Pateikti Trečiadienis, kovo 14, 2018 dienos įrašai.


Kas mūsų laukia?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas Iš Feisbuko. Jūs nuolatos gąsdinate. Pesimistinės prognozės įteigia žmonėms pesimistines mintis. Ar taip formuojame savo realybę?
Atsakymas. Aš negąsdinu, o tiesiog kalbu apie tai, kas mūsų laukia, jei mes rimtai neįsikišime į mūsų vystymosi procesą, nes jis yra egoizmo įtakoje. Todėl turime su tuo kažką daryti!
Mes iš tikrųjų žengiame pražūtin – nuo blogų būsenų dar blogesnių link. Jūs matote, kas vyksta pasaulyje. Aš – ne pranašas, tiesiog truputį nurodau į tai, nes turiu vaistų prieš blogus veiksmus ir blogas jų pasekmes. Paimkite iš manęs šiuos vaistus ir visiems bus gerai.
O jei užsimerksim ir lauksim, kas bus, tai pasieksime būseną, kai Žemė mūsų neišlaikys, visuomenė pati save sunaikins.
Klausimas. O jei Jūs neskelbtumėte tokių prognozių, žmogus nesuprastų, kas ir kaip? Jam būtinai reikia pasakyti, kas jo laukia?
Atsakymas. Kai aš buvau mažas vaikas ir ėjau į mokyklą, tėvai man sakydavo: „Tau reikia gerai mokytis, netingėk. Tu būsi didelis žmogus, tave gerbs, tu gerai uždirbsi, galėsi aprūpinti save ir savo šeimą. O jei ne, tai bus blogai“.
Jei nekalbėsime, tai tikrai niekas nepaveiks. Todėl esu priverstas aiškinti.
Atleiskite man už tai, kad esu įkyrus, ir už tai, kad vis dėlto kalbu, galbūt ne visai korektiškai, ne visai maloniai. Bet patikėkite manimi, kad kalbu apie tai iš meilės jums. Noriu, kad jums būtų gerai.

Iš 2017 m. birželio 22 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ratas ir egoizmas – dvi nesuderinamos formos

Sujungti vienu tnklu

Ko trūksta žmonijai

Komentarų nėra

Kodėl mes nekenčiame?

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kolumbijos Universiteto mokslininkai, tyrinėdami neapykantos šaltinius, priėjo prie išvados, kad viena iš neapykantos priežasčių yra baimė tų dalykų, kurie žmogui nesuprantami.
Neapykanta pagimdo dvi pagrindinės emocijos: meilė ir agresija. Psichologų nuomone, žmonės nekenčia kituose to, ko bijo savo viduje.
Kas yra neapykanta jūsų nuomone?
Atsakymas. Neapykanta – tai visa, kas man nenaudinga.
Kita vertus, tai gera savybė, nes ji padeda man patikrinti, ką dar turiu savyje pakeisti. Visas pasaulis – tai iš esmės Kūrėjas, kurį turiu mylėti absoliučia meile! O jeigu kažko nekenčiu, vadinasi, savo viduje esu neištaisytas.
Tikroji neapykanta pasireiškia tik kelyje į meilę. Jei aš tinkamai nusiteikiu meilei, tai atrandu, kad kažko nekenčiu, ir suprantu, ką reikia savyje ištaisyti, kad galėčiau pamilti.
Tai, kas dabar vyksta pasaulyje, yra labai didelės visų neapykantos visiems išraiška. Tai natūralus mūsų prigimties pasireiškimas, vidinis proveržis, kai mes absoliučiai vienas kito nekenčiame. Tuomet pasireiškia tik mūsų blogosios savybės, nes teigiamų mes neturime, tenorime išnaudot vienas kitą.
Mūsų egoizmas ir yra neapykanta. O mes turime jį ištaisyti į meilę. Tai įgyvendinama susivienijant ir pasitelkiant ypatingą, gerą gamtos jėgą, kurią atskleidžiame.
Klausimas. Tačiau ta neapykanta, kuri dabar egzistuoja pasaulyje, pasireiškia ne kelyje į meilę, tai tiesiog neapykanta.
Atsakymas. Ne. Vis tiek ji kyla pakeliui į meilę, nes mes esame kelyje į išsitaisymą. Tai tik blogio suvokimo laikotarpis. Mes jaučiame blogį, bet dar nesuvokiame jo priežasties, jo pasekmių ir ką su juo daryti.
Iš tiesų blogis yra tas įrankis, kurį panaudodami viską paversime gėriu.
Kai tik suvoksime blogį, įvyks perversmas. Apie tai kalba kabalos mokslas. Jis aiškina, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Todėl ateikite, studijuokite ir pamatysite kitą pasaulį.

Iš 2017 m. kovo 13 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus – minčių ir jausmų sistema

Tarp meilės ir neapykantos

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Komentarų nėra

Mozė

Dvasinis darbas, Izraelis ir pasaulio tautos, Šventės

каббалист Михаэль ЛайтманPagrindinis Pesacho šventės herojus – „Mozė“, t.y. dvasinis vedlys, ypatinga savybė žmoguje, vedanti jį veda prie išėjimo iš Egipto.
Jeigu kalbėsime apie Mozę ne kaip apie savybę žmoguje, bet kaip apie pavidalą, tai jis nebuvo lyderis iš prigimties. Tai uždaras savyje žmogus, norintis pasiekti supantį pasaulį, jo savybes, save.
Jis gyvena Faraono rūmuose, naudojasi visomis princui priklausančiomis privilegijomis. Yra gerbiamas, studijuoja egiptietiškas praktikas, magiją – viską, kuo tuomet naudotasi Egipte statant piramides, pažįstant visatą per astronomiją, ir viską, ką tuomet jie išrado. Tai traukė Mozę. Jis buvo mokytas žmogus, tačiau nebuvo susijęs nei su egiptiečiais, nei su tauta. Jis tiesiog buvo princas.
Kai būnant Egipto tremtyje Kūrėjas pašaukė jį grįžti atgal – jis pakluso, tačiau tam neturėjo jokio asmeninio ketinimo.
Grįžęs į Egiptą jis ateina pas savo dėdę faraoną, pas savo įmotę Batją jau kaip jų priešininkas ir sako: „Paleisk mano tautą.“ O faraonas atrėžia: „Jie čia gyvena su savo šeimomis, gyvuliais ir ūkiu. Jie jau seniai ne mano ir niekur eiti nesirengia.“
Įsivaizduokite, tartum reikalaujame iš JAV prezidento: „Išleisk žydus į Izraelį.“ Jis į tai atsako: „Nesirengiu jų išleisti, jų man reikia ekonomikos, mokslo, prekybos plėtotei. Pamėginkite patys kreiptis į juos ir paklausykite, ką jie atsakys.“
Juk žydai labai gerai gyveno Egipte. Jie naudojosi visomis gėrybėmis, net daugiau nei patys egiptiečiai. Tad prie jų nebuvo kaip prieiti nei per faraoną, nei per pačią žydų tautą.
Izraelio tauta buvo visko pertekusi, tingi, paveikta egiptietiškų tradicijų, kultūros, mokslo, meno, įvairių pramogų. Jie turėjo viską, ko reikia, neaplenkiant ir didžiulių ganyklų gyvuliams. Galima sakyti, kad jie gyveno pačioje geriausioje vietoje pasaulyje.
Tačiau, kai Mozė ėmė prašyti faraoną paleisti Izraelio tautą iš Egipto, tada jie ir pajuto blogąją faraono pusę: smūgiai, priespauda, mokesčiai, net persekiojimai, pogromai.
Iš esmės viskas, ką matome tolesnėje žydų istorijoje, staiga ima atsirasti Egipte tautai, kuri buvo visiškai išlepinta! Savaime suprantama, faraono požiūris į Mozę tapo itin neigiamas.
Bet jis vis tiek eina pas faraoną Kūrėjo palieptas ir reikalauja: „Paleisk mano tautą!“
Esmė ta, kad Mozė bijo ir faraono, ir Kūrėjo, jis nežino, ką daryti. Mozė įtikinėja Kūrėją, kad pats švebeldžiuoja, mikčioja, kad iš prigimties nėra lyderis. O Kūrėjas jam atsako: „Aš žinau, ką pasirinkti. Tad pirmyn.“ Ir jis eina.
Beje, Kūrėjas sako: „Eime drauge. Aš taip apsunkinau faraoną, kad geriau mums eiti kartu.“
Kabala kalba apie itin gilias, vidines žmogaus savybes, kurios turi išsirutulioti būtent per tokį dvasinę raidą, kuomet žmogus ima ieškoti savyje faraono, Mozės, Kūrėjo, Izraelio tautos, egiptiečių ir visų kitų Toros personažų savybių.
Galiausiai jis pasiekia visišką tamsą, supranta, kad nepajėgia išeiti iš Egipto, nenori iš jo išeiti, nežino, kokių jėgų padedamas gali tai atlikti. Ir tuomet naktį prasiveržia didi jėga – audra su perkūnija, griaustinis ir žaibai dvasine prasme. Žmogus ištiktas siaubo! Bet bėga paskui Kūrėją.
Išeinama iš Egipto paskubomis: neaišku kur, nesvarbu kurlink. Kad tik to norėtų Kūrėjas, o žmogus išpildys Jo valią.
Daugiau nieko nėra! Tik Kūrėjo noras, sekimas paskui Jį, nes niekaip neįmanoma susigaudyti savo jausmuose ir žinojime – nei širdimi, nei protu. Tik aukštesnioji jėga rodo tau, kaip eiti. Kūrėjas veda tave ugniniu stulpu ar debesiu ir tu eini. Niekaip kitaip.
O kad visiškai išsivalytum nuo Egipto ir į viską žiūrėtum aukščiau žinojimo ir jausmų – šok į jūrą!
Jūra – tai baisi būsena, kuomet žmogus turi žengti pirmyn nepaisydamas savo jausmų ir proto absoliučiai visur! Paskui jam nebelieka nieko savo! Jis išeina visiškai tyras. Štai tada ir gimstama dvasiškai – visiškas jausminės, materialios atminties ištyrinimas. O tada prasideda naujas gyvenimas.

Iš 2016 m. balandžio 11 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Faraono sutikimas

Išeitis iš tremties

Pradininkų tauta

Komentarų nėra