Pateikti Penktadienis, birželio 1, 2018 dienos įrašai.


Dykuma V d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką asmeniškai jaučiate, kai iš triukšmingo miesto patenkate į dykumą?
Atsakymas. Galima atsidurti taigoje, kuri tęsiasi tūkstančius kilometrų į visas puses, kur aplink tave vien medžiai ar beribis slėnis. Tačiau dykuma – pati natūraliausia ir išraiškingiausia vieta žmogui, ieškančiam atsakymo į klausimą apie gyvenimo prasmę.
Juk dykumoje „žemė“ (ėrėc – hebrajų k. šaknis kaip žodžio noras – racon) niekuo nepadengta ir neužsimaskuota žole ar medžiais. Dykuma – tai paprasčiausias, atviras egoistinis noras toks, koks jis yra, ir akivaizdu, kad iš jo niekas negali išaugti.
Matydamas tokią dykumą iš jos gaunu labai daug jėgų ir tikrumo, kad būtent iš čia galėsime pakilti. Tai įkvepia ieškoti sprendimų, eiti tikslo link. Visi žemės paviršiaus sluoksniai slepia nuo mūsų visą tiesą, slėpdami po savimi žemę, mūsų egoistinį norą, kuris neleidžia išaugti jokiems vaisiams. Todėl dykuma daug labiau kalba žmogui.
Klausimas. Ką reiškia egoistinis noras?
Atsakymas. Tai noras gauti viską dėl savęs, jis nesugeba su niekuo palaikyti ryšio, kad kam nors suteiktų ar iš ko nors gautų gyvastį. Kitaip tariant, tai visiškai miręs noras. Žmogaus noras mėgautis tiek susitelkęs į save, kad tik gali laikyti save tokios visiškai išdžiūvusios būsenos. Jis neleidžia augti niekam gyvam.
Tai labai svarbus įsisąmoninimo taškas, leidžiantis būtent nuo jo pradėti kastis gilyn ieškant savo gyvenimo šaltinio, jo priežasčių. Kodėl egzistuoju, dėl kokio tikslo, kas mane sukūrė? Dykuma paprastai pastūmėja žmogų prie tokių globalių, esminių klausimų.
Labai mėgstu būti dykumoje, juk ten viskas atskleista. Buvojau įvairiose dykumose: Turkmėnijoje, Arizonoje, bet Izraelio dykumoje tai jaučiama stipriausiai – joje slypi didžiulė jėga. Tai nėra didelė dykuma, bet ji labai galinga.

Iš 2017 m. lapkričio 28 d. pokalbio „Naujasis gyvenimas“ Nr. 924

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykuma II d.

Dykuma III d.

Dykuma IV d.

Komentarų nėra