Pateikti Penktadienis, 30 kovo, 2018 dienos įrašai.


„Grupė“ – šventa sąvoka

Dvasinis darbas, Kabalos mokymasis, Realybės suvokimas

каббалист Михаэль ЛайтманAteidamas studijuoti kabalą, žmogus galvoja, kad ji susijusi su mistinėmis aukštesnėmis jėgomis, angelais, dvasiomis, kitu pasauliu kažkur danguje, kurį jis pažins ir pajaus.
Ir vietoj to jam netikėtai tenka studijuoti straipsnius apie grupę. Iš pradžių tai atrodo itin keista, tarsi jis atėjo studijuoti mokslą apie visuomenę, valstybę.
Egzistuojame fiziniuose kūnuose, kiekvienas savo mažame pasaulyje, todėl mums sunku suprasti, kad be įprasto egoistinio pasaulio, egzistuoja visiškai kitoks tikrovės suvokimas per mums svetimus, priešingus jutimo organus.
Ir nors perėjimas iš prigimtinio tikrovės suvokimo į aukštesniojo pasaulio suvokimą nėra lengvas darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų, tačiau galų gale visi turi įgyti tikrąjį, „atvirą“ realybės suvokimą, kuris neapsiriboja žmogaus juslėmis.
„Knyga Zohar“ apibūdina dabartinę egoistinę būseną kaip miegančią, kai akys nukreiptos vidun. Juk domimės ir matome tik tai, kas vyksta mūsų viduje, mažame nore mėgautis, tarsi kūdikis, kuriam rūpi tik jo kūnas.
Kabalos metodika leidžia mums pereiti prie platesnio realybės suvokimo, jau ne kūdikio, o suaugusiųjų žmonių, sąveikaujančių su milžinišku aplinkiniu pasauliu. Toks perėjimas įgyvendinamas per aplinką, grupę.
Mūsų pasaulyje vaikas auga dvidešimt metų, apsuptas tėvų, giminių, tų pačių vaikų, draugų ir draugių, kol išeina į didįjį pasaulį su viskuo, ką šis turįs: išsilavinimą, kultūrą, pramonę.
Be žmonių aplinkos vaikas paprasčiausiai išaugtų kaip gyvūnas. Tačiau, kadangi jis nori imti iš aplinkos, aplinka patenka į jį ir sukuria jo pasaulį. Kad atvertume naująjį pasaulį, reikia naujos aplinkos, dirbdami su ja ir sugerdami ją į save, per ką pajausime begalinį aukštesnįjį pasaulį.
Viskas priklauso nuo aplinkos ir jos svarbos jautimo, kaip su ja susisiejame kaip į vieną žmogų su viena širdimi taip, kad mūsų tarpusavio ryšys su aplinka tampa ištisu pasauliu, kur atskleisime visą pasaulių sistemą. Tai jau ne tėvas ir motina, bet aplinka su ypatingomis savybėmis, įstatymais, tradicijomis, suvokimu, vertybėmis – viskas visiškai nauja.
Žmogus turi sukurti tokią aplinką, o šio kūrimo proceso metu aplinka sukurs žmogų, užtikrindama jo dvasinį tobulėjimą. Todėl aplinka – svarbiausia, nuo jos priklauso gera žmogaus ateitis. Iš aplinkos žmogus gauna naujus jutimo organus aukštesniajam pasauliui suvokti. Megzdamas ryšius su aplinka, žmogus taip kuria savo aukštesnįjį pasaulį.
Todėl „aplinka“ – šventa sąvoka kabalistams. Mano mokytojas Rabašas buvo ypatingas kabalistas, nes suformulavo teisingą ir tikslią aplinkos kūrimo metodiką ir jos ryšį su žmogumi, tai ir yra kabalos metodikos pagrindas. Tinkamame ryšyje su aplinka žmogus kuria dvasinį indą iš dešimties sfirų, kuriame atskleidžia savo sielos šviesą, t.y. aukštesnįjį pasaulį, aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Todėl kabalos mokslas, skirtas tinkamai aplinkai sukurti, yra toks reikalingas dabar, kai žmonija patiria globalinę krizę, ypač – visuomeninę, kai sugniuždytas žmogus atsiduria sugriuvusioje visuomenėje.
Ir žmogus, ir visuomenė jaučia, kad pasiekė akligatvį ir nežino, kaip vystytis toliau. Tik kabalos metodika gali padėti žmonėms sukurti tinkamą visuomenę ir išeiti iš krizės.

Iš 2018 m. vasario 13 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Sprendimas – žmogaus prigimties pasikeitime

Dvasinės tikrovės filmas

Išsitaisymas prasideda visuomenėje

Komentarų nėra