Klausimas. Kodėl mūsų pasaulyje jungiasi ne panašūs, o skirtingi, tačiau tarpusavyje kits kitą papildantys žmonės?
Atsakymas. Esmė ta, kad mūsų pasaulyje esame itin susipainioję, tad net sunku pasakyti, kaip jungiamės – pagal panašumą ar atvirkščiai. Žiūrint, kokios savybės išlaiko mus šalia vienas kito.
Kai imu siekti aukštesniojo dvasinio tikslo, mūsų gyvūninės savybės man netenka svarbos.
Nekreipiu dėmesio į priešingas man draugo savybes, suvokiu jas kaip būtinas mano vidiniam darbui, kad įveikčiau visas priešpriešas ir problemas tarp mūsų. Man svarbus ketinimas pagrindinio tikslo atžvilgiu.

Iš 2017 m. lapkričio 26 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Širdžių apnuoginimas

Kodėl kabalą mokomės kartu?

Senovės Babilone egzistavo 70 pasaulio tautų užuomazgos – daugybė mažų klanų. Jie labai skyrėsi vienas nuo kito. Bet kai Abraomas pradėjo pasakoti jiems apie tai, kad aptiko aukščiau daugybės aukštesniųjų jėgų vieną vienintelę gamtos jėgą, kuri jungia visas kitas, paskui jį pasekė visų tautų atstovai. Jis juos surinko kartu, ir jie net nepajautė, kad yra kilę iš įvairiausių vietų ir skelbia skirtingas teorijas, filosofijas, religines praktikas. Jie iš karto atsiribojo nuo to ir pradėjo tyrinėti pasaulį pagal Abraomo metodiką.
Visa tai yra aprašyta Abraomo „Kūrimo knygoje“. Nuo to laiko žmonės pradėjo rašyti apie vieningą gamtos jėgą. Abraomo grupė, susivienydama ir sukurdama savyje sąlygas „vienas, vienintelis, vieningas organizmas“, atskleidė tame šią bendrą jėgą. Paaiškėjo, kad žmogus gali pats iš savęs sukurti laboratoriją. Tiksliau ne iš savęs, o iš dešimties žmonių, kadangi esame sukurti iš dešimt pradmenų – kurie vadinami dešimčia sfirų. Nei daugiau, nei mažiau. Tai irgi aptiko Abraomas. Kai susirenka dešimt žmonių ir teisingai tarpusavyje vienijasi, tai šiame ryšyje jie pradeda jausti naujos jėgos pasireiškimą, o save jaučia kaip sistemą, kurioje ji atsiskleidžia.
Tokia sistema vadinama „dešimt sfirų“. Kitaip tariant, jei dešimt žmonių bando vienas su kitu jungtis aukščiau savo egoizmo, gryname davime ir tarpusavio ryšyje, jie aptinka, kaip tarp jų pasireiškia ryšys dešimties sfirų sistemos pavidalu, o šios sistemos viduje – jų pripildymas. Jėga, pripildanti juos, tarsi juda, persilieja juose. Ši jėga vadinama Kūrėju. Jie atskleidžia ją, kaip pirminę priežastį.
Jei žvelgtume į visa tai iš priešingos gamtos pusės, iš Kūrėjo, tai ši jėga/Kūrėjas sukūrė ant savęs apdangalus iš dešimties sfirų. Kaip mes mokomės kabalos moksle, iš čia, iš viršaus žemyn, iš Begalybės iki mūsų pasaulio, susikūrė jau visa kita negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pavidalu. O dabar iš priešingos pusės – iš apačios į viršų – mes turime patys sukurti tokią sistemą iš dešimtukų, kur atsiskleistų Kūrėjas.

Iš 2017 m. birželio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Abraomo atradimas

Pamatyti pasaulį pro dešimt sfirų

Kaip objektyviai suvokti pasaulį?

Kongresas Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“. I pamoka
Kaip vystosi mūsų Visata, nuo Didžiojo sprogimo (materijos atsiradimo) plėsdamasi iki tam tikros būsenos, taip žmoguje plečiasi egoizmas. Žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų tam, kad po to vėl imtų artėti, nes atsiskyrimas, nutolimas veda į chaosą, ryšio praradimą.
Seniau mus sulaikydavo egoizmas, pagal jį kūrėme visuomeninius, ekonominius, politinius, šeiminius ir kitokius tarpusavio ryšius.
O dabar taip nutolome vieni nuo kitų, ypač paskutiniuoju itin liberaliu laikotarpiu, kai visko leistinumas ir neva absoliuti laisvė laikomi natūraliu, normaliu dalyku, kad vienų nuo kitų nepriklausomybė iš tikrųjų ima kelti chaosą.
Reikalas tas, kad Visata ir žmonija sudaro uždarą, tarpusavyje susijusią, veikiančią pagal tam tikrus dėsnius sistemą. Jei šiuos dėsnius pažeidžiame, sukeliame savyje chaosą, dėl kurio galime žūti.
Todėl turime rasti būdą teisingai susivienyti, pasiekti tą tašką, iš kurio kartu išėjome, išsivaikščiojome, atsiskyrėme, kad po to vėl susijungtume. Apie tai kalba kabalos mokslas.
Vadinasi, visą laiką turime traukti į save šį tašką, kurį vadiname „Kūrėju“. Kitaip tariant, mūsų tikslas – imti vienytis, nuolat artėti prie tarpusavio susijungimo taško, kol bendrai veikdami pradėsime jausti savo šaltinį – Aukštesniąją jėgą, Kūrėją.
Kuo labiau artėsime vienas prie kito, tuo komfortiškiau jausimės. Nors bus sunku įveikti mūsų bendrą egoizmą, bet taps vis aiškiau, kaip stipriai esame susieti ir valdomi iš vienos bendros sistemos, kurią būtina pažinti. Turime patys save valdyti iš viršaus.
Apie tai rašo didysis Viduramžių kabalistas Ramchalis.
Viso kabalos mokslo esmė – pažinti Aukštesniojo noro valdymą, dėl ko Kūrėjas viską sukūrė, ko Jis nori iš kūrinių, kokia bus jų vystymosi pabaiga (Ramchalis. „138 išminties vartai“, 30-ieji vartai). Tokia viso kabalos mokslo esmė.
Kitas didis kabalistas Baal Sulamas apie tai rašo:
Kabala moko apie Aukštesniųjų jėgų nusileidimo priežasties ir pasekmės tvarką, paklūstančią tarpusavyje susijusiems pastoviems ir absoliutiems dėsniams, nukreiptiems į tikslą, – kad žmogus, egzistuojantis šiame pasaulyje, atskleistų Aukštesniąją valdančiąją jėgą (Kūrėją). (Baal Sulamas, “Kabalos mokslo esmė”).
Į tai ir orientuojasi mūsų mokslas, visi mūsų veiksmai, kad šiame gyvenime mokydamiesi vienijimosi būdų atskleistume pradinį mūsų pasaulio, žmonijos atsiradimo tašką, mūsų asmeninį tašką taip, kad ryšys su juo mums nuolat vadovautų, padėtų suprasti, kaip vystytis, ką daryti, kokia bus mūsų veiksmų pasekmė.
Tačiau neturime ką nors darydami šiandien tuo nusivilti rytoj, nes galime iš anksto pamatyti tą „rytoj“, suprasdami, ką reikia daryti šiandien. Jei sistema uždara, joje nėra būsenų „šiandien ir rytoj“, joje tėra būsena „veiksmo pradžia ir pabaiga“. Uždaroje sistemoje veiksmo pabaigą nulemia jo pradžia. Todėl galime veikti visiškai neklysdami.
Atskleisdami šią sistemą, atveriame akis visam pasauliui ir suprantame, kas vyksta su kiekvienu iš mūsų, su visais kartu, visais aspektais. Teisingas susivienijimas suteikia mūsų gyvenimo ir pasaulio, kuriame gyvename, supratimą.
Bus tęsinys…

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje I pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš chaoso į harmoniją, I dalis

Iš chaoso į harmoniją, II dalis

Beribė vienybė

Žmonija juda pirmyn. Kažkada ji tikėjo tik dvasiomis, paslaptingomis gamtos jėgomis: vėju, saule, mėnuliu, žemės drebėjimais, aukojimais ir kitkuo.
Iki šiol žemėje gyvuoja daugybė panašių tikėjimų. Yra tokių, kurie išnyks tik atsiskleidus Kūrėjui. Bet žmonijai vystantis, ego reikalauja vis didesnių atskleidimų, pasiekimų, didesnio bet kokių veiksmų pagrindimo.
Žmogus tampa tingesnis, egoistiškesnis, jis reikalauja apdovanojimo, reikalauja tikslaus supratimo, žinių, atlyginimo už tai, ką daro.
Todėl senovėje per daugelį amžių susiformavo įvairios kryptys, kartos, susijusios su tomis kiekvienos tautos savybėmis, kurios buvo naudingos jų elitui.
Bet svarbiausia, kad visi šie tikėjimai vadinami „tikėjimu“. Kitaip tariant, kalbama apie aklą tikėjimą tuo, ko žmogus neatskleidžia, nemato, nejaučia.
Bet kai jis pradeda su tuo dirbti, jame paprasčiausiai psichologiškai viskas susiformuoja į tam tikrą žinojimą, įsitikinimus, – tokio aiškumo, kad jis pasiruošęs paaukoti tam gyvenimą.
Klausimas. Kitaip tariant, aklas tikėjimas artėja prie tikėjimo su žinojimu?
Atsakymas. Nėra jokio žinojimo, nes niekas neatskleidžia Kūrėjo. Bet palaipsniui žmogus pasiekia būseną, kai jam pasidaro būtina tai atlikti.
Pirmasis Kūrėją atskleidė Adomas, viso labo, tik prieš 6000 metų. Nors jau ir anksčiau daugelį amžių žmonija siekė suvokti Kūrėją, bet buvo tikėjimo, o ne žinių būsenoje.
Adomas Rišonas buvo pirmasis, kuris suvokė Kūrėją, kitaip tariant, gavo tikslias žinias, abipusio bendravimo galimybę: aš Jam ir Jis man. Taip komunikuodamas Adomas ir pradėjo dirbti.
Kai žmogus taip suvokia Kūrėją, tai šiame pasaulyje vadinama „kabalos mokslu“. Štai tada jau pereiname nuo tikėjimo prie žinojimo.
Visas kabalos mokslas pagrįstas žinojimu.
Jis kviečia kiekvieną žmogų pakilti arba iš netikėjimo lygmens, kas taip pat yra tikėjimas, kad neegzistuoja Aukštesnioji jėga, vystymosi programa ir t.t., arba iš lygmens, kuriame Aukštesniosios jėgos priimamos kaip aklas tikėjimas, – iki būsenos, kai žmogus atskleidžia Kūrėjo valdymą ir pradeda atitinkamą tarpusavio komunikaciją.
Taigi, mūsų pasaulyje yra dvi visiškai skirtingos elgesio metodikos.
Todėl egzistuoja didžiulis kiekis įvairiausių tikėjimų, daugiau nei 3000. Mes matome, kaip jie skiriasi įvairiuose pasaulio regionuose.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje priimta iškasti iš žemės savo protėvių kaulus, nuplauti juos išreiškiant pagarbą ir vėl užkasti. Kinijoje praktikuojami kiti garbinimai, Japonijoje – dar kiti.
Visi užsiima tuo, kad išsigalvoja įvairiausias metodikas. Tai – viena linija.
Antroji linija – tai kabala. Ji skirta tiems žmonėms, kurie negali dirbti aklai, jiems reikalingas suvokimas.
Kabalos mokslas veda juos į Aukštesniosios jėgos atskleidimą. Ne į tikėjimą ja, kai žmogus išsigalvoja sau įvairiausių metodikų, elgesio sistemų, tarpusavio veiksmų, o būtent į atskleidimą.
Žmogui atsiskleidžia elgesio su Aukštesniąja jėga modeliai, abipusio suartėjimo, bendravimo, vystymosi ir t.t.
Klausimas. Kitaip tariant, kur Baal Sulamas rašo „religija“ vienareikšmiškai reikia suprasti „kabala“?
Atsakymas. Baal Sulamas turi omenyje būtent kabalą, kadangi niekas kitas nėra susijęs su Aukštesniąja jėga.

Iš 2017 m. liepos 10 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Brendimo laikas

Pavojingas egoizmo pasitikėjimas savimi

Religija, kaip dalyvavimo Kūrėjo darbe metodika

Norus iš pradžių sukūrė Kūrėjas, ir daugiau nieko naujo neatsiranda, tačiau viskas priklauso nuo žmogaus sąmoningumo: kaip jis juos atpažįsta, atskiria, sujungia tarpusavyje. Nukritęs jis atskleidžia, esąs tremtyje, ir pagal šio sąmoningumo gylį gali pasiekti išsilaisvinimą.
Viskas priklauso nuo sąmonės. Kūdikis yra tame pačiame pasaulyje, tačiau, ar daug jis mato palyginus su suaugusiu žmogumi? Štai kodėl įsisąmoninimas, iškęstas tremtyje, padeda mums išsilaisvinti. Juk tai vyksta tuose pačiuose suvokimo organuose, tik apverstuose atvirkščiai ir išplėstuose mūsų pastangomis 620 kartų.
Jei tremtį jaustume tokiu mastu, kokiu pajausime išsilaisvinimą, niekada negalėtume išeiti iš jos. Tačiau dirbdami grupėje, pritraukdami grąžinančią į Šaltinį Šviesą, pasiekiame 620 kartų stipresnį pakilimą nei buvo kritimas. Nejaučiame nuopuolio minus begalybės lygmenyje, kaip paskui pajausime kilimą plius begalybės lygmenyje.
Kūrėjas padarė taip, kad pakilimą pajausime 620 kartų stipriau nei kritimą. Tokia sudužimo prasmė. Nukritę suprantame, kad nesugebame susivienyti, ir kiekvienas jaučia šią būseną savo asmeniniame menkame egoizme. O kildami, susivieniję, atskleidžiame mūsų bendrą norą, kuriame susideda visos mūsų pastangos, troškimai, maldos. Ir tada jų galia išauga 620 kartų.
Kitaip tariant, net neįmanoma palyginti kritimų ir pakilimų. Nors kritimai mums atrodo labai stiprūs, nemalonūs, gilūs, bet jie yra niekas palyginus su pakilimais, kurie yra 620 kartų stipresni.

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Sukūręs iš manęs stebuklą“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pesachas (žydų Velykos)

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Plytelės iš šviesos ir tamsos

Klausimas. Ką reiškia kabalistinis principas „Dvasiniame pasaulyje niekas neišnyksta“?
Atsakymas. Dvasiniame pasaulyje niekas nedingsta. Visos mūsų pastangos, mintys, troškimai, siekiai – viskas, kas susiję su egoizmu (neigiama jėga) ir mūsų bandymais dirbti su juo, pasitelkus teigiamą jėgą, įrašoma į pačią materiją (norą), todėl noras visada išlaiko savo pavidalą ir persitvarko toliau.
Tad dvasiniame pasaulyje negali būti jokių dingimų. Mūsų pasaulyje taip pat – tiesiog to nematome. Čia tik pereinama iš vienos būsenos į kitą, į kurias galima grįžti keliaujant laiko ašimi. Visi priežasties ir pasekmės ryšiai yra fiksuoti ir išlieka.
Klausimas. Ar pasekmė gali daryti įtaką priežasčiai?
Atsakymas. Taip. Egzistuoja atvirkštinis teigiamas ir neigiamas ryšys. Absoliučiai viskas, kaip ir kibernetikoje – valdymo moksle.
Klausimas. Jūs sakote, kad suvokę dvasinį pasaulį, galėsime keliauti laiko ašimi, grįžti į skirtingas būsenas. Į ateities būseną taip pat?
Atsakymas. Į bet kurias praeities ir ateities būsenas. Dvasiniame pasaulyje nėra laiko, tik būsenos. Todėl galėsite „plaukioti“ laikuose – iš kartos į kartą, iš pasaulio į pasaulį.
Kitaip tariant, mūsų jausmuose, savybėse, noruose, mintyse, galime būti visiškai skirtingų būsenų, bet pakaitomis. Tai neturi nieko bendra su mūsų kūnais. Žmogus gali ramiai sėdėti vietoje.

Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas apie realybės suvokimą

Trys pasaulio suvokimo būsenos

Dvasinių pakopų pajutimas

Klausimas. Kas paslėpta nuo kabalisto?
Atsakymas. Nuo kabalisto paslėptas Kūrėjo absoliutumas, kuris nors ir atsiskleidžia pamažu, tačiau kaskart, kai žmoguje atsiveria dar neištaisytos savybės, jų atžvilgiu atsiranda Kūrėjo paslėptis. Tai ir yra problema.
Klausimas. Vadinasi, paprastiems žmonėms pirmiausia reikia patikėti Kūrėju, o paskui Jį atskleisti. O kadangi kabalistas jau atskleidė Jį, tai jam nėra problemos tikėti ar netikėti?
Atsakymas. Ne. Problema yra, nes Kūrėjas atsiskleidžia tiek, kiek gali Jį paslėpti. Suvoki ne Jį patį, ne tai, kas „paslėpta“, o savo „paslėptį“, savo ekraną.
Tarkime, egzistuoja tam tikras bareljefas. Aš jo nematau, nes jis uždengtas drobe. Tačiau liečiu šią drobę ir taip tiriu bareljefą. Tai vadinama atskleidimu.
Kitaip tariant, atskleidžiu savybes, panašias į Kūrėją.
Klausimas. Išeitų, kad Kūrėjo apskritai niekada neatskleidžiame?
Atsakymas. Niekada. Tik savo savybes.
Klausimas. Vadinasi nuo manęs paslėpta, kad visiems duodu ir visus myliu?
Atsakymas. Taip. Absoliučiai visi žmonės pasaulyje daro tai, ką jiems nurodo Kūrėjas. Žvelgiant iš šio požiūrio taško juos galima vadinti Kūrėjo darbininkais.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl Kūrėjas slepiasi?

Ekranas – tai tavo indėlis į dvasinę tikrovę

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Klausimas. Jeigu Kūrėjas vienintelė valdanti jėga, kuri viską lemia, kodėl aš pats esu atsakingas už savo neišsitaisymą, o ne Jis?
Atsakymas. Nesakyčiau, kad ant žmogaus pečių gula kokia nors atsakomybė, juk jo niekas neverčia taisytis. Tau blogai – taisykis. Nėra blogai – gyvenk kaip gyvenęs.
Jei jį verčia kančiomis, spaudimu, reiškia nenorėdamas jų patirti jis eina taisymosi link, taisosi.
Klausimas. Bet visuomet sakote, kad kabalistas atsakingas.
Atsakymas. Kabalistas – tai žmogus, kuris geranoriškai priima sąlygas ir nori, kad jį spaustų, nes būtent taip jis gali eiti pirmyn.

Iš 2017 m. lapkričio 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Liko tik kabalistai…

Tu atsakingas už visą kūriniją

Ką gi reikia taisyti?

Klausimas. Remdamasis kabalos mokslo metodika, aš imu dešimt žmonių, pagal tam tikrus dėsnius užmezgu su jais tarpusavio ryšius ir per tai pradedu jausti pasaulį. Ar tai nėra subjektyvu? Vis tiek tai būsiu aš, tai aš per juos jausiu, aš pamatysiu kažkokį kitą pasaulį, o mano draugas pamatys visai kitką.
Atsakymas. Tu neturi kitos galimybės pažinti Aukštesniojo pasaulio. Bet tu ir tavo draugas jausite vieną ir tą patį, nes kiekvienas iš jūsų įtrauks į save visus likusius, visą dešimtuką.
Būdamas dešimtuke, aš esu malchut (M), devyni mano draugai yra pirmos devynios sfiros, kurių atžvilgiu aš anuliuojuosi. Visas jas aš įtraukiu į save ir tuomet jose matau viską.

Su savimi aš nesiskaitau. Aš save anuliuoju (cimcum).
Veikiu tik per draugus ir todėl matau pasaulį objektyviai – per juos. Aš matau dvasinį pasaulį, jo pakopas. Šiose susivienijimo pakopose atsiskleidžia Kūrėjas. Daugiau ten nieko nėra.
Klausimas. Nėra žvaigždžių, nėra medžių, nėra miestų?
Atsakymas. Ne. Tai kabalistas jaučia penkiuose savo gyvūniniuose (materialiuose) jutimo organuose.
Jei tu nori teisingai suvokti pasaulinę istoriją, tai turi pasinerti į savo dešimtuką ir jame vis labiau vienytis. Tada tu pajusi vienijimosi pakopas ir savo kilimą jomis į pasaulėdaros ir šviesos atskleidimą.

Iš 2017 m. liepos 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Dešimtukas – minimalus visuomenės pjūvis

Objektyvusis pasaulio suvokimas

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Klausimas. Ar norint apsisaugoti nuo piktų jėgų galima kartoti savyje „Nėra nieko kito tik Jis“? Ar tai padės?
Atsakymas. Žinoma. Imkite tai kaip mantrą – „Nėra nieko kito tik Jis. Viskas išeina iš Jo. Noriu prilipti prie Jo“ – it mažas vaikas, net kaip vaisius motinos gimdoje.
Darykite taip, kad ir kas nutiktų, o po to imkite dirbti su visomis kliūtimis ir problemomis. Bet neišleiskite iš akių, kad taip esate susijęs su Kūrėju.
Klausimas. Mūsų pasaulyje būtina veikti, kaip priimta pagal egoistinio pasaulio įstatymus, ir vis vien mintyse galvoti, kad tai – iš Jo. Kodėl čia negalima veikti taip, tarsi visa tai iš Kūrėjo?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje karaliauja absoliutus egoizmas. Kaip čia galima pajausti, jog tai kyla iš Kūrėjo? Niekaip.
Tad mūsų pasaulio lygmenyje reikia veikti taip, kaip čia priimta, ir tuo pat metu prisiminti, kad viskas kyla iš Kūrėjo ir tik tam, kad nepaisydami kliūčių priliptume prie Jo.

Iš 2017 m. lapkričio 19 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Kodėl žmonės nesiekia atskleisti Kūrėjo?

Gali keikti, tik nepamiršk Manęs!