Klausimas. Kasmetinis kyšių kiekis pasaulyje sudaro vieną trilijoną dolerių. Tuo tarpu pasaulinė ekonomika praranda dar du ir penkias dešimtąsias trilijono dolerių dėl korupcijos.
JT teigimu, besivystančiose šalyse su korupcija susiję nuostoliai dešimt kartų viršija oficialios vystymosi
pagalbos sumą.
Kokiame pasaulyje mes gyvename?
Atsakymas. Mes gyvename egoistiniame pasaulyje, kuris negali būti kitoks.
Jei žmogus valdomas egoizmo ir negavo kito auklėjimo, tai jis galvoja tik apie tai, kaip jam maksimaliai pasinaudoti savo pareigomis ir padėtimi visuomenėje. Tai– natūralus egoizmo poreikis.
Mes taip sukurti, tai– mūsų prigimtis. Kaip žmogus gali save apriboti, neimti, nevogti, nesinaudoti savo pareigomis? Jis būtinai tai darys.
Teigiamų veiksmų koeficientas žmonijoje nulinis. Viskas išvagiama!
Klausimas. Taigi, praktiškai kiekvienas žmogus šiame pasaulyje – kyšininkas?
Atsakymas. Žinoma. Argi jis kuria viską, ko reikalauja visuomenė? O jei jis atiduoda nepakankamai savo jėgų, žinių ar dar kažko – tai jau vagystė. Mes nieko negalime pakeisti, jei neauklėjame žmogaus.
Klausimas. Kokiu atveju žmogus nevogs ir neims kyšių?
Atsakymas. Kai jis gaus aukščiausią apdovanojimą. Jis viską atiduos žmonėms, nes norės gauti apdovanojimą – ryšį su Kūrėju.
Jei žmogus elgsis su visais taip, kaip su savimi, tai tokiuose santykiuose jis ras slaptas duris, kaip pas tėtę Karlą už nupiešto židinio – išėjimą į rojaus sodą, į dvasinį pasaulį.
Ten viskas egzistuoja pagal kitus – davimo ir meilės– įstatymus. Būtent tai mums reikia pasiekti. Šiandien mes turime tokią galimybę, ir todėl viskas, ką atskleisime šiame pasaulyje – tai, kad toks kaip dabar jis yra nepakenčiamas. Ir taip
priartėsime prie šios galimybės.

Iš 2017 m. gruodžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Jei žmogus neturi taško širdyje ir iš jo nereikalaujama sąmoningai judėti į savo šaltinį, tai kodėl jo raminimas narkotikais yra problema? Jis vis tiek nieko nesugeba ir visiškai priklauso nuo tų, kurie turi tašką širdyje?
Atsakymas. Nemanau, kad jūs teisus. Mes visi esame milžiniškame organizme, kaip jo varžteliai ar krumpliaračiai. Todėl nėra žmogaus, koks jis bebūtų, kad nesisuktų kartu su visais.
Tarkim, sėdi salelėje vidury Ramiojo vandenyno vienišas žvejys, gaudo savo žuvelę ir tuo gyvena. Bet jei užgrius taifūnas ar cunamis, tai neturės jis nei žuvelės, nei salos. Gamta nė vieno nepaliks ramybėje, abejingo. Kiekvienas turės suprasti, kad egzistuoja egoistinio pasaulio, kuris reikalauja rimto perkrovimo, baigiamajame periode. Neliks nė vieno, kuris to nesuvoks.
Kas galėjo prieš 10–15 metų pagalvoti, kad Amerika taip regresuos, o Rusijoje palaipsniui dings dujos ir nafta, iš kurių ji gyvena? Niekas.
Apskritai, apsinuogina mūsų nelabai patikima tautų ir valstybių asociacija, jų nesugebėjimas tinkamai sąveikauti tarpusavyje.
Tai yra pati didžiausia problema – globaliame pasaulyje egoizmas mus suskaldo ir neleidžia normaliai gyventi.

Iš 2017 m. sausio 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Eikime geruoju keliu

Kodėl reikalingos kančios

Anapurnos žiedas: ar galima susigyventi su gamta

Laiko nėra. Būsenų pokyčiai mumyse suteikia mums laiko pojūtį. Jei būsena nekistų, aš nejausčiau laiko. Laikas – tai kiekis pokyčių, kuriuos pastebime.
Laikas gali lėtai tęstis, o gali bėgti – viskas priklauso nuo to, kaip žmogus jaučia vykstančius jame pasikeitimus. O kai tik pokyčių nėra – laikas išnyksta.
Mano viduje sukasi mechanizmas, visą laiką budinantis manyje naujas savybes, kuriose aš jaučiu tarsi mane supantis pasaulis keičiasi. Iš tikrųjų pasaulis nekintamas – keičiuosi aš. Sprogsta žvaigždės, zuja žmonės, gyvenimas verda aplinkui, bet tai manyje keičiasi savybės, per kurias aš suvokiu pasaulį.
Žmonės manė, kad laikas nuo mūsų nepriklauso. Bet štai atėjo Einšteinas ir pareiškė, kad laikas reliatyvus. Jei aš judu greičiu, artimu šviesos greičiui, tai laikas gali greitėti ir lėtėti, netgi sustoti, nes laikas nėra numatytas iš aukščiau – jis priklauso nuo stebėtojo.
Kabala sako, kad laikas – tai skaičius veiksmų, kurie vyksta mano nore mėgautis. Aš galiu pagreitinti laiką, galiu sulėtinti. Viskas priklauso nuo manęs, nuo mano subjektyvaus suvokimo. Kabalistas yra iš karto dviejuose tikrovės suvokimo lygiuose: materialiame lygmenyje, pro penkis fizinius jutimo organus, ir dvasiniame lygmenyje. Todėl jis gyvena dviejose tikrovėse, kol galutinai save ištaisys.
Laikas – tai pokytis nuo neištaisytos būsenos iki ištaisytos. Todėl jei bandome kiekvienoje būsenoje susivienyti, vadinasi, greitiname laiką. Laikas skaičiuojamas ne pagal sekundžių kiekį, o pagal pasikeitimą iš vienos būsenos į kitą. Todėl laiko matavimo vienetu gali būti minutė, valanda arba metai – bet tai vienas ir tas pats vienetas: nuo kritimo iki pakilimo.
Ryšių pasikeitimas tarp mūsų daro įtaką išoriniam pasauliui ir suteikia jam formą. Išorinis pasaulis – tai mūsų pokyčių projekcija, jis atspindi mūsų dešimtuko būseną. Kuo labiau mes jungiamės dešimtuke, tuo artimesnis, geresnis, draugiškesnis tampa mums išorinis pasaulis. O kai mes pykstamės tarpusavyje, išorinis pasaulis tampa mums tolimas ir grėsmingas.

Iš 2018 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Išeiti už laiko ribų

Laukimo laikas baigėsi

Kabalos mokslas nustato tvarką veiksmų, kurie vyksta mūsų nore mėgautis su ketinimu gauti arba duoti. Noras mėgautis yra mums įgimtas, o ketinimas priklauso nuo žmogaus. Noro pokytis ir ketinimo pokytis kartu yra vadinami dvasiniu judėjimu.
Tik apie tokį judėjimą ir kalba kabalos mokslas. Ir nereikia jo painioti su judėjimais, kuriuos mes matome šiame pasaulyje: šis pasaulis iliuzinis, su įsivaizduojamais judėjimais ir vaizdiniais. Čia visas sunkumas – atsiriboti nuo išorinių veiksmų, įskaitant mūsų psichologiją, ir pradėti atskirti vykstančius mumyse pokyčius nuo vidinių, dvasinių veiksmų.
Įeiti į pirmą dvasinę būseną (užuomazgą) nereiškia persikelti ten toks, koks tu esi, o reiškia patirti tam tikrą kiekį pokyčių. Dar klausimas, kas lieka mumyse iš mūsų ankstesniųjų, pereinant nuo vienos būsenos prie kitos.Tai nėra toks persikėlimas, tarsi aš sėdžiu mašinoje ir važiuoju. Esant dvasiniam judėjimui, aš pats keičiuosi ir palaipsniui pasiekiu dvasinės užuomazgos būseną.
Todėl reikia pasitikrinti, kokius pokyčius mes gauname, kieno sąskaita. Ar veda jie mus prie įėjimo į dvasinį pasaulį? Ar tampu aš kiekvieną dieną nauju žmogumi, ir kas man lieka iš vakarykštės dienos? Ar galima pasakyti, kad aš žengiau žingsnį pirmyn, ir kokie dar žingsniai reikalingi, kad tapčiau dvasine užuomazga?
Kabalistas turi būti itin jautrus vykstantiems jame pokyčiams. Visa, ką aš maniau ir jaučiau vakar, ne šiaip išnyksta, kaip paprastam žmogui, o aš visiškai keičiu savo pagrindą į naują norą, mintį. Galima sakyti, kad aš kiekvieną dieną – naujas žmogus.
Kaip gyvatė nusineria odą, taip mums reikia pakeisti savo norus, ketinimą, įpročius, kad vis labiau atitiktume pirmąją dvasinę būseną – geisti jos, stengtis priartėti ir laukti, kad ji atsivers kitą akimirką.
O jei ji neatsivers, tai aš bent jau žengiau dar vieną žingsnį jo link, dar vienas pokytis manyje, ir nedelsiant ruošiuosi naujiems pokyčiams. Taip aš praeisiu būtiną skaičių pokyčių, kol įgausiu dvasinės užuomazgos formą.

#220048

Iš 2018 m. sausio 15 d. pamokos besiruošiant kongresui „Visi – viena šeima“

Daugiau šia tema skaitykite:

Taškas širdyje – sielos užuomazga

Mūsų pirmoji dvasinė pakopa

Pakilti iki Kūrėjo lygmens

Klausimas. Žmogui labai svarbu jausti, kad jo gyvenimas turi prasmę. Ar gyvenimo prasmė yra universali visiems ar kiekvienas žmogus turi rasti savo asmeninę prasmę?
Atsakymas. Visi turi vieną gyvenimo prasmę: pasiekti žmonijos vystymosi viršūnę ir suvokti Aukštesniąją jėgą, kuri mus sukūrė ir mus valdo. Ir mes galime priartėti prie jos, suprasti, suvokti ir tapti jos partneriais. Šios jėgos suvokimas ir yra mūsų gyvenimo tikslas. Pagal tai, kaip sukurtas kūrinys, nėra kitos prasmės.
Mes nesukūrėme gamtos, šio pasaulio ir savęs. Mes egzistuojame dėsnių sistemoje, nelemdami nei to, kas nutiks su mumis kiekvieną akimirką, nei savo reakcijų. Nuo mūsų absoliučiai niekas nepriklauso. Tai kas gi mums lieka iš šios visos sistemos, kurioje esame tarsi žuvys tinkle?
Mes įjungti į jėgų sistemą, kuri veikia įvairiausiomis formomis ir junginiais viena su kita visuose lygiuose: negyvajame, augaliniame, gyvūniniame, žmogaus ir visuose laikuose: praeityje, dabartyje ir ateityje, sujungdama mus su visomis kartomis, kurios buvo, yra ir bus. Aš jaučiu, kad priklausau jiems, juk, iš esmės, aš vienas iš milijardų per visą daugiatūkstantinę istoriją.
Todėl, ieškodamas gyvenimo prasmės, aš, visų pirma, analizuoju šiandieną, kurioje gyvenu, ir iš karto aptinku, kad nesuprantu prasmės. Bet jei aš žinočiau visa procesą, kuris vyksta su manimi ir gamta! Bet iš kur menkam žmogeliui žinoti apie tokias aukštas materijas?
Taigi, tenka apsiriboti prasmės ieškojimu šiame laikiname, trumpame gyvenime. Vadinasi, man jau nekyla klausimas apie jo priežastis ir rezultatus už gyvenimo ir mirties ribų, o žvelgiu tik gyvenimo ribose.
Taip žmonės ir gyvena: nori sėkmės, sukurti šeimą, išauklėti gerus vaikus, keliauti po pasaulį, tapti žymiais mokslininkais ar muzikantais ir t.t. Kiekvienas randa prasmę ten, kas jam arčiau širdies.
Galbūt aš noriu tik linksmintis, arba dirbti tiek, kiek būtina, o vakare grįžti namo ir žiūrėti televizorių, neišlipdamas iš lovos. Tai irgi galima laikyti gyvenimo prasme.
Bet problema ta, kad mes gyvename ne pagal savo planą. Vystymosi variklis nenutrūkstamai sukasi ir varto mus, vystydamas visus pojūčius ir savybes, protą, dvasią – mūsų vidų. Todėl mes keičiamės ir vakarykštis gyvenimo tikslas šiandien praranda prasmę. Mano ankstesnės vaikiškos svajonės šiandien jau yra išsisklaidžiusios.
Pavyzdžiui, mano trimetis anūkas svajojo tapti didelio šiukšliavežio vairuotoju. Jam atrodė laimės viršūnė būti žmogumi, kuris valdo didžiulę mašiną ir sukelia baisų triukšmą. Šiandien mano anūkui dešimt ir jis jau, žinoma, nesvajoja apie šiukšlių vežiojimą.
Kitaip tariant, gyvenimo prasmė visą laiką auga. Bet ar žmogus, gyvendamas šiame pasaulyje supranta, kas yra gyvenimo prasmė, ar užgriuvus problemoms tiesiog susitaiko su tuo, kas yra? Jo nejaudina, yra prasmė ar ne – svarbiausia – gerai jaustis.
Aš pamenu, mokykloje klausdavau savo mokytojo apie gyvenimo prasmę ir gaudavau tokį atsakymą: gyvenimo prasmė ta, kad perskaityčiau gerą knygą, pažiūrėčiau įdomų filmą…
O vienas mano pažįstamas nuo keturiolikos metų pasišventė tyrinėti trisdešimties metų prancūzų karą. Jis tai padarė pagrindiniu dalyku savo gyvenime ir iš tikrųjų tapo geru specialistu. Taip jis rado savo gyvenimo tikslą, nors paskui šis pomėgis jam praėjo.
Taip kiekvienas randa tam tikrą gyvenimo prasmę: šeimoje, vaikuose. Bet jei paklausime žmonių, koks jų kasdieninis gyvenimo tikslas, jie neras ką atsakyti, arba atsakys, kad gyvenimo prasmė tiesiog gyventi. Jei mes gimėme, tai dabar nėra kur dingti – reikia gyventi. O dėl ko gyventi, niekas nežino. Taip ir eina gyvenimas – be jokios prasmės.
Tęsime…
#220271

Iš 2018 m. sausio 9 d. 945-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė?

Kaip atskleisti gyvenimo prasmę?

Gyvenimo prasmė – sužinoti jo prasmę

Klausimas. Taškas širdyje ir egoizmas gali rasti sąsają tik tokiu atveju, jei mes sumažinsime ego ir vystysime tašką širdyje iki ekrano būsenos. Vadinasi, mes turime egoizmą, su juo turime atlikti tam tikrus veiksmus, kurie vadinami „sumažinimu“?
Atsakymas. Ne, nieko neturime daryti su egoizmu. Mes turime bandyti visą laiką suartėti vienas su kitu, o egoizmas čia tik trukdys. Tai vadinama pagalba „prieš save“. Tai, kad ego mus stabdo, yra gerai, nes jo padedami vystome priešingas jam jėgas. Bet iš pačio egoizmo mums nėra ko laukti jokių ypatingų pasireiškimų.
Klausimas. Koks yra taško širdyje vystymasis iki ekrano būsenos?
Atsakymas. Sąvoka „ekranas“ pasireiškia tik tada, kai per savo pastangas aš staiga pradedu jausti Kūrėjo egzistavimą – Aukštesniąją, viską lemiančią, valdančią jėgą. Nuo šios akimirkos aš jau veikiu kitaip.
Mano veiksmai, kuriuos susieju su Aukštesniąja jėga, Aukštesniuoju valdymu, Aukštesniuoju tikslu, davimu, meile, kitaip tariant, būsenos, išeinančios už mano egoizmo ribų, vadinamos dvasinėmis.
Juose nenoromis egzistuoja sumažinimas – darbas su egoizmu, lemiantis, su kokia jėga aš sieksiu davimo, susijungimo su kitais. Tai priklauso nuo Aukštesniosios jėgos atskleidimo manyje laipsnio, Ji suteikia man galimybę veikti altruistiškai.
Komentaras. Aukštesnioji jėga – tai kažkas nežinoma šio pasaulio žmogui…
Atsakymas. Nieko nežinomo čia nėra. Žmogus negali jos pajausti, nes nieko dėl to nedaro. Reikia veikti tuose rėmuose, kurie mums suteikti: vienytis su kitais, studijuoti šaltinius, siekti susijungimo, rūpintis vienas kitu, abipusiai laiduoti, ir tada sukursime vieną bendrą visumą. Šioje visumoje pajausime Aukštesniąją jėgą.
Klausimas. Kitaip tariant, ji pasireikš staiga, ir nuspėti, kada tai įvyks, neįmanoma?
Atsakymas. Kada ji pasireikš, tada ir sužinosime.

#219134

Iš 2017 m. rugpjūčio 16 d. TV programos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip atsiranda ekranas?

Ekranas – dvasinis jutimo organas

Ekranas – tavo indėlis į dvasinę tikrovę

„Malchut“ būsena – kai nieko neturiu, o „Kėtėr“ – kai turiu viską. Turėti viską dvasiniame pasaulyje reiškia pasiekti galimybę duoti Kūrėjui.
Ir staiga iš savo Kėtėr, kuriame turiu viską, iš pasiektos davimo pakopos, krentu į tamsą, kitaip tariant, galvoju apie save, apie tai, ko neturiu. Nieko nesuprantu, nieko nejaučiu, pavydžiu kitiems ir imu jų nekęsti. Jaučiuosi visiškai niekam tikęs, visiškas nulis.
Tai vadinasi „aukštesniojo Malchut“. Gavau neištaisyto noro priedą, kur jaučiu tiesą: kas iš tiesų esu. Kaip man iš tos būsenos pakilti toliau, į aukštesnės pakopos Kėtėr?
Pirmiausia reikia liautis galvojus apie save, tai vadinama apribojimu. Man nesvarbu niekas, ką pats jaučiu, man svarbu, kas vyksta su grupe. Tai tarsi motina, kuriai kur kas svarbiau, kas vyksta su kūdikiu nei jos pačios būsena. Kitaip tariant, svarbesnė turi tapti grupė, o po grupės Kūrėjas.
Jeigu įstengsiu džiaugtis, kad iš visiškos tamsos įstengiu galvoti apie grupę ir Kūrėją, vadinasi, įėjau į dvasinę erdvę ir esu „tikėjime aukščiau žinojimo“, duodu aukščiau savo noro mėgautis.

#231305

Iš 2018 m. rugpjūčio 6 d. pamokos „Nuo bejėgiškumo prie šauksmo Kūrėjui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tarp menkumo ir didybės

Grupė =10 + žmonija

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Kūriniai turi išpildyti Kūrėjo sumanymą, Jo programą ir atvesti save į kūrimo tikslą.
Šis procesas sudarytas iš grandinės veiksmų, kuriuos atlieka sudužusios kūrinio dalys, jos susirenka ir susijungia į vieną sielą, kokia ji buvo iki nusidėjimo prie Pažinimo medžio, iki bendros sielos sudužimo. Besijungiančios sielos dalys vadinamos kabalistais.
Šios sielos dalelės, labai beskiriančios viena nuo kitos, nuosekliai taiso sudužimą. Matome, kaip skiriasi kabalistai iš jų raštų, ir to, kaip jie kiekvienas atlieka savo misiją.
Per istoriją buvo ypatingų, išskirtinių sielų, t. y. taisymo procesai: Adam Rišon siela, o paskui jo mokiniai: dvidešimt kartų nuo Abraomo (Abraomas, Izaokas, Jokūbas, Mozė, Aaronas, Juozapas, Dovydas…) ir iki mūsų dienų per kabalistus Rašbi, Mošė de Leon, Rambam ir kitus iki dabar.
Šioje grandinėje yra viena labai ypatinga siela, itin mums brangi, netgi svarbesnė už Rašbi ir Baal Sulamą – tai Ari (Izaokas Lurija). Šis žmogus atskleidė mums kabalos mokslą. Be jo iki mūsų neateitų nė vienas kitų kabalistų veikalas, ir todėl mums, kabalos „vartotojams“, Ari ypač svarbus.
Nuo Ari laikų kabala ėmė vystytis ir prisitaikė prie šių laikų, dėl ko nūnai matome save arčiau išsilaisvinimo – būtent dėl Ari. Žinoma, į tai įtraukiamas didžiulis Baal Šėm Tov, o vėliau Baal Sulamo ir Rabašo atliktas darbas.
Baal Sulamas savo misijos pobūdžiu labiau panašus į Ari, o Rabašas – į Baal Šėm Tov. O iki jų visų buvo Rašbi, atnešęs į pasaulį taisymosi pabaigos Šviesą, kuri padeda, stumia visus ir ištraukia į visišką išsitaisymą.
Tačiau Ari – itin svarbus taškas žmonijos istorijoje, ir mes labai vertiname šį kabalistą, jo mums duotą indėlį, o tiksliau, kaip Kūrėjas per Ari sielą padėjo mums priartėti prie savo gyvenimo tikslo.
Ari vos pusantrų metų dėstė Izraelio šiaurėje ir paskui mirė. Ir to buvo gana, kad savo sielos veiksmais pažadintų didžiulę Šviesą pasaulyje. Per Ari šis švytėjimas kaip supanti Šviesą ateina visiems ir pažadina visas po jo einančias kartas.
Visas jo gyvenimas, veikla, jo grupė ir likę jo veikalai, rašytiniai ir sakytiniai – visa tai itin paslėpta, miglota. Tačiau ateina kitos sielos, tokios kaip Baal Šėm Tov ir Baal Sulam ir tęsia Ari darbą su didžiuliu pasišventimu ir galia.
Šiandien prisimenant Ari turime pajausti, kiek esame skolingi šiai sielai, per kurią Kūrėjas tiek daug atliko, kad atneštų kabalos mokslą mums. Turime iš Ari perimti jo žinią ir perduoti toliau.

#230032

Iš 2018 m. liepos 16 d. pamokos „Prisimenant Ari“

Daugiau šia tema skaitykite:

Didi ARI siela, I dalis

Didi ARI siela, II dalis

Kūrėjo diena – tai žmogaus būsena, kuomet jis nejaučia jokio trūkumo ir yra pasirengęs likti šioje būsenoje visą gyvenimą ir po jo su sąlyga, kad jis visuomet turės norą duoti Kūrėjui.
Ir tai be jokio atsako, žinojimo, kompensacijos, kad tik ką nors gero padarytų Kūrėjui, beje, niekas nesužinos, įskaitant ir patį Kūrėją, kad žmogus stengėsi dėl Jo.
O tai patikrinti galima – džiaugsmu, tobulumo jautimu. Tai reiškia, kad žmogus jau yra išsitaisymo pabaigoje, juk be šito nieko nenori. Tokia būsena vadinasi Kūrėjo diena. Bet kuris žmogus, kad ir kokioje vietoje būtų, gali sau tai įsivaizduoti ir nuolatos to siekia. Kitaip tai nesivadins diena ir tobulumu.

#231238

Iš 2018 m. rugpjūčio 3 d. pokalbio „Tikėjimas aukščiau žinojimo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Zigzagas

Nepasitenkinimas – kliūtis, einant tobulybės link

Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Viskas matuojama žmogaus atžvilgiu. Kaip jis vertina savo būseną, tokia ji ir yra. Norėti daugiau, nei turi, – tai jau nesaikingumas. Juk išeitų, kad nesi patenkintas tuo, ką gavai iš Kūrėjo. Tai didelė kliūtis, esanti kiekvieno žmogaus kelyje į tobulumą.
Iš esmės, esame idealios būsenos, Išsitaisymo pabaigoje, visų aukštesniųjų pasaulių centre, Begalybės pasaulyje. O visi pokyčiai vyksta tik žmoguje. Ir todėl, jei jis savo būseną laiko tobula, vadinasi, jau yra ant dvasinių laiptų, patiria dvasinę būseną.
Tad viskas priklauso tik nuo mūsų. Nereikia laukti, kad kažkas ateis iš aukščiau. Galime prašyti tik savo išsitaisymo, tačiau nėra ko laukti kokių nors pokyčių viršuje, ne savyje. Tereikia būnant kiekvienos būsenos apibrėžti, kad esi tobulybėje ir nieko nenori sau; tenori ne savyje duoti viską, ką gali. Tokios būsenos reikia siekti, juk tai tiesa.

#231242

Daugiau šia tema skaitykite:

Kur yra dvasinis pasaulis?

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje