijos, gyvūnijos pasaulį ir žmogų iki konkretaus lygio. Dabartiniu metu jau pasiekėme šį nustatytą vystymosi lygį ir įžengėme į vadinamosios „integralios žmonijos“ stadiją.
Pasaulis virsta mažu kaimu, kuriame visi tarp savęs susiję, ir dabar mes patys esame atsakingi už pusiausvyros gamtoje palaikymą. Vadinasi, kiekviena problema, kilusi dėl pusiausvyros trūkumo, liudija neteisingą mūsų elgesį.
Jeigu anais laikais uraganai ir žemės drebėjimai vertė vystyti techniką ir ekonomiką, tai dabar jie tiesiog mus žemina. Nepakanka į gamtos smūgius reaguoti technikos vystymu – šiais laikais būtini visuomenės pokyčiai, visuomeninių ryšių taisymas. Jei tinkamai nesureaguojame, bloginame situaciją.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-o pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I d.

Vakar viena nelaimė, šiandien kita, o kas rytoj?

Kada mus nustos purtyti?

Komentarų nėra