Kodėl iš anksto negalime žinoti dvasinio kelio ir eiti juo taip, kaip materialiu, gaudami jėgas, žinias, protą? Juk moksle ir visuose materialiuose reikaluose taip vyksta – visur, išskyrus dvasingumą.
O dvasingumas reikalauja iš mūsų atlikti veiksmus dar iki tol, kol jį suprasime, ir net iki tol, kol įstengsime jį atlikti.
Kitaip tariant, neturime jėgų vienytis, tačiau stengiamės tai atlikti, neturime jėgų suprasti veiksmo, bet vis tiek veikiame, tarsi suprastume. Tik taip galima eiti pirmyn.
Tai didelis sunkumas, tačiau neturėdami jėgų, proto, supratimo, nejaučiant dvasinio veiksmo vis tiek turime jį realizuoti. Tai rimta kliūtis. Bet koks nurodymas, pasakytas mokytojo ar aprašytas kabalistinėse knygose, kol nesuprasime mūsų šiandieniniuose jutimo organuose, neatitiks mūsų supratimo ir jėgų, todėl nieko negalėsime atlikti.
Tačiau mums nereikia nieko atlikti, mūsų užduotis – pasistengti atlikti, įsitikinti, kad negalime, sukaupti norą ir su tais norais kreiptis į Kūrėją, paprašyti Jo jėgos, supratimo, jautimo. Tiksliau sakant, prašome Jo padėti mums atlikti veiksmą. Neprašau nieko daugiau, tik gebėjimo atlikti tai, kas man skirta.
Problema ta, kad reikia eiti prieš savo protą ir širdį, aukščiau žinojimo ir pojūčių. Jaučiu, kad draugai mane atstumia, bet turiu su jais susivienyti. Protu suvokiu, kad verta daryti visiškai priešingai, nei sako mokytojas, tačiau tuo pat metu esu pasirengęs išpildyti jo nurodymus, kaip mažas vaikas instinktyviai klausantis tėvų.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo. Skirtumas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio tas, kad dvasiniame neturime jokios galimybės vadovautis savo pačių protu ir pojūčiais. Priešingai, reikia džiaugtis, kad eini aukščiau proto ir jausmų.
Juk jeigu veiki remdamasis protu ir jausmais, sutikdamas protu ir širdimi, tai bus materialus veiksmas, iš kurio nieko dvasinio neišaugs.
Pasistenkime suprasti šį unikalų principą. Baal Sulam sako: „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo tas, kad materijoje jėga eina pirmiau už veiksmą, kaip pasakyta – „Pirmiau pašauksite, ir Aš atsakysiu“.“
Kitaip tariant, veikiame pagal logiką, protą, jausmus, supratimą. O jeigu nesuprantame – nedarome. „Juk ten veikia tokia pati tvarka, kaip taisymosi pabaigoje (gmar tikun), kai nėra atliekama nieko, kol nebus jėgų atlikti to, kas reikalaujama.“
Taip bus taisymosi pabaigoje, nes mūsų kelim bus pasirengę viską priimti. Mūsų pasaulyje naują atradimą atliekame tada, kai mūsų suvokimas pasirengęs jį priimti. Ir todėl gyvenime menkoje srityje iš visos didžiulės pasaulių sistemos, ši sritis vadinama įsivaizduojamu pasauliu, nes nieko nedarome, kol negausime jėgos to daryti.
O dvasiniame pasaulyje, neturėdamas jėgų veikti, turi pasistengti atlikti. Tu stengiesi, įsitikini, kad neturi jėgų ir tikrai žinai, kokiu jėgų tau trūksta ir kam. Iš to gimsta malda, per kurią susisieksi su Kūrėju.
Toks ir yra visas dvasinės tikrovės tikslas: ne jėga prieš veiksmą, o pirmiau reikia mūsų veiksmo, kad gautume jėgą. Privalome pradėti dvasinį darbą neturėdami jėgų, proto, jausmų, supratimo, jokio noro jį atlikti. Kaip pasakyta: „Atlikti, kas nurodyta, kad išgirstume Nurodančiojo balsą“.
#235739

Iš 2018 m. lapkričio 1 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį Nr. 164, „Skirtumas tarp materijos ir dvasingumo“

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogaus darbas ir Kūrėjo darbas

Latentinis dvasinio darbo periodas

Lengviausias ir sunkiausias veiksmas