Pateikti Trečiadienis, gruodžio 26, 2018 dienos įrašai.


Žaisti norimą būseną

Dvasinis darbas, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманGyvenimas – tai žaidimas. Visur ir visada. Tai gamtos duota visuose lygmenyse. Kad augtų, keistųsi, dialektiškai kurtų save, tolygiai vystytųsi, žmogus turi žaisti!
Bet kuri žolytė žaidžia, kad augtų. Pažiūrėkite į šuniukus, kačiukus – į ką tik norite – visi žaidžia. Žmonės nuolatos žaidžia, tik to nejaučia. Žmogus eina į darbą, į armiją, kariauja, miršta – viskas žaidimas.
Jei įsivaizduoju praeitį, dabartį bei ateitį ir jas sujungiu – tai žaidimas. Kitaip tariant, žaidimas – tai būsimos būsenos įsivaizdavimas ir judėjimas ją realizuoti.
Žmogus visada žaidžia ateitį, nesvarbu, kokią. O jei liaujasi, vadinasi, tai mirtis. Taip sukurta gamtos.
Klausimas. Ar Kūrėjas gauna malonumą, kad žmogus priima šį žaidimą?
Atsakymas. Tai, kad žmogus priima šį žaidimą, jis pats įpareigoja Kūrėją žaisti ir tampa Jo partneriu. Todėl jis vadinasi Adam – panašus į Kūrėją, nes perpranta visą šį žaidimą.
Būtent čia slypi valios laisvė ir kelio pasirinkimas. Arba žmogus nenori čia dalyvauti, arba, priešingai, dalyvauja, kad pasiektų aukštesnį tikslą. Jis supranta, kad šis žaidimas reikalingas tik tam, kad pakeltum jį į kitą lygmenį.
Žaidimas – tai sistema, kaip plėtoti bet kokią gamtos dalį visuose lygmenyse.
#237537

Iš 2018 m. gegužės 30 d. TV laidos „Paskutinioji karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visa kūrinija – Kūrėjo žaidimas

Žaidimas pagal Kūrėjo sumanymą

Nesidrovėkite žaisti

Komentarų nėra

Ištraukos iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš pamokos tema „Ataka dėl susivienijimo“
Kai žmogus pajunta beviltiškumo būseną, be jokios prošvaistės ir palaikymo, kai jaučiasi bejėgis, susipainiojęs mintyse, nesuvokiantis, kokiame pasaulyje egzistuoja ir kas su juo atsitiks, kurio siela ir protas tarsi rūke, jam gali padėti tik vienas dalykas: nežiūrint į nieką, rasti siūlo galą, rišantį jį su Kūrėju.
Juk tai Kūrėjas pasiuntė jam tokią būseną. Ir vien tik nuo tokios minties, kad tai atėjo iš Kūrėjo, užsidegs šviesos kibirkštis, spindulys prasimuš pro plyšį, ir žmogus pradės kilti.

***
Kiekviename iš mūsų slepiasi gyvatė, tačiau be jos dar yra kibirkštis, duota Kūrėjo. Ir jei mes norime sujungti mūsų kibirkštis kartu į vieną didelę kibirkštį, tai visos mūsų gyvatės irgi susipins į vieną kamuolį. Ir tada mes pajusime, kiek jos priešingos mūsų bendrai kibirkščiai.
Vadinasi, yra viena didelė gyvatė ir viena didelė kibirkštis, o mes pradedame dirbti: turėdami kairiąją ir dešiniąją linijas, prašome trečiosios – Kūrėjo jėgos. Tai Jis sukūrė blogio pradą, visas šias gyvates, ir Jis patalpino mumyse dalį savęs – dieviškąją kibirkštį. Todėl mes galime per šią kibirkštį kreiptis į Jį ir paprašyti prilaikyti šią gyvatę.
Kūrėjas vis labiau atskleidžia savo didybę, ir tai mums leidžia kilti aukščiau gyvatės. Pirmas pakilimas virš egoizmo – tai pakilimas į pirmąją dvasinę davimo pakopą. Ten mes jau turime tikėjimą aukščiau žinojimo ir norime viską padaryti dėl Kūrėjo, kurį matome kaip didingą.

***
Jei staiga atsiskleidžia neapykanta draugams, tai reikia melstis, kad ta neapykanta virstų meile. Neapykantos atskleidimas – tai pažangos ženklas. O jei norime iš tiesų judėti į priekį, turime neapykantą paversti meile.

* * *
Žmogus turi matyti save padalintą į dvi dalis: apačioje gyvūnas, asilas, o viršuje ant asilo sėdi egoizmas, milžiniška jėga, neduodanti susijungti su kitais, ir taip pat kibirkštis, kuri traukia susivienyti. O dar aukščiau – Kūrėjas.
Asilas gyvena šio pasaulio viduje, ir aš jį aprūpinu viskuo, kas būtina, optimaliu būdu. Virš šito yra mano egoizmas ir taškas širdyje, o Kūrėjas – aukščiau visko šito.

Mano pirmas veiksmas – aprūpinti asilą viskuo, kas jam būtina, kad liktų ramus. Kaip pasakyta: „Nėra duonos, nėra Toros“. Ir tada jau aš galiu galvoti tik apie tai, kaip užauginti tašką širdyje, sujungti jį su kitais taškais dešimtuke ir atskleisti Kūrėją.
Tada įvyksta trečias veiksmas: pabunda mano egoizmas ir neleidžia man to padaryti. Tada aš turiu galimybę kreiptis į Kūrėją su malda ir gauti jėgų iš viršaus, kurios leidžia taškui širdyje valdyti dalį egoizmo. Iš egoizmo statoma apatinė parcufo dalis, o iš taškų širdyje – viršutinė dalis, plius dalis, iš kurios aš kreipiausi į Kūrėją.
Tada aš turiu visas dvasinio statinio dalis: roš-toch-sof ir pradedu statyti dvasinį parcufą, sielą. Visa tai reikia dabar įvykdyti praktiškai, mes stovime pačiame dvasingumo prieangyje.
#227998

Iš 2018 m. birželio 8 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra