Pateikti Ketvirtadienis, birželio 7, 2018 dienos įrašai.


Kabala apie žemišką meilę

Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ką kabalistas galvoja apie meilę?
Atsakymas. Kabalistas galvoja apie meilę pastoviai. Klausimas tik, ką jis apie tai galvoja. Ar ji yra, ar ne? Ką pati meilė reiškia: jos apibrėžimas, egzistavimo ribos, pasireiškimo lygis, sąlygos, kuriomis ji atsiskleidžia ir egzistuoja. Ar pasiekiama amžina meilė?
Meilė, kuri praeina, nėra meilė. Ji negali būti kitokia, – tik amžina.
Kažkada skaičiau paskaitą didžiulei auditorijai Tel Avive, ir iš karto pareiškiau, kad meilės nėra. Iš pradžių salė nuščiuvo, bet palaipsniui visi su manimi sutiko.
Egzistuoja pastovi, natūrali, prigimtinė meilė tik sau, brangiausiajam. Materialiuose rėmuose būtent ji ir yra tikra. Ji gimsta ir miršta kartu su manimi, su manuoju „aš“.
Tai – egoizmas, kuris tūno manyje, visą laiką vystosi ir stumia mane į savo vidų ieškoti, ko dar galėčiau panorėti, įsigyti, atsinešti sau, brangiausiajam, kaip dar labiau pamilti save. Tai mūsų egoistinė prigimtis. Ir todėl savimyla – natūrali visko, kas egzistuoja, savybė.
Visa materiali gamta, visa visata susidaro iš didžiulio egoizmo, kuris dalijasi į keturis lygius: negyvasis, augalinis, gyvūninis ir žmogaus. Jie skiriasi tik egoizmo laipsniu, kuris pasireiškia tiktai kaip meilė sau.
Be to, ši meilė negyvame, augaliniame ir gyvūniniame lygiuose yra instinktyvi, nesuvokiama pačio objekto. Jis netikrina, kiek myli save, o paprasčiausiai tenkina savo meilę.
O žmogiškajame lygyje meilė programuojama. Nors ji lieka meile sau ir tiktai sau, tačiau pereina įvairias vystymosi stadijas: kur ji gali pasireikšti, kokių įgyti formų. Kadangi žmogus priklauso nuo visuomenės, nuo į save panašių ir priešingų, tai jo įsivaizdavimas apie meilę, kaip pripildyti ir prisotinti save, keičiasi priklausomai nuo visuomenės poveikio.
Iš principo, tai yra pati savimyla, tiktai dar labiau ištobulinta ir pastoviai atsinaujinančios formos. Tai yra ta meilė, kuri egzistuoja mūsų pasaulyje, įskaitant ir tokius jos pasireiškimus kaip mamos meilė vaikui, žmogaus meilė tėvynei ir taip toliau. Apie kokią meilę mes bekalbėtume, visa tai galiausiai – egoistinė meilė sau pačiam.
Komentaras. Jūs išsklaidote visą romantinį žmogaus įsivaizdavimą apie meilę…
Atsakymas. Jokios romantikos ir nėra, tik smulkūs paklydimai. Tai žinoma visiems: ir mokslininkams, ir filosofams, ir fiziologams, ir psichologams. Mūsų laikais, kai egoizmas taip išaugo, ypatingai aštriai suprantame, kad meilės nėra.
Net mokslininkai kalba, kad jeigu žmonės ir susieina vienas su kitu, tai tik dviem trims metams – tarp jų negali ilgai išlikti normalių abipusių santykių, viskas greit praeina. Mūsų egoizmas nuolat atsinaujina, ištrindamas visas ankstesnes sąlygas abipusei meilei, net jeigu ji tik egoistinė, tiktai sau, brangiausiajam, bet ir ji keičiasi.
Klausimas. Ir kas gi toliau? Įprotis? Juk dauguma žmonių gyvena kartu ilgus metus.
Atsakymas. Jeigu kas ir gyvena kartu daug metų, tai jie tiesiog „dinozaurai“. Niekas mūsų laikais savanoriškai ilgai negyvena šeimoje: nei dėl vaikų, nei dėl užgyvento turto ir viso kito.
Reikalas tas, kad seniau gyvenimo trukmė neviršijo keturiasdešimties metų, ir žmonės mirdavo anksčiau, nei praeidavo vadinamoji meilė. Be to, vyras, rinkdamasis žmoną, žiūrėjo ne į meilę, o į moterį, kaip į šeimininkę: ar ji sveika, atsakinga, ar moka kalbėti, pasirūpinti namais. Todėl ir šiuo atveju nėra ko kalbėti apie meilę.

Iš 2017 m. rugpjūčio 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra meilė?

Meilė – tai harmonija

Tikros meilės artimui paslaptis

Komentarų nėra