Mums būtina pasiekti pirmąją dvasinę pakopą, kuri vadinasi „užuomazga“, kai žmogus visiškai anuliuoja save ir nori būti valdomas Kūrėjo, nori atskleisti tiesą, pirmąją savo egzistavimo pakopą, pirmąją gamtos tiesą. Tai atskleisdamas jis užmezga pirmąjį ryšį su Kūrėju.
O paskui, įėjus į šią Kūrėjo visagalybę, jis ima dirbti su savo egoizmu, suprasdamas, kad jo ego – tai itin brangus, itin vertingas laimėjimas. Juk padedamas egoizmo jis jaučia pasipriešinimą Kūrėjui ir ima kurti save pagal panašumą Jam, įveikdamas šį pasipriešinimą.
Bet kuriame mechanizme, bet kurioje negyvosios gamtos, augalijos, gyvūnijos, žmogaus ar dirbtinėje mūsų sukurtoje sistemoje visuomet yra veiksmas ir atoveiksmis, pliusas ir minusas, tarp jų įmanomos įvairios tarpusavio sąveikos ir skirtingų sistemų kūrimas. Tas pats ir su Kūrėju.
Viena vertus, Jis visiškai valdo mus, kita vertus, neleidžiame sau su tuo sutikti ir norime patys prilygti Jam.
„Tu mane valdai? Gerai. Tačiau atlieku pirmąjį susitraukimą (cimcum), statau užtvarą tarp mūsų ir sakau: Darysiu viską, kas išeina iš Tavęs, tačiau tik tiek, kiek sutinsiu su tuo, kaip Tu manimi komanduoji“.
Čia problema sprendžiama įdomiai. Kūrėjas suteikia mums galimybę iš pradžių išsiaiškinti, ar Jis teisus, ar Jis idealus, ar Jis visagalis. Jis leidžia Save tirti. Kiek nusprendžiu būti panašus į Jį, tiek leidžiu Jam valdyti mane. Bet tai jau ne Jis, o tarsi aš pats iš savęs sukuriu Kūrėją.
Tai nepaprasta metodika, bet jį iš tiesų pakelia mus į visiškos lygybės su Kūrėju lygmenį.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Du + nauja gyvybė, I dalis

Išvien su Kūrėju