Klausimas. Kodėl atskira siela negali pajusti savyje nieko dvasinio, jei tai naujas jutimo organas? Kad matyčiau akimis, man nereikalingi kiti žmonės ir ryšys su jais.
Atsakymas. Individuali siela neturi panašumo į tai, ką turi pajausti. Visi mūsų jutimo organai sukurti pagal panašumo principą. Aš galiu suvokti garsus, įvairiausias matomas bangas, bangų poveikį lytėjimo pojūčiuose ir t. t. tik tiek, kiek apima, kiek nustatyti mano vidiniai davikliai.
Pavyzdžiui, imtuve svyravimo kontūras reaguoja į konkrečias bangas. Pakeisdami grandinėje kondensatorių, mes pakeičiame dažnį bangos, kurią galima pagauti. Ir tik tiek, kiek generuojama banga atitinka išorinę bangą ir gaudo ją, mes jaučiame ją, išskirdami iš begalinio bangų kiekio.
Todėl tam, kad nukreiptume save į Aukštesnįjį pasaulį, mums reikia suformuoti savyje svyravimo kontūrą, kuris jaustų dvasines bangas. Tai galima atlikti tik susiderinant su davimo ir meilės savybe, kuri yra tokia banga.
Jei mes nors dviese (minimalus kiekis – du) pradėsime vienytis, kad kiekvienas būtų pasiruošęs veikti dėl kito, mumyse atsiras bendros savybės, kurias galima vadinti dvasinėmis, – davimas ir meilė.
Tai labai nelengva. Turime veikti tiksliai pagal kabalos metodiką. Bet kai pradėsime tai vystyti, suprasdami visą sudėtingumą, bet vadovaudamiesi tuo, kas yra pasakyta kabaloje, tada pamatysime, kad tai veikia.
Klausimas. Vadinasi, kad tai – ne mano daviklis?
Atsakymas. Tai mūsų bendras daviklis, mūsų bendra dalis (piešinyje raudona). Ji ir vadinama „siela“.
#228222

Iš 2018 m. vasario 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kongresas pagal kūrimo programą

Ką reiškia būti Kūrėju?

Siela – tai Kūrėjo dalis