Klausimas. Iš pastarųjų gamtos kataklizmų gausos matome, kad žmogus į gamtą įneša betvarkės. Tačiau į gamtą priimta žiūrėti kaip į negyvą sistemą ir manoma, kad jai darome tik „mechaninę“ žalą.
O Jūs sakote, kad priežastis glūdi aukštesniame lygmenyje – netinkamuose žmonių tarpusavio santykiuose?
Atsakymas. Svarbiausia problema – pamatyti save gamtos viduje, o ne už jos, kaip dabar mums atrodo. Esame atsakingi už gamtą – už namus, kuriuose gyvename. Mus apgyvendino name su daugybe neaiškių mygtukų. Paspaudėme kažkurį, ir staiga mūsų link artėja uraganas, kitą mygtuką – kyla cunamis, gaisras. Paspaudėme trečią ir matome, kad viskas puiku…
Ir ką gi daryti? Žmonija tarsi nelaimingas vaikas sėdi šiame namelyje vidury miško ir nežino, kaip elgtis. Taigi, turime teisingai augti, kad taptume laisvi.
Kai žmogus iš savo namų išeina į mišką ar kalnus, jis sako, kad „išėjo į gamtą“, o tai yra neteisingas požiūris. Tarsi iš savo namų jis eitų į gyvūnų namus. Bet gamta yra taip pat ir jo namai! Turime liautis žiūrėję į gamtos integralumą kaip į kažką, esantį ne mumyse.
Turime pajausti, kad esame gamtoje, veikiame ją, o ji veikia mus, bet mūsų tarpusavio ryšys neteisingas, todėl žmogus turi pasikeisti.
Negyvasis, augalijos ir gyvūnijos pasaulis su gamta yra harmonijoje instinktyviai. Ir žmogus taip pat turi būti visiškoje harmonijoje su visa gamtos sistema, nepaisant to, kad jo prigimtis – priešinga.
Jei norime pakilti virš gyvūninio lygmens, patys turime išugdyti savyje teisingą požiūrį į gamtą: pajausti, kad esame integralioje sistemoje ir išmokti patys būti joje integralūs santykiais su negyvuoju, augalijos, gyvūnijos pasauliu ir visa žmonijos sistema.
Turime sukurti žmonijos sistemą tais pačiais principais, pagal kuriuos gamtoje egzistuoja negyvoji, augalijos ir gyvūnijos sistemos. Tai yra turime išmokti iš gamtos, kaip sukurti žmonijos sistemą, nes baigėme vystytis gyvūniniame lygmenyje ir augame toliau. Čia, vidiniame žmogiškajame lygmenyje, turime pradėti užpildyti savo nišą.
Žmogaus uždavinys – išmokti iš gamtos būti su ja susietam. Gamta mums demonstruoja, kaip visi jos elementai yra tarpusavyje susiję. Šis ryšys matomas visuose lygiuose.
Kyla klausimas: kaip žmogus gali įsijungti į šią sistemą, kad teisingai jaustų aplinką ir su ja mainytųsi: gautų ir duotų. Kitaip tariant, kaip būti su ja toje pusiausvyroje, kurioje yra visos kitos gamtos dalys: negyvasis pasaulis, augalai ir gyvūnai, instinktyviai papildantys vieni kitus.
Mums atrodo, kad jie naikina ir žudo vienas kitą, bet tai tik mūsų egoistinė vaizduotė. Iš tiesų, jie instinktyviai saugo teisingą pusiausvyrą, kurios reikalauja bendrasis gamtos dėsnis.
O žmogaus šis dėsnis neįpareigoja, mes turime veikti sąmoningai. Gyvūnus valdo instinktai, o žmogus pats turi stengtis išlaikyti pusiausvyrą su gamta.

Iš 2017 m. rugsėjo 6 d. pokalbio apie klimato kataklizmus

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, I d.

Gamta ėmė naikinti apsauginį ekraną, II d.

Už ką gamta baudžia mus? II dalis

Kūrėjas – tai davimo ir meilės savybė. Jis tobulas. Ir tik toks Jis mums pasireiškia. Tam, kad atsiskleistų savo kūriniams ir padarytų juos panašius į save, Jis sukūrė juos priešingus sau, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogį“. Tačiau sukūręs mus kaip blogas būtybes, kasdien tampančias vis egoistiškesnėmis, kartu Jis suteikė mums išsitaisymo instrumentą. Tik bėda, kad visa tai vyksta palaipsniui, pagal gamtos dėsnius.
Gamta vystosi pagal negyvosios, augalinės, gyvūninės gamtos ir žmogaus organizmo dėsnius. Pasak kabalos mokslo, žmogus nuo gyvūnų skiriasi ne tuo, kad vaikšto ant dviejų kojų ir aukštai pakelta galva (juk strutis taip pat vaikšto ant dviejų kojų). Ir net ne tuo, kad mąsto. Jis siekia gyvenimo tikslo, tai jį ir skiria nuo gyvūnų.
Tai aiškus siekis sužinoti gyvenimo tikslą, klausimas apie jo prasmę. „Dėl ko ir kam aš gyvenu? Koks mano sukūrimo ir egzistavimo tikslas?“ – klausimai, labai jaudinantys kai kuriuos žmones. Tačiau šie neranda atsakymo.
Pirmasis, prieš 5777 metų pabandęs atsakyti į šį klausimą, buvo žmogus vardu Adomas. Jis savo mintimis, jausmais, vidiniu siekiu, giliais samprotavimais įsiskverbė į Visatos paslaptis ir tai aprašė nedidelėje knygelėje „Slaptasis angelas“, kuri pasiekė mūsų laikus.
Dėl šio atskleidimo ir darbo su savimi jis pirmasis pradėjo teisingai naudoti gamtos jėgas savo vystymuisi ir pasivadino Adomu. „Adomas“ kilo iš žodžio „panašus“ į Kūrėją.
Daugelis vėlesnių kartų žmonių naudojosi Adomo metodika. Po 20 mokinių kartų ji pasiekė Abraomą, gyvenusį Senovės Babilone ir iš pradžių skleidusį ne visai teisingą požiūrį į gamtą: jis manė, kad dvasinis pasaulis – tai daugybė dievukų, kuriuos reikia garbinti.
Tačiau vėliau aptiko, kad ta daugybė priešingų gamtos jėgų, veikiančių savarankiškai ir netgi esančių tarp savęs teigiamuose ir neigiamuose santykiuose kaip senovės Graikijos dievai, iš tikrųjų kyla iš vieno bendro proto ir jėgos.
Šį protą reikia tyrinėti, atskleisti, prie jo priartėti, tada žmogus sužinos ir supras gyvenimo prasmę. Kitaip, mąstė Abraomas, visi amžiai, praėję nuo Adomo iki jo, nepaliko pėdsakų ir nedavė naudos.
Iš esmės, mes tyrinėjame įvairias tikrovėje egzistuojančias jėgas. Bet jos neturi bendro pagrindo, šaltinio, todėl jį būtinai reikia atskleisti. Tai ir padarė Abraomas.
Jis atrado bendrąją gamtos jėgą, esančią virš kitų atskirų jėgų, kurias tais laikais garbino visi žmonės ir jis taip pat, prieš atskleisdamas bendrąją jėgą. Tyrinėdamas šią jėgą, nustatė, kad ji absoliučiai gera ir bendra. Tai Abraomas ėmė aiškinti babiloniečiams.
Mums atrodo, kad tarp daugdievystės ir viendievystės ypatingo skirtumo nėra. Tačiau vienos jėgos garbinimas reiškia ne viendievystę, o supanašėjimą su ja. Reikalas tas, kad kai žmogus, vykdydamas savo paskirtį, siekia tapti į ją panašus, jis kartu keičia save, savo elgesį, požiūrį į pasaulį, sureguliuoja visuomeninius santykius.
Keisdamasis jis keičia pasaulį, visuomenę, šeimą, Jis viską kuria pagal vieną bendrą šabloną, pavyzdį, gaunamą iš viršaus, atskleidęs, išaiškinęs, įsisavinęs, ištyręs Aukštesniąją jėgą.
Tai iš esmės ir atliko Abraomas. Jis pabandė viską išaiškinti savo mokiniams, ir tie pasekė jo keliu. Taip susibūrė žmonių grupė, vadinama „Izraelio tauta“, nuo žodžio „Isra-El“ („Isra“ – tiesiai, „El“ – Kūrėjas) – tiesiai į Kūrėją. Kitaip sakant, tai grupė, siekianti tyrinėti gerą bendrąją jėgą – Kūrėją.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pradininkų tauta

Kodėl bijoma kabalos? I dalis

Metodikos vystymasis nuo Adomo iki mūsų laikų