Pasirink šį gerą likimą!

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKūrėjas – tai meilės jėga, egzistuojanti grupėje, bet paslėpta nuo mūsų. Kai norime priartėti prie tos jėgos, susisiekti, susilieti su ja, ištikimai jai tarnauti – tai vadinama suartėjimu su Kūrėju. Kūrėjas neegzistuoja kaip asmenybė – tai mus apvelkanti savybė. Be kūrinio nėra Kūrėjo.
Taip tuščiame kosmose karaliauja tamsa, jei niekas neužkerta šviesai kelio. Bet jei pastatome kokią nors pertvarą, tai išvysime, kad šviesa yra. Be šio atstumiančio Šviesą ir priverčiančio ją šviesti ekrano, nematome Šviesos, vien tamsą.
Yra Šviesa, yra Kūrėjas, užpildantis visą pasaulių sistemą. Bet tik uždėję ekraną, kad Jį atskleistume ir prilygtume Jam, Jį atskleidžiame. Kūrėjas užpildo visą pasaulį, aukštesnioji Šviesa yra visiškoje ramybėje. Bet mes nejaučiame jos, nes esame visiškai priešingi Jam savo egoizmu. Kiek norime prilygti šiai davimo ir meilės savybei, tiek užlaikome Šviesą ir ją aptinkame.
Aplink mus egzistuoja dvasinė tikrovė, visiškai ištaisyta būsena, absoliutus, didžiulis, beribis davimas tarp visų kūrinijos dalių. Ir tik aš – mažytė sudužusi kūrinijos dalis, atplėšta nuo visų kitų. Ir todėl žiūriu į juos per savo sudužimo prizmę.
Savo tikrąją būseną galima išvysti tik kabalistinės grupės, dešimtuko atžvilgiu – tai vienintelė vieta, kur galiu priartėti prie tiesos.

* * *
Kūrėjas atvedė mane į grupę ir pasakė: „Pasirink šį gerą likimą, vaikeli!“ Ir aš turiu jį priimti. Nors matau dešimt materialių kūnų, kurie vargiai supranta, ką daro ir dėl ko čia atėjo. Tačiau turiu visa tai priimti, kaip man duota Kūrėjo, vadinasi absoliučiai tobula. Kitaip tariant, esu visiškai ištaisytoje visuomenėje ir dabar viskas priklauso nuo manęs.
Dirbdamas dvasinį darbą ir kildamas 125 pakopomis vis labiau įsijungiu į grupę ir kaskart vis labiau atskleidžiu Kūrėją. Bet visa tai vyksta grupėje, nėra kitos tikrovės.

* * *
Tai tik mano vaizduotė, kokiais matau grupę ir draugus. Grupė man duota Kūrėjo iš aukščiau kaip kamertonas, pagal kurį turiu nustatyti save. Dvasinė grupė yra taisymosi pabaigoje, tai tarsi motinos įsčios, kur turiu įsijungti kaip embrionas ir augti, maitintis, suaugti.
Užbaigęs vieną pakopą pereinu prie kitos ir pradedu viską nuo pradžių: embrionas, maitinimas, brendimas. Ir taip kaskart iš naujo, kol visiškai imsiu atitikti grupę, t. y. iki pat savo taisymosi pabaigos.
Su Kūrėju nedirbu tiesiogiai, su Juo susisiekiu dirbdamas dešimtuke, grupėje. Grupė tampa mano AVAJA, jos dalys vis labiau susijungia. Nematau pačios Šviesos, jaučiu ja užpildytus indus, susijungiančius tarpusavyje. Šio abipusio prasiskverbimo jautimas suteikia man visus pojūčius; Šviesą suvokiame tik per indus.
Kai vienas indas kiek labiau prasiskverbia į kitą, jaučiu jų atitikimo matą ir mėgaujuosi tuo sutarimu. O bet kokį nutolimą ir konfliktą jaučiu kaip kančias, skausmą. Taip suvokiame Šviesos buvimą ir jos nebuvimą. Šviesa pasireiškia tik per norus.
#237612

Iš 2018 m. gruodžio 9 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Taika“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ekranas, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas

Darbas Kūrėjo pasaulyje

Gyventi dėl Kūrėjo ir kūrinio susitikimo

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>