Pateikti kovo, 2018 mėn. įrašai.


Vaikas keičia šeimos likimą II d.

Auklėjimas, vaikai, Sveikata, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei jau atsirado nauja gyvybė, kas lemia sėkmingą nėštumo baigtį ar persileidimą?
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, ar moteryje yra pakankamai Šviesos Chasadim, kuri galėtų apsivilkti į Šviesą Chochma. Jei jos nepakanka, tuomet įvyksta persileidimas. Išeitų, kad kai Šviesa Chochma neapvelkama Šviesa Chasadim, tuomet neįmanomas užgimimas ar gyvenimo tąsa. Pasaulyje nėra nieko atsitiktinio.
Persileidimas vyksta, jei moteris neturi pakankamai teisingos energijos, kad priimtų vyrišką jėgą, leistų jai atsiverti ir pradėti naują vystymąsi vaisiuje. Gyvybės kūrimas – kaskart naujas kūrinys, kasdien, kas akimirką, ir reikalauja naujos vyriškos ir moteriškos jėgos. Jos abi vis labiau atsiskleidžia sąjungoje ir tęsia gyvybę.
Gyvybė neįmanoma be vienybės, be jos nebūtų net mažyčio atomo. Susijungimas – gyvenimo jėga, ir norint, kad gyvenimas galėtų vystytis, turi vystytis vienybės jėga. Tačiau gali nutikti ir taip, kad iš aukščiau dovanota gyvybės jėga nustoja palaikiusi naują gyvybę.
Klausimas. Tai sukelia materialinės ar dvasinės priežastys?
Atsakymas. Nėra jokių materialių priežasčių – tik dvasinės. Viskas priklauso nuo trijų jėgų – Kūrėjo, tėvo ir motinos – derinio.
Visas gyvenimas – noras. Atomai jungiasi į molekules pagal savo norą. Molekulės ima daugintis, formuoti naujas formas – tik dėl juose esančio paslėpto noro, kuris atsiskleis naujoje vienybėje.
Klausimas. Išeitų, kad trijų jėgų derinys: motinos, tėvo ir Kūrėjo visus devynis mėnesius turėtų būti toks, kad galėtų tęstis gyvybė? O tėvo jėga daro įtaką nėštumo sėkmei?
Atsakymas. Jau užgimus vaisiui moteryje ypatingai suderinamos jėgos: vyro ir moters. Materialiniame pasaulyje to nepastebime, ir mums atrodo, kad vyras daugiau negali veikti vaisiaus raidos, tarsi jo vaidmuo baigtųsi pirmuoju etapu.
Tačiau iš tiesų tęsiasi labai ilgas ir svarbus dvasinis veiksmas. Be vyro jėgos įtakos vaisiui ir naujagimiui, kartu su moters jėga, vaikas negali tinkamai vystytis.
Bus tęsinys…

Iš 2018 m. sausio 23 d. TV laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 953

Daugiau šia tema skaitykite:

Vaikas keičia šeimos likimą I dalis

Du + nauja gyvybė I dalis

Du + nauja gyvybė II dalis

Komentarų nėra

„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, II dalis

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKongresas Europoje „Ateitis prasideda čia“. Pirmoji pamoka
Mes nebegalime toliau didinti savo norų – dabar turime pakeisti jų naudojimą. Bet žmonija to nesupranta, todėl nesusigaudo, kas su ja vyksta.
Mes įžengėme į laikotarpį, kai daugiau nereikalingas didelis noras, todėl šiuolaikinė karta atrodo tokia pavargusi ir nusivylusi tolimesniu vystymusi. Didelė dalis jaunimo nesiekia karjeros, nekuria šeimos, apskritai, nenori galvoti apie ateitį, kuri niekam neaiški.
Ir visa tai todėl, kad pasaulyje vietoj linijinio egoizmo augimo dėsnio, kurį kiekvienas vykdo kaip nori, pradeda veikti naujas, integralus dėsnis, reikalaujantis iš žmonių susijungti tarpusavyje. Dabar pasaulio vystymasis priklauso būtent nuo žmonių vienijimosi, tarsi vieno kūno ląstelių, jėgos. Kuo daugiau gerumo ir kuo stipresnis tarpusavio ryšys, tuo greičiau vystomės.
Mes matome tą pačią tendenciją technikos vystymesi: kuo sudėtingesnės programos ir mechanizmai, kuo daugiau jos turi vidinių komponentų, tuo tobulesni sukuriami įrenginiai. Judama pirmyn ne dėl gilinimosi į konkrečias detales, o dėl jų tobulesnio sujungimo. Visas technikos vystymasis per paskutiniuosius dešimt metų yra pagrįstas naujų sąsajų tarp elementų kūrimu.
Bet žmonių visuomenėje taip vystytis nesugebame, nes jos elementai – mes patys, o mums nesinori jungtis, ir todėl nesuprantame, ko iš mūsų reikalauja vystymosi dėsnis. Tai šiandien didžiausia žmonijos problema, kilusi dėl nesupratimo, kad esame naujoje epochoje.
Baal Sulamas šį laikotarpį vadina „Paskutiniąja karta“, nes žmonės pradeda suprasti, kad individualus egoistinis vystymasis baigiasi ir tolimesnė pažanga įmanoma tik kuriant teisingą tarpusavio ryšį. Turime suprasti, kad priklausome vienai sistemai, kurioje veikia abipusio įsitraukimo, tarpusavio supratimo dėsnis.
Visi žmonės turi jaustis kaip ląstelės arba vieno kūno organai, teisingai susiję tarpusavyje. Kai mes susikuriame tokį ryšį, tai jame jaučiame bendrą jėgą, jungiančią visą gamtą, kuri vadinama „Kūrėju“. Mes patys ją kuriame savo teisingu susijungimu ir atskleidžiame joje.
Tokia žmogaus paskirtis šiame pasaulyje ir mūsų laikmečio esmė. Iki šios būsenos žmonija privalo nedelsiant pakilti. Kuo greičiau suvoksime etapus, kurie jau yra gamtos programoje, ir patys panorėsime juos įgyvendinti, tuo geresnis ir malonesnis bus mūsų vystymasis. Mes suprasime, kokį tikslą turime ir gausime teisingą reakciją iš gamtos į visus mūsų veiksmus.
Galutinė būsena gamtoje jau egzistuoja ir joje mes visi idealiai susiję vienas su kitu. Tokia sistema vadinama „Adomu“, pirmuoju žmogumi, kitaip tariant „panašiu“ („dome“) į bendrąją gamtos jėgą – davimo ir vienybės jėgą. Teisingas tarpusavio susijungimas vadinamas meile, kuriai esant kiekvienas supranta kito poreikius ir gali teisingai tarpusavyje sąveikauti.
Mylėti – vadinasi – žinoti, kaip aš turiu aprūpinti kitą tuo, ko jam trūksta, o kitas gali man duoti tai, ko trūksta man, – taip mes sudarome bendrą visos žmonijos integralųjį mechanizmą. Turime suprasti, kad pasaulyje nieko nereikalingo nėra sukurta. Ir jei žinome sistemą, tai rasime kiekvienam tinkamą vietą, kurią būtent jis tegali užpildyti.
Kai vaikas renka dėlionę, jam neretai lieka tarsi nereikalingų detalių, bet tik todėl, kad jis nežino viso vaizdo, visos sistemos. Tačiau tas, kas sukūrė šią dėlionę, tiksliai žino, kur turi prisijungti kiekviena jos dalis ir kokia jos tikroji funkcija.
Taip ir mes, kai susipažinsime su visa sistema, suprasime, kad joje reikalingas kiekvienas iš mūsų, ir iš to išvystysime teisingus santykius vienas su kitu. Juk gamtos sistemoje nesukurta nieko, kas nebūtina.
Jei suprantame, kad iš tikrųjų gamtos sistema integrali, tobula, idealiai tarpusavyje susijusi, bet to tik nematome dėl savo egoizmo, tai toks požiūris vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“.
Kitaip tariant, aš nesivadovauju tuo, ką matau ir suprantu dabar pagal savo išsivystymą, tarsi vaikas nemokantis surinkti dėlionės, o stengiuosi rasti teisingą vietą, kad sujungčiau kiekvieną detalę į tobulą sistemą. Tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“.
Todėl mes mokomės, ieškome, tyrinėjame gamtos dėsnius, stengiamės pažinti vienas kitą ir išsiaiškinti, kaip galime susijungti tam tikra forma. Ir aptinkame mūsų skirtumus, tarsi vaikai, kurie varto dėlionės detales ir negali sujungti jų vienos su kita.
Be to, reikia suprasti, kad visos šios dėlionės dalys, kiekvienas žmogus šiuo laiku, jau išaugo iki savo galutinės būsenos ir daugiau jam nėra kur vystytis. Jei versime jį vystytis kaip anksčiau, tai sulauksime mutacijų ir piktybinių formų.
Ir būtent tai matome mūsų visuomenėje, mūsų vaikuose, kol neišmokome jų teisingo tarpusavio ryšio kūrimo metodo, kuris leistų pereiti prie kito vystymosi etapo. Tik ištyrinėję teisingo tarpusavio ryšio dėsnius, suprasime pasaulio valdymo dėsnius ir galėsime pagerinti savo gyvenimą.

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. pirmosios kongreso pamokos Vokietijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio valdymo dėsnis, I dalis

Skirtingos vienybės šaknys

Naujas laikas, nauji dėsniai

Komentarų nėra

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, VI d.

Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Iš pastarųjų gamtos kataklizmų gausos matome, kad žmogus į gamtą įneša betvarkės. Tačiau į gamtą priimta žiūrėti kaip į negyvą sistemą ir manoma, kad jai darome tik „mechaninę“ žalą.
O Jūs sakote, kad priežastis glūdi aukštesniame lygmenyje – netinkamuose žmonių tarpusavio santykiuose?
Atsakymas. Svarbiausia problema – pamatyti save gamtos viduje, o ne už jos, kaip dabar mums atrodo. Esame atsakingi už gamtą – už namus, kuriuose gyvename. Mus apgyvendino name su daugybe neaiškių mygtukų. Paspaudėme kažkurį, ir staiga mūsų link artėja uraganas, kitą mygtuką – kyla cunamis, gaisras. Paspaudėme trečią ir matome, kad viskas puiku…
Ir ką gi daryti? Žmonija tarsi nelaimingas vaikas sėdi šiame namelyje vidury miško ir nežino, kaip elgtis. Taigi, turime teisingai augti, kad taptume laisvi.
Kai žmogus iš savo namų išeina į mišką ar kalnus, jis sako, kad „išėjo į gamtą“, o tai yra neteisingas požiūris. Tarsi iš savo namų jis eitų į gyvūnų namus. Bet gamta yra taip pat ir jo namai! Turime liautis žiūrėję į gamtos integralumą kaip į kažką, esantį ne mumyse.
Turime pajausti, kad esame gamtoje, veikiame ją, o ji veikia mus, bet mūsų tarpusavio ryšys neteisingas, todėl žmogus turi pasikeisti.
Negyvasis, augalijos ir gyvūnijos pasaulis su gamta yra harmonijoje instinktyviai. Ir žmogus taip pat turi būti visiškoje harmonijoje su visa gamtos sistema, nepaisant to, kad jo prigimtis – priešinga.
Jei norime pakilti virš gyvūninio lygmens, patys turime išugdyti savyje teisingą požiūrį į gamtą: pajausti, kad esame integralioje sistemoje ir išmokti patys būti joje integralūs santykiais su negyvuoju, augalijos, gyvūnijos pasauliu ir visa žmonijos sistema.
Turime sukurti žmonijos sistemą tais pačiais principais, pagal kuriuos gamtoje egzistuoja negyvoji, augalijos ir gyvūnijos sistemos. Tai yra turime išmokti iš gamtos, kaip sukurti žmonijos sistemą, nes baigėme vystytis gyvūniniame lygmenyje ir augame toliau. Čia, vidiniame žmogiškajame lygmenyje, turime pradėti užpildyti savo nišą.
Žmogaus uždavinys – išmokti iš gamtos būti su ja susietam. Gamta mums demonstruoja, kaip visi jos elementai yra tarpusavyje susiję. Šis ryšys matomas visuose lygiuose.
Kyla klausimas: kaip žmogus gali įsijungti į šią sistemą, kad teisingai jaustų aplinką ir su ja mainytųsi: gautų ir duotų. Kitaip tariant, kaip būti su ja toje pusiausvyroje, kurioje yra visos kitos gamtos dalys: negyvasis pasaulis, augalai ir gyvūnai, instinktyviai papildantys vieni kitus.
Mums atrodo, kad jie naikina ir žudo vienas kitą, bet tai tik mūsų egoistinė vaizduotė. Iš tiesų, jie instinktyviai saugo teisingą pusiausvyrą, kurios reikalauja bendrasis gamtos dėsnis.
O žmogaus šis dėsnis neįpareigoja, mes turime veikti sąmoningai. Gyvūnus valdo instinktai, o žmogus pats turi stengtis išlaikyti pusiausvyrą su gamta.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pokalbio apie klimato kataklizmus

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, II d.

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Komentarų nėra

Abraomo atradimas

Izraelis ir pasaulio tautos, Senovės Babilonas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų

Komentarų nėra

Mūsų pasaulio koordinatės – subjektyvios

Pasaulio struktūra, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kabalistas negalvoja apie ateitį, tik apie dabartį?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo to, kiek jis atitinka Kūrėją. Jei aš visiškai susilieju su Kūrėju, man dingsta laiko kaip kažkokio faktoriaus samprata, ir apskritai viskas, kas egzistuoja. Aš nesikeičiu, tiesiog visą laiką esu susiliejęs su Kūrėju.
Klausimas. Paprastas žmogus vis galvoja, kas bus po minutės, dienos, metų ir t. t., kuria kažkokius planus. Kabalistas visai apie tai negalvoja?
Atsakymas. Normaliam žmogui reikia „gydytis“, ir tada jis supras, kad laiko, erdvės ir judėjimo koordinatės grynai subjektyvios, ir reikia suvokti jų subjektyvumą, o vėliau – ištaisyti.
Klausimas. Kai kurie mūsų gyvenimo procesai vis tik susiję su laiku: pavyzdžiui, vaikui vieneri metai, ir kol nepraeis keturi metai, jam nesukaks penkeri.
Atsakymas. Žinoma, laikas egzistuoja mūsų koordinatėse, nepriklausomai nuo mūsų. Ir tai tik todėl, kad tu egzistuoji savo gyvūniniame kūne ir tose koordinatėse, kuriose pokyčiai vyksta tam tikra tvarka: vakar, šiandien, rytoj ir t. t.
Todėl neįmanoma grįžti į praeitį, ateitį galima priartinti ir t. t., ir tai todėl, kad mes egzistuojame šio pasaulio rėmuose. Kai tik pakylame virš jo, pradedame visiškai kitaip suvokti laiką, judėjimą, erdvę.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Kas yra amžinybė?

Nuo ko priklauso greita laiko tėkmė?

Komentarų nėra

Kas yra amžinybė?

Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Jei dvasiniame pasaulyje nėra laiko, tai kas yra amžinybė?
Atsakymas. Amžinybė – tai nekintama noro būsena, kurią jis pasiekia po galutinio ištaisymo, po visiškos realizacijos. Tada laikas išnyksta.
Klausimas. Jei nėra laiko, tada nėra ir mirties?
Atsakymas. Iš tiesų, mirties iš viso nėra. Juk kas yra mirtis? Tai noro išnykimas iš dabartinės būsenos ir perėjimas į kitą būseną. Tu gali pasakyti, kad tai buvusio noro mirtis, tačiau tai ne mirtis, o perėjimas į naują būseną.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pajusti amžinybės alsavimą

Egzistavimas virš laiko

Gyvenimas už gimimo ir mirties ribų, I dalis

Komentarų nėra

Pasaulio valdymo dėsnis, I d.

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманEuropos kongresas „Ateitis prasideda čia“. Pamoka Nr. 1
Mūsų tikrovė visiškai dėsninga ir, pasak kabalos mokslo, valdoma tik vieno Aukštesniosios jėgos, vadinamos „Gamta“, dėsnio. Šią Aukštesniąją jėgą dar vadiname Kūrėju, nes ji tikrai sukūrė visą pasaulį. Šios jėgos prigimtis – veikti savo kūrinių labui, kitaip tariant, ji yra absoliučiai gera. O to nematome tik todėl, kad nesuprantame Kūrėjo.
Kabalistai, t. y. žmonės, tyrinėjantys Aukštesniąją gamtą, atskleidžia jos absoliutų gerumą. Ir net paprasti gamtos tyrinėtojai mato, kad nors vieni gyviai minta kitais, visa tai paklūsta ypatingiems dėsniams ir tarnauja bendram visų kūrinių vystymuisi.
Šiuolaikinis mokslas atskleidžia gamtos globalumą bei integralumą ir visų jos dalių tarpusavio ryšius. Niekas negali ištrūkti iš šios integralios sistemos rėmų, taip kaip sveikame žmogaus kūne visos ląstelės ir sistemos veikia harmoningai, šitaip ruošdamos jį aukštesniam tikslui, esančiam aukščiau kūniškojo egzistavimo. Šį dėsnį aptinkame visose gamtos formose ir lygiuose.
Išeitų, kad šių dėsnių žinojimas – sėkmingo mūsų egzistavimo sąlyga. Juk jei negyvoji materija, augalai ir gyvūnai veikia instinktyviai, t. y. girdi gamtos nurodymus ir juos vykdo nesąmoningai, tai žmogaus atveju tai daug sudėtingiau.
Nežinome, kaip elgtis. Mūsų instinktai nepakankamai stiprūs, kad vadovaudamiesi tik jais, užsitikrintume, jog elgiamės teisingai.
Visa tai todėl, kad žmogus – visuomeninė būtybė, dėl to ir kyla visi sudėtingumai. Juk ten, kur yra visuomeninė santvarka, instinktai nebeveikia. To gamta nebereguliuoja.
Valgio, sekso, šeimos poreikį daugmaž suprantame, mums tai nesukelia problemų. Bet visuomenės klausimuose, t. y. turto, valdžios, žinių noruose mes labai susipainiojame. Vidiniai instinktai nesako, kaip teisingai elgtis.
Valgio, sekso, šeimos norai priskiriami gyvūniniam lygmeniui, todėl dėl jų galime kliautis savo prigimtiniais instinktais, būdingais ir kitiems gyvūnams.
Tačiau grynai žmogiškų norų atveju turime rasti teisingą vystymosi kryptį, kitaip ir pinigai, ir valdžia, ir žinios tampa visų mūsų nelaimių priežastimi. Būtent dėl gerai išvystyto savo proto išrandame ginklus, kuriais vieni kitus naikiname…
Per visą ilgametę savo istoriją žmogus vystėsi instinktyviai, kaip gyvūnas. Egoizmas nuolat instinktyviai stūmė mus pirmyn, todėl viskas buvo gana paprasta. Juk vystymasis buvo natūralus, pakopinis, nuo vienos santvarkos prie kitos: vergovinė, feodalinė, kapitalistinė – priklausomai nuo to, kiek paaugdavo egoizmas.
Tačiau dabar atėjo laikas, kai egoizmas baigė vystytis ir nustojo būti evoliucijos varikliu. Jis tarsi prisipažįsta, kad priaugo savo ribas ir toliau nebėra kur. Todėl viską apima sąstingis: mokslą, gamybą; jauni žmonės nebenori tuoktis ir gimdyti vaikų. Juntamas bendras nuovargis, nes žmogus jaučia, kad neranda atsakymo į pagrindinį klausimą: „Dėl ko gyvenu?“
Juk visus praėjusius amžius žinojome, kur link vystomės, egoizmas nereikalavo daugiau nei buvo galimybių. Poreikiai buvo visiškai realūs: gera šeima, profesija, vaikai, pinigai – pagal šiuos poreikius ir vystėmės. Tačiau dabar mūsų noro mėgautis linijinis augimas baigėsi, štai kur problema.
Iš esmės, šis procesas prasidėjo jau prieš penkis šimtus metų, Ari laikais: noras liovėsi augti, jis pradėjo „apvalėti“. Visos noro dalys: negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta išsivystė iki tam tikro lygio ir turi pradėti tarpusavyje teisinga forma jungtis.
Taigi, dabar turime jungtis. Jei mes teisingai tarp savęs susivienysime, pasieksime davimo – Kūrėjo savybę, todėl tarpusavyje atskleisime bendrąją Gamtos jėgą. Ši jėga atsiskleidžia teisinguose, ištaisytuose santykiuose tarp mūsų.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. rugpjūčio 25 d. Vokietijos kongreso 1-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta neišmokys blogo

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamtos dėsnių nežinojimas neatleidžia nuo tarpusavio laidavimo

Komentarų nėra

Kodėl išmirė dinozaurai?

Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl reikėjo, kad dinozaurai egzistuotų šimtus milijonų metų? Ar kabalistas žino, kodėl jie išmirė?
Atsakymas. Visa negyvoji, augalinė, gyvūninė gamta ir žmogus palaipsniui keičiasi į aukštesnes formas. Todėl savo laiku išnyko senieji paparčiai ir kiti augalai, išmirė įvairūs gyvūnai. Net mineralai, ir tie pasikeitė. Remiantis tyrimais, galima nustatyti, kiek kokiam akmeniui milijonų metų. Visa tai vyksta natūraliai.
Tas pats ir su žmonėmis. Pažvelkite, kaip skiriasi žmonės, gyvenantys dabar ir prieš šimtą ar tūkstantį metų. Net išvaizda, nekalbant apie sąmonės galimybes. Jei šiandien aš pasakočiau apie kabalos mokslą taip, kaip apie jį rašė Aristotelis ir Platonas, teigiantys, kad siela priklauso nuo to, kaip giliai kvėpuoja žmogus, iš manęs pasijuoktų. Įsivaizduokite, apie ką rašė didieji praeities mąstytojai?! – Kad giliu įkvėpimu ir iškvėpimu mes pripildome savo sielą. O juk jie iš tiesų manė, kad tai ir yra siela.
Šiandien šie didieji tos kartos žmonės, jei liktų savo lygmenyje, atrodytų kvaili berniukai, nes pastoviai besivystantis noras vysto ir žmones. Todėl mums negalima lygintis su praėjusiomis kartomis.

Iš 2017 m. kovo 19 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl išmirė dinozaurai?

Gamtos kataklizmai ir žmogaus vaidmuo

Kitaip išmirsime kaip dinozaurai

Komentarų nėra

Nesibaigiantis pripildymas

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką man duos sielos ištaisymas?
Atsakymas. Sielos ištaisymas jums suteiks visišką, amžiną laimę – absoliutų visų jūsų norų prisipildymą.
Reikalas tas, kad laikydamiesi taisyklės „mylėk savo artimą kaip patį save“, pamilstate žmogų, kurio troškimus norite pripildyti. Kad jis taptų jums artimas, turite persiimti jo norais, prašyti Kūrėjo juos pripildyti, gauti pripildančios Šviesos ir perleisti Ją per save kitam.
Imkime, kad Kūrėjas – raudonas apskritimas schemoje, o aš ir artimas – mėlyni apskritimai.
Kreipiuosi į artimą, kurį noriu pripildyti, ir gaunu iš jo norą (minuso ženklas). Šį minusą perleidžiu per savo norą ir kreipiuosi į Kūrėją su dviem minusais.Gaudamas iš aukščiau tai, ką Jis man duoda, nuo savęs atiduodu tai, ko nori žemesnysis.
Taigi, pakeldamas aukštyn dvigubą norą – savo (Michaelio) ir, tarkime, Vasios, gaunu iš Kūrėjo dvigubą malonumą.
Kitaip tariant, aš perėmiau Vasios norą, kreipiausi su juo į Kūrėją, gavau iš Jo pripildymą ir perleidau jį per save Vasiai. Vasia gavo iš manęs savo pripildymą, o aš – savo, dvigubai didesnį.
Komentaras. Tarkime, kad Vasia nori pinigų…
Atsakymas. Vasia nori ne pinigų, o pripildymo! Pinigais jis nepasisotins, turės juos iškeisti į visokius malonumus. O šiaip aš jam duodu jų pačiu natūraliausiu būdu. Manykim, kad Vasia sveria 100 kilogramų, mėgsta pavalgyti, t. y. mėgaujasi valgymo, maisto jutimo, jo rijimo procesu. O vėliau kankinasi, kad persivalgė. Jis turi laukti, kol maistas bus suvirškintas, o po to vėl prisipildyti.
Kam? Aš jam suteikiu galimybę nuolat būti prisipidžiusiam.
Klausimas. Ar jūs gaunate kažkokią energiją iš Kūrėjo ir perduodate jam?
Atsakymas. Taip. Visi mūsų gyvenimo malonumai – tai Šviesa. Materialiame pasaulyje jie skirstomi į maistą, seksą, šeimą, turtus, šlovę, žinias, o iš tiesų viduje – tai gryna Šviesa. Man nesvarbu, koks žmogaus troškimas (noras).

Iš 2017 m. balandžio 23 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Užpildyti svetimus norus kaip savus

Atskleidžiant gyvenimo paslaptis

Mylėti – užpildyti artimo norus

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai