Pateikti Pirmadienis, vasario 26, 2018 dienos įrašai.


Vienumoje su pačiu savimi I d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmonės, siekę dvasinio vystymosi, stengėsi atsiskirti, pasitraukti iš įprastos aplinkos, likti vienumoje su savo mintimis ir ieškojimais.
Istorijoje nemažai tokių gyvenimo prasmės ir tiesos ieškojimo vienumoje pavyzdžių: Baal Šem Tovas, pranašas Elijas, Šimonas Bar Jochajus, Buda ir t. t. Kodėl atsiskyrimas siejamas su dvasiniu vystymusi?
Atsakymas. Dvasinis vystymasis – vidinis žmogaus, panirusio į save, procesas. Jam reikia vienumos tam, kad kiti netrukdytų, kad galėtų gilintis į save, imtų save jausti, kalbėti su savimi.
Todėl daugelyje metodikų įprasta atsiskirti. Netgi mokslininkai bei rašytojai išeina kūrybinių atostogų ir užsisklendžia, kad galėtų rašyti naujas knygas.
Suprantama, kad jei žmogus nori į ką nors koncentruotis, turi būti pats su savimi, jo neturi blaškyti išorinis pasaulis. Todėl tokia naudinga vienuma, ji pasitelkiama visose svarbiose gyvenimo veiklose, ypač siekiant ką nors sukurti, sukonstruoti, atskleisti. Tai būdinga ne tik dvasinei, bet ir materialiai veiklai.
O dvasiniam augimui, žinoma, reikia dar didesnės vidinės vienumos ir vidinių jėgų koncentracijos. Žmogus turi save pajausti, pasitikrinti, ištirti: kas aš, dėl ko sukurtas, kokiam tikslui, kas ir kaip mane valdo, esu laisvas ar ne, kaip tapti nepriklausomam?
Tai amžinieji klausimai, kilę gerokai prieš mūsų kartą. Žmonės šiuos klausimus užduoda ir ieško atsakymų jau tūkstančius metų. Be kabalos mokslo yra daugybė metodikų, bandančių atsakyti į kai kuriuos klausimus. Bet rezultatų kol kas nematyti: nė viena iš šių metodikų dar negali pateikti žmonijai sprendimo – atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę ir tikslą.
Klausimas. Kas yra dvasinis vystymasis, kurio siekia žmonės?
Atsakymas. Žmogus nori žinoti, dėl ko jis gyvena, kas jį valdo, ar įmanoma pakeisti savo likimą, ar jis turi pasirinkimo laisvę? Jis nori žinoti, kuo baigsis visas šis sunkus gyvenimas šiame pasaulyje, apie kurį sakoma: „Ne savo noru gimei, ne savo noru gyveni, ne savo noru miršti“.
Kodėl apskritai mums kyla tokių klausimų, juk gyvūnai neklausia, dėl ko gyvena? Tik žmogų kankina šie klausimai. Vadinasi, esame patys nelaimingiausi ir menkiausi padarai, nes gyvename žinodami, kad tai neturi jokios prasmės, bet vis tiek gyvename. Mūsų padėtis žymiai blogesnė nei bet kurio gyvūno.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. 925-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II dalis

Dykuma III dalis

Dykuma IV dalis

Komentarų nėra

Iš chaoso į harmoniją IV d.

Dvasinis darbas

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Knygoje Zohar sakoma, kad yra trys sielos būsenos:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kūrimo sumanyme, kai egzistavome pirminėje gemalo būsenoje.
Antroji – vystymosi būsena, kai sielos nusileidžia į mūsų pasaulį, palaipsniui sušiurkštėja ir aplink jas susiformuoja gyvūnų kūnai, didelis egoizmas, noras gauti tik sau, mėgautis kitų sąskaita ir t. t.
Ir trečioji būsena – laipsniškas sielos ištaisymas, prasidėjęs maždaug prieš 6000 metų, besitęsiantis iki šių dienų ir toliau. Ši būsena tęsis, kol mes visi pasieksime absoliutų vidinį susiliejimą.
Pagal kabalos mokslą yra du keliai šiam susiliejimui pasiekti.
Vienas – „kančių kelias“, kai vystomės savo nuožiūra, nieko nežinodami. Jis taip vadinamas todėl, kad mus stumia pirmyn ir verčia vystytis tik kančios.
Kitas – „šviesos kelias“, kai mes iš anksto pritraukiame aukštesniąją vienybės, susijungimo energiją, t. y. būsimas savo būsenas, kurių siekiame, todėl save kilstelime jų link. Tada būsima būsena veikia mus ir padeda pakilti.
Taip išvengiame kančių spaudimo, baksnojimo į nugarą, stūmimo pirmyn. Imame judėti patys ir daug greičiau už kančias, kurios nepasiveja mūsų.
Tai vadinama „šviesos keliu“, t. y. mūsų pritraukimas prie Šaltinio, kuriame iki suskilimo buvome kartu kaip viena bendra visuma, kol neišsklidome, kaip Visata po Didžiojo sprogimo. O dabar, kaip ir ji, savyje turime siekti susivienijimo būsenos.
Ir tada pajausime Visatos, pasaulio, žmonijos dėsnius. Gebėsime teisingai elgtis, iš naujo ir teisingai kurti bet kokias žmonių bendruomenes: grupes, šeimas ir valstybes, tautas – bet ką.
Bet jos turės teisę egzistuoti. Ne taip, kaip dabar, kai kažką darome, o po kelerių metų visi sumanymai žlunga, atsiskleidžia jų nepagrįstumas, neįgalumas, prieinama aklavietė.
Straipsnyje „Taika pasaulyje“ Baal Sulamas rašo, kad „atskirumo“ („išskirtinumo“) savybė yra mumyse, kai jaučiamės skyrium nuo kitų: „Esu ypatingas, vienintelis, ne toks kaip kiti“, – duota mums Kūrėjo. Kūrėjas – mūsų bendro susivienijimo taškas.
Kai ši atskirumo savybė susijungia su siauru mūsų egoizmu, jos veikimas tampa griaunančiu, visų pasaulio nelaimių šaltiniu. Ir tik jos panaudojimo būdais žmonės skiriasi vienas nuo kito. Kiekvienas naudoja savo atskirumo, išskirtinumo pojūtį savo kryptimi, aspektu.
Bet kiekvienas siekia išnaudoti kitus, naudodamasis visomis turimomis galimybėmis ir visai neatsižvelgdamas į tai, kad kuria savo gerovę kenkdamas artimui.
Vadinasi, tai – paradoksas: atskirumo savybė, unikalumo pojūtis, jungdamasis su egoizmu, veda mus į neteisingą jo naudojimą, į tai, kad bandome pavergti visą pasaulį.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Komentarų nėra