Svarbiausia mums – laikytis laidavimo dėsnio, o visa kita atliks aukštesnioji Šviesa.
Baal Sulamo straipsnyje „Toros dovanojimas“ parašyta, kad nėra būtinybės rūpintis savo pačių egzistavimu, jei 600 000 žmonių saugo mano interesus, kad man nieko netrūktų. Tai gamtos dėsnis: jei taip laiduoju už kitus, tai jie taip laiduoja už mane.
Ir man nereikia laukti, kai jie pirmi ims taip elgtis su manimi. Juk tai gamtos dėsnis. Juose matau save: pasaulis, esantis prieš žmogų, tai ir yra jis pats. Ir vos tik aš laiduoju už visą pasaulių sistemą, nusipelnau, kad visa pasaulių sistema visiškai laiduoja už mane.
Šis dėsnis veikia bet kurio žmogaus ir visų kartu atžvilgiu. Viskas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų: ar įstengsime taip elgtis su savo draugais.
Tik per laidavimo dėsnį galima suprasti, kas yra tikėjimas aukščiau žinojimo, kai elgiamės su kitais kaip su tikruoju savimi, o su savimi kaip su tikru gyvūnu. Ir tuomet viskas stoja į savo vietas, realizuojamas šis gamtos dėsnis.
Jeigu žmogus laiduoja už draugus, tai pagal gamtos dėsnis jis liaujasi rūpintis savimi. Taip tai veikia, kai pasiekiame apribojimą.
#242078

Iš 2019 m. vasario 15 d. pokalbio per kongresą dykumoje „Kuriame bendrą chisaroną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra „abipusis laidavimas“

Laidavimo jėga

Laidavimas – raktas į naująjį pasaulį

Neįmanoma įsivaizduoti, kaip aukštesnioji jėga nori, laukia mūsų reakcijos, siekio, kad judėtume jos pasitikti iš apačios. Nėra žodžių tam perteikti. Šis ilgesys neišmatuojamas: jis ne 620 ar 600 000 kartų didesnis už žmogaus, jis begalinis.
Kai žmogus atskleidžia, kokios didelės jėgos veikia dvasiniame pasaulyje ir kaip Kūrėjas nori jo milijonus, milijardus kartų daugiau nei jis gali įsivaizduoti, o juolab Jo siekti, jį degina gėda jaučiant savo niekingumą.
Būtent dėl to Kūrėjas slepia save, ir ne dėl kokios kitos priežasties, kad galėtume kaip nors egzistuoti. Juk jeigu Jis atsikleistų, negalėtume netgi pajudėti iš gėdos, jausdami savo priešingumą ir nutolimą nuo Kūrėjo.
Todėl labai lėtai, po truputį atsiskleidžia kūriniams Kūrėjo meilės jėga ir Jo ištikimas rūpestis mumis, didžiulis Jo polinkis į mus. Mums reikia kaip nors pasistengti tai įsivaizduoti, juk mes, Bnei Baruch, nusipelnėme būti ypatingais, išrinktais Kūrėjo vaikais, kuriuos Jis myli ir artina prie Savęs. Iš visų kada nors gyvenusių šio pasaulio gyventojų mes Jam esame mylimiausi sūnūs.
#242083

Iš 2019 m. vasario 15 d. pokalbio per kongresą dykumoje „Kuriame bendrą chisaroną“