Klausimas. Kaip žmonių tarpusavio santykiai gali paveikti ugnikalnį arba žemės drebėjimą? Ar vandenynas sužinos, kad žmonės jo krante ėmė geriau vieni su kitais elgtis, ir nurims?
Atsakymas. Juk mes visi – negyvoji gamta, augalai, gyvūnai ir žmonės – priklausome tai pačiai sistemai. Cunamius ir uraganus sukelia tos pačios jėgos, kurios valdo mūsų protą ir jausmus. Tik mūsų protas ir jausmai yra aukštesnėje pakopoje už jėgą, sukeliančią uraganus. Uraganas stiprus savo kiekybe, o žmogus – kokybe.
Jei žmogaus pakopoje artėjame vieni prie kitų, savo santykius pageriname „dešimčia gramų“, tai žemesnėje pakopoje susilpniname uraganą ne dešimčia gramų, bet dešimtis milijardų kartų. Jis jau nepadarys jokios žalos.
Juk tai bendra sistema: vienas lygmuo virš kito. Mes esame žmogiškajame, kokybės lygmenyje, o uraganas – negyvajame, kiekybiniame lygmenyje. Jo jėga kiekybė, o mūsų – kokybė, todėl žmogaus mintis gali sukelti arba nuraminti uraganus. Tačiau kol kas mes juos tik sukeliame…
Klausimas. Ar gali šimtas tūkstančių žmonių, stovinčių pakrantėje, savo minčių jėga sustabdyti artėjantį uraganą?
Atsakymas. Ne. Visų pirma, tam nereikia stovėti vandenyno pakrantėje. Svarbiausia, turime siekti vienybės, susivienyti – nusverti mumyse esančias blogio jėgas gėrio jėgomis. O tada visose žemiau mūsų esančiose pakopose: negyvojoje, augalijos ir gyvūnijos, taip pat bus atkurta pusiausvyra.
Klausimas. Išeitų, kad grėsmę kelia ne siautėjantis vandenynas, drebanti po mumis žemė ar besiveržiantis ugnikalnis? Ne į tai reikia kreipti mūsų minčių jėgą?
Atsakymas. Visai ne! Dėmesį reikia kreipti tik į save, taisyti savo santykius su kitais. Nors ir kaip fantastiškai, nerealiai, nemoksliškai tai atrodytų, bet veikia būtent šitaip.
Mums reikia išmokti valdyti savo mintis, norus ir ketinimus. Jei šito nedarome, jie iš karto krypsta į egoizmą, stengdamiesi gauti daugiau naudos sau ir labiau pakenkti kitiems.
Klausimas. Koks bus išsitaisęs ateities žmogus?
Atsakymas. Ateities žmogus išmoks palaikyti su kitais idealią pusiausvyrą. Taip, kad nei jis, nei kiti nebūtų aukščiau vieni kitų, bet visi būtų draugai, susiję gerais tarpusavio santykiais. Dėl to visa gamta bus pusiausvyra, tai vadinsis Rojaus sodu.
Klausimas. O kuo žmogus rūpinsis, atsibudęs rytą tokiame Rojaus sode?
Atsakymas. Sakoma, kad „pasaulis veikia pagal nesikeičiančius dėsnius“, ir gyvenime viskas bus taip pat. Bet žmogus rūpinsis pusiausvyra tarp savęs ir visos gamtos, taip pat ir žmonijos.
Klausimas. Ar bus gera gyventi, nenuobodu?
Atsakymas. Nesibaimink, bus ir jaudulio, tik ne dėl problemų, o dėl malonių dalykų. Užuot krimtęsis dėl iškvietimo į policiją, pas gydytoją ar į mokyklą dėl vaikų, būsi sujaudintas gero požiūrio į save.

Iš 2017 m. spalio 10 d. 911-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Už ką gamta baudžia mus? I dalis

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Už ką gamta baudžia mus? III dalis

Klausimas. Ar materialus darbas, kad prasimaitintum, sukurtas Kūrėjo tam, kad žmogus ištaisytų savo egoizmą, blogio pradą?
Atsakymas. Žinoma, Kūrėjo sukurtas materialus darbas progresavo žmogaus evoliucijos, artinančios mus prie išsitaisymo, procese.
Bet išsitaisyti – tai ne atlikti fizinį darbą. Vystydamiesi praėjome skirtingas visuomenines, politines, valstybines santvarkas, kad patektume į dabartinę būseną, kurią pasaulis patiria pirmąkart per visus egoistinio vystymosi tūkstantmečius.
Tačiau dabar jis artėja prie pabaigos. Pinigai pamažu netenka savo galios. Žmogaus darbas nuvertės, jo tiesiog neliks. Atitinkamai ims nykti žmonijos pasidalijimas į turtingus ir vargšus, stiprius ir silpnus, išnyks ribos ir hierarchijos.
Viskas, ką egoizmas sukūrė žmonių visuomenėje, suskaidęs ją į įvairiausias gradacijas, ims sklaidytis, praras savo reikšmingumą. Todėl darbo supratimas, jo svoris, būtinumas, visa, kas rėmėsi egoizmu, ims nykti.
Klausimas. Bet vargšai ir turtuoliai išliks?
Atsakymas. Ne. Dabar vyksta toks visuomenės sluoksniavimasis, kai visoje žmonijoje liks gal tik keli tūkstančiai turtingų žmonių, o visi kiti bus vargšai. Kitaip tariant, maža saujelė žmonių liks viršuje, o visi milijardai – apačioje. Bet žmonija taip gyventi negalės.
Kalbame ne apie socializmus, komunizmus, antagonizmus ir panašiai. Juk pati Gamta stums mus vienytis. Todėl žmonijos sluoksniavimosi būsenas ir išgyvename, kad suprastume, kad tam nėra vietos.
Pasak kabalos mokslo, gamta vers mus įsisąmoninti, kad kita santvarka – tai žmonių vienijimasis esant lygioms sąlygoms, nes nei pinigai, nei egoizmas, nei atlyginimas negali būti sėkmės etalonas.
Sėkmė patenka į visai kitą kategoriją. Ji sklinda ne pagal hierarchiją iš viršaus žemyn, o iš išorės į vidų. Tas, kuris daugiau dirbs dėl vienijimosi, iš gamtos gaus aukštesniąją energiją, ypatingą būseną, harmoniją, taps panašus į aukštesniąją Gamtą.
Šie žmonės iš tiesų taps dideli, galingi, turtingi. Bet tai įvyks tik tada, kai žmonija supras, kad tikrasis turtas – mūsų tarpusavio ryšys.
Žmogaus dėmesio centras persikels į vienijimosi darbą. Tai ir taps tikruoju darbu.
Klausimas. Bus vertinamas žmogaus laimingumas?
Atsakymas. Būtinai! Dar daugiau, liks aukštesnieji ir žemesnieji. Bet jie bus vertinami pagal naują kriterijų – indėlį į vienijimosi darbą.
Klausimas. Ar tada jie bus laimingesni?
Atsakymas. Ne tik laimingesni, bet ir labiau gerbiami. Dėl to bus didelė konkurencija.
Klausimas. Ar išliks kino pramonė, teatrai?
Atsakymas. Žinoma. Liks viskas, kas turės dvasinio potencialo. Įskaitant meną, atskleisiantį vidinius žmogaus polėkius. O visa kita egzistuos tiek, kiek reiks, kad aprengtų, pamaitintų mūsų fizinius kūnus ir suteiktų jiems pastogę.

Iš 2016 m. gruodžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas nedirba, tas valgo

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Kas trukdo būti laimingiems?

Aukštesnioji jėga kuria mumyse gebėjimą jaustis nuo jos atskirtiems tam, kad galėtume pažinti ją kaip duodančią, gerą, kaip savo šaltinį.
Klausimas. Kam mums to reikia?
Atsakymas. Jaučiame tokį poreikį, nes nuo šitos jėgos priklausome. Atskleidžiame, kad mūsų gyvenimas šiame pasaulyje labai ribotas ir dėl to kenčiame. Šios kančios verčia ieškoti priežasties, o priežastis – ta pati bendroji jėga. Todėl norime pažinti šią jėgą, kad pagerintume savo būseną.
Žmonės, tyrinėjantys bendrąją gamtos jėgą, išsiaiškino, kad tai gėrio jėga, siekianti atvesti mus į tobulumą. Bet tam pirmiausia reikia suvokti savo blogį, juk neįmanoma pasiekti gėrio, nepažinus jo priešingybės – blogio. Tai įmanoma tik esant kontrastui, principiniam gėrio ir blogio skirtumui mūsų pojūčiuose.
Norime jausti gėrį, patirti geras būsenas, o ištikus nemalonumams nuo blogų pojūčių stengiamės tuoj pat pasislėpti, atsiriboti. Ir tuomet šalia jausmų tenka įjungti protą, kuris gali patarti, kaip išvengti blogio. Taip vystome jausmus ir protą.
Mes natūraliai vengiame nemalonių pojūčių ir siekiame malonių. Tūkstančius savo vystymosi metų, nuo primityviausių gyvybės formų iki pat XXI amžiaus, konstruojame savyje naują mechanizmą, leisiantį suprasti ir pajusti, kaip teisingai veikti.
Taigi kuriame sau egzistavimo formą, pačią patogiausią iš visų galimų. Bandome naudoti bendrąją gamtos jėgą, kurioje esame, kad mūsų supratimu mums būtų gera. Iš esmės tai ir yra visas mūsų darbas šiame gyvenime.
Būtent šiuo tikslu vystome mokslą, kultūrą, švietimą, psichologiją, filosofiją, istoriją… Mes tiesiog norime sužinoti, kaip jaustis geriau. Juk malonių pojūčių siekis – pagrindinis žmogaus poreikis, jo prigimtinis „noras mėgautis“.
Kabala – tai aukštesnio lygio, labiau išvystyto suvokimo „ateities fizika“. Paprastoje fizikoje stebėtojui nereikia keisti savo savybių. Reliatyvumo teorijoje stebėtojo būsena gali keistis kintant laikui, judėjimui, atstumui, tačiau jis pats nesikeičia. Jo psichologija lieka ta pati.
Teisingame fizikos ir psichologijos derinyje kalbama ne apie realybės suvokimą, o apie tai, kas ją suvokia ir kaip tinkamai nukreipti žmogų, kad jis pajustų naują pasaulį. Tai jau kitas etapas, einantis po reliatyvumo teorijos. Juk keičiasi ne laikas, judėjimas ir vieta stebėtojo išorėje, o iš pagrindų keičiasi pats stebėtojas, taisydamas savo vidinę nuostatą.
Ir tada mūsų pasaulyje nebelieka nieko pastovaus: viskas tampa reliatyvu ir laikina. Žmogui pakeitus visas savo savybes, keičiasi pati tikrovė. O po to pakylame dar aukščiau. Kabalos mokslas teigia, kad tikrovė iš viso neturi jokios formos, o viskas priklauso nuo stebėtojo suvokimo.
Taigi galima daryti išvadą, kad gamtos vystymosi jėga – pastovi ir amžina. O mes su įvairiomis kintančiomis savybėmis esame jos viduje ir turime išsiaiškinti, kas pastovu, o kas keičiasi mumyse ir mus supančioje tikrovėje, išmokę atskirti vieną nuo kito.
Pastovi jėga – gamta arba Aukštesnioji jėga, Kūrėjas, o kintanti jėga – stebintis ją žmogus. Visa stebėtojo matoma tikrovė yra tiesioginė jo vidinių savybių pasekmė. Pakeitę žmogų pakeisime ir jo jaučiamą pasaulį.

Iš 2017 m. birželio 27 d. 872-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, I dalis

Bendroji gamtos evoliucijos jėga, II dalis

Kaip įsiskverbti į visatos kompiuterį?