Iš pasiruošimo kongresui pamokos (2018-06-18)
Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į savo dvasinę kibirkštį. Kai jaučiame, kada ji gęsta, bloškia mus žemyn ir kada pakelia, turime galimybę likti nepriklausomi nuo jos ir patys spręsti, kokios būsenos bus mumyse ši kibirkštis. Jei teisingai ją išnaudosime, tai ji visada trauks mus pirmyn.
Kibirkštis – tai mūsų ryšys su Kūrėju, su dvasine tikrove. Nesvarbu, teigiamas ar neigiamas ryšys, svarbiausia, kad jis yra! Turime padėkoti už blogą būseną, kaip už gerą. Priešingai, kai kibirkštis prigęsta, Kūrėjas suteikia mums galimybę patiems uždegti ją, uždegti pačius save.
Vystymasis materialiame pasaulyje taip pat reikalauja nesilaikyti įsikibus ankstesnių pasiekimų, jei nori judėti pirmyn. Taip vyksta bet kurioje vietoje. Kodėl gi mums taip sunku priimti dvasiniame vystymesi, kad vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus, į pakopą, nuo kurios turime pakilti?
Materialiame vystymesi tai suvokiama kaip natūralus procesas, juk mus pirmyn stumia egoizmo jėga. O dvasiniame šį principą labai sunku priimti, nes tenka judėti vadovaujantis tikėjimu aukščiau žinojimo, per dvasinį nubudimą, o ne egoistinį (interesą).
Net jei egoizmas nemato jokios naudos sau, jokios perspektyvos, vien tamsą, ir nestumia mūsų pirmyn, reikia kažkaip paskatinti save, rasti dvasinės motyvacijos.
Tai įmanoma tik dešimtuke, mums susivienijant. Jei visi, išskyrus vieną, kuris patiria kritimą, sujungia savo taškus širdyje, nepaisydami savo egoizmo, pamindami jį, ir taip žvelgia į draugą, tai perduoda jam savo dvasinę jėgą.
Aptikus, kad vienas iš draugų išgyvena kritimą, kiti devyni sąmoningai aiškinasi savo egoizmą ir sumažina jo vertybes iki minimumo. O savo susijungimą, taškus širdyje, kūrimo tikslą ir Kūrėją – išaukština.
Ir tada šis potencialų skirtumas: tarp vienijimosi grupėje ir susipriešinimo joje, dvasingumo vertingumo ir jo ignoravimo, garantuoja įtampą, su kuria jie daro įtaką draugui, suteikdami jam dvasinę jėgą. Jis pabunda nuo šios jėgos ir gali naudotis ja, kad galėtų pajudėti ir įsijungti į dešimtuką. Iš esmės, jo kritimas pasitarnauja kaip priežastis bendram visų pakilimui.
#228603

Iš 2018 m. birželio 18 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakelti kritusį draugą

Aš gimdau Kūrėją

Vakarykščiai pasiekimai virsta į šiandienos kritimus

Klausimas. Ar žmogaus ketinimas padaryti kitam žalą veikia negyvąją ir augalinę gamtą? Kabalos mokslas sako, kad gamta į tai reaguoja visa griaunančiais uraganais ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Visa gamta yra neatskiriama ir tarpusavyje susijusi, todėl mūsų poveikis bet kuriai jos daliai turi įtakos visoms likusioms dalims. Kuo aukštesnis gamtos lygmuo, kurį mes veikiame, tarkim žmonių, tuo labiau tai atsiliepia visuose ankstesniuose lygiuose: gyvūniniame, augaliniame ir negyvajame.
Ir atvirkščiai, jei mes veikiame tik negyvąjį sluoksnį, tada mažesniu mastu tai paliečia augalinę gamtą, dar mažiau gyvūninę ir dar mažiau – žmogų.
Pasirodo, mano blogas požiūris į kitą žmogų persmelkia visą piramidę. Čia ir atsiskleidžia ekologinė ir kitos problemos: mes patys sukeliame uraganus, stichines nelaimes ir kitas bėdas.
Anksčiau negalėjome savo ketinimais kažko keisti, bet nuo praeito amžiaus pradžios viskas pasikeitė. Pažvelkite, ką padarėme per XX a.! Ir viskas todėl, kaip sako kabalistai, kad žmonija pasiekė visiškai naują būvį.
Jei XX a. pradžioje pasaulyje buvo 2 mlrd. gyventojų, ir tai yra maždaug tiek, kiek planeta gali išlaikyti, tai šiandien yra 8 mlrd. žmonių. Tai rodo, kad per pastaruosius 100 metų mes rimtai išvedėme mūsų sistemą iš pusiausvyros.
Klausimas. Tai reiškia, kad 2 mlrd. žmonių negali atlaikyti dabartinio egoizmo lygmens ir todėl turi būti 8 mlrd.?
Atsakymas. Jei mes vystytumės tinkamai, tai mums nereikėtų 8 milijardų žmonių.
#230746

Iš 2018 m. kovo 25 d. pamokos rusų kalba