Prieš 3500 metų Senovės Babilone susikūrė grupė, vadovaujama Abraomo, kurios nariai vadino save „Israelis“ pagal savo krypties vektorių „Isra-El“ – „tiesiai pas Kūrėją“.
Tam tikrą laiką jie egzistavo šitaip, o paskui paniro į egoizmą ir išgyveno egoistinio apsunkinimo laikotarpį, vadinamąją „Egipto tremtį“.
Vėliau jie išėjo iš tremties, bet ne visiškai sėkmingai, suskilę į dvi dalis. Vienai daliai priklausė Izraelio tauta, t. y. tie, kurie buvo pasiruošę išeiti iš Egipto, pakilti aukščiau egoizmo, susijungti tarpusavyje ir kiek įmanoma tapti panašiais į Kūrėją davimo ir meilės savybe, kurią jie puoselėjo tarp savęs, vienas kitą ištaisydami.
Likusioji dalis vadinosi „erev rav“ („didysis jovalas“). Tai buvo žmonės, kurie negalėjo išeiti iš egoizmo ir manė, kad tai apskritai nereikalinga: pakanka paprasto egoistinio buvimu kartu, laikantis visokių išorinių formalumų.
Jie buvo pasiruošę daryti viską, ką žmogus privalo fiziniame lygmenyje, draugiškai nusiteikęs kitų atžvilgiu, bet nebuvo pasiruošę pasikeisti vidumi: „Aš galiu būti padorus, mielas kitiems žmonėms ir mūsų bendruomenėje, bet pakeisti savęs, savo prigimties – negaliu.“
Tokie žmonės po išėjimo iš Egipto liko tarp Izraelio žmonių, todėl visos vėlesnės problemos kildavo tik dėl jų buvimo.
Skaitydami Torą turime suprasti, kad visi vėlesni įvykiai: auksinio veršio liejimas, varinės gyvatės garbinimas, visi nemalonumai, – kildavo iš šios grupės žmonių, kurie iš išorės buvo panašūs į kitus, bet vidumi negalėjo pasikeisti, liko labai egoistiški. Juose nuolat vyko ideologinė kova: reikia save keisti ar ne.
Jie išvystė savo ideologiją, kuri skelbė, kad reikia likti paprastais žmonėmis, laikantis visų tradicijų ir nuostatų fiziniame lygmenyje, t. y. atlikti ne vidinius, o išorinius pokyčius.
Viską, kas pasakyta Toroje, jie suprato tiesiogiai ir manė, kad tai reikia vykdyti, sąveikaujant su kitais kasdieniniame gyvenime.
Pradedant nuo Pirmosios Šventyklos statybos ir vėliau, vyko tautos susiskaldymas į dvi dalis, nepertraukiama žūtbūtinė kova tarp jų, kai žmonės tiesiog žudė vienas kitą.
Ypač tai akivaizdžiai pasireiškė statant Pirmąją Šventyklą, nes ją statė fiziškai, o to iš esmės neturėjo būti. Yra pasakyta, kaip Kūrėjas kreipėsi į žmones per pranašus, sakydamas: „Kodėl Jūs Man statote Šventyklą? Man nereikalingi šie akmenys ir lentos.“
Galiausiai ideologinis žmonių susiskaldymas atvedė prie dvasinio lygmens kritimo taip pat ir tų, kurie stengėsi pakilti dvasiškai ir priartėti prie Kūrėjo, – jie nepajėgė to padaryti.
Ir taip visa tauta nukrito iki nepagrįstos neapykantos lygmens, kuri sugriovė jų širdyse tai, kas buvo vadinama „Antrąja Šventykla“. Nuo to laiko tauta išgyvena tremtį iš dvasingumo. Juose neliko jokio vidinio ryšio su Kūrėju, išskyrus grynai išorinius veiksmus, vadinus tradicijomis.

Iš 2017 m. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Israelis ne tautybė, o veržimasis aukštyn

Dykuma II dalis