Komentaras. Šiuo metu vis labiau stiprėja visuomenės nepasitikėjimas žiniasklaida, valstybe ir vieni kitais. Matome, kad trūksta supratimo, kas yra pasitikėjimas ir kaip su juo dirbti.
Atsakymas. Taip yra todėl, kad mūsų egoizmas išaugo ir iš mūsų reikalauja visiškai naujų santykių: aiškesnių, labiau susietų, grubesnių, priklausomų tarpusavyje. Kiekviename iš mūsų – didžiulis egoizmas, ir kiekvienas nori būti laisvas nuo visų kitų. Tai pirma.
Antra, tai lydi visuomenės, technologijų, gyvenimo raida. Juk šiandien galiu ramiai gyventi aprūpindamas save ir nesirūpinti niekuo kitu. Ir jei supančiojate save ryšiais (šeima, draugų kompanija ar kolegos darbe), tuomet reikia tam tikrų ir kartais labai didelių pastangų.
Todėl mūsų laikais labai sunku paskatinti žmogų būti susijusiam su kitais. Jis tai daro arba už gerus pinigus, arba jeigu jam ko nors labai reikia.
Klausimas. Kas yra pasitikėjimas?
Atsakymas. Pasitikėjimas – kai pasikliauju kitu pagal susitarimą, kurį sukūrėme tarpusavyje.
Klausimas. O kas slypi už pasitikėjimo?
Atsakymas. Už pasitikėjimo slypi noras sulaukti iš kito žmogaus požiūrio, pagalbos, tam tikro palaikymo.
Klausimas. Ar galite pateikti idealios būsenos pavyzdį, kurioje būtų pasitikėjimas?
Atsakymas. Tai gali būti tik tada, kai žmonės ims suprasti, kad jie vieninga sistema, kad visi tarpusavyje susiję. Jie privalo atskleisti visišką tarpusavio priklausomybę. Tik tada galime pasakyti, kad visuomenėje bus kokia nors sistema, žmonės pajaus tarpusavio ryšį, pajaus save kaip vieningą sistemą, pradės abipusius mainus, darbus, rūpinsis vieni kitais ir pan.
Dabar to nėra. Net visos sistemos: sveikatos apsauga, finansai – viskas, ką sukūrėme, veikia tik skaldydamos visuomenę.
Komentaras. Prieš 30 metų, pvz., Tarybų Sąjungoje, buvo tam tikri pasitikėjimu grįsti santykiai, kai galėjome palikti raktą po kilimėliu, nerakinti durų būdami namuose…
Atsakymas. Esmė ne ta, buto durys atviros ar uždaros. Esmė ta, kad žmonės atskirti vieni nuo kitų savo vidinėmis durimis: „Aš nenoriu girdėti, kas vyksta su kitu žmogumi. Man tai visiškai nesvarbu.“
Vis tiek pripažįstame, kad be visuotinio tinkamo požiūrio į savo prigimtį, kad imtumės ją taisyti, niekur toliau nenueisime. Įvairiausia „kosmetika“ čia nepadės.
Klausimas. Kaip to pasiekti?
Atsakymas. Tam reikia išsiaiškinti, kad mūsų prigimties pagrindas yra egoizmas ir kaip su juo dirbti, kad jis virstų mūsų padėjėju, o ne kenkėju. Tai ilgalaikis visuomenės ugdymas.
Klausimas. Ar galime atkurti pasitikėjimą tarp dviejų žmonių, nepriklausomai nuo makro pasaulio?
Atsakymas. Ne, tai neįmanoma. Visa tai – viena sistema. Pasiekėme būseną, kai pasaulis integralus, o integralioje sistemoje dalis ir visuma lygūs. Todėl negalėsime ištaisyti santykių net tarp dviejų žmonių, net tarp vaikino ir merginos, kurie nori kurti savo santykius, grįstus tam tikru pasitikėjimu. Ne, jie yra visuomenės dalis ir elgiasi vienas su kitu taip, kaip tai vyksta visuomenėje.
Todėl viskas griūna visuose lygmenyse vienu metu.
Klausimas. Koks bus permainų taškas? Kas paleis kitą procesą?
Atsakymas. Permainų tašku taps blogio įsisąmoninimas. O tam reikia plačios reklamos, paaiškinimų, kad artėjame prie uolos krašto.
Klausimas. Kokia yra pasitikėjimo formulė?
Atsakymas. Pasitikėjimas – tai mūsų tarpusavio ryšio įsisąmoninimas ir jautimas. Kai jausime, įsisąmoninsime šį vidinį ryšį, kai jį realizuosime kiekvieną akimirką, būdami bet kokios būsenos, – tai ir vadinsis pasitikėjimu. Kitaip nebus.
Pasitikėjimas – itin didelė jėga, tai bet kurios valstybės ir visuomenės pagrindas, visų narių sulipdymas į vieną sistemą, kai jiems nereikia nieko kito išskyrus pojūtį, kad yra viename tinkle ir visiškai priklauso vienas nuo kito. Iš čia kyla žodis „pasitikėjimas“.
Komentaras. O kas yra „tikrumas“?
Atsakymas. Tikrumas kyla iš mūsų tarpusavio ryšio pojūčio.
Klausimas. Ar tai yra tam tikras tikėjimas kitu žmogumi?
Atsakymas. Tikėjimas – tai davimo savybė, kuri taip pat kyla iš mano pojūčio, kad esame tarpusavyje susiję.
Visas pasaulis yra visiškai tarpusavyje susijęs, egzistuojame mus siejančiame tarpusavio jėgų tinkle.
Pasitikėjimas – kai naudojuosi ryšio sistema tarp mūsų, kuri egzistuoja ir atsiskleidžia man. Priklausomai nuo jos atskleidimo, užmezgu abipusį ryšį su kitais. Tai ir yra pasitikėjimas. Tai nėra kažkas, kas neegzistuoja, o aš tai neva sukuriu. Tai visiška netiesa. Tam pasitelkiu vien psichologinius, fizinius elementus.
Komentaras. Tarkime, vienas žmogus sako kitam: „Nejaučiu, kad kažką darai, todėl nepasitikiu tavimi.“
Atsakymas. Teisingai, jis nejaučia, bet kažkas kitas jaučia. Mums reikia padaryti taip, kad visi jaustų, kad mus sieja vienas ryšys, priklausomybė, vienas tinklas, tuomet norom nenorom vieni su kitais elgsimės kitaip.
Man nereikia žinoti, ką jaučia kiekvienas iš jų! Man tiesiog reikia žinoti, kad taip priklausau nuo jų, o jie nuo manęs, ir viskas, ką darau jų atžvilgiu, grįžta man. To reikia mokyti, rodyti, aiškinti, atverti žmonėms akis.
Jei norime padaryti ką nors rimto, reikia rimtų norų, rimtų priežasčių. Žmonės turi suprasti, kad jeigu dabar jie ima suprasti gyvenimo prasmę, ištakas, priežastis, dėl ko žmogus egzistuoja, kaip jis sukurtas, kas jį judina, tuomet tai rimtas darbas su savimi.
#230447

Iš 2018 m. birželio 8 d. TV laidos „Naujienos su M.Laitmanu“

Pirmasis dvasinio darbo etapas – įsisąmoninti darbą dešimtuke. Svarbiausia, kad kiekvienas palaikytų savo dešimtuką, ir neleistų niekam prarasti grupės, Kūrėjo, kelio didumo, mūsų ypatingo likimo kaip didžiulės dovanos svarbos.
Ir tai tikrinama per nuopuolį, kai nejaučiame pripildymo, tačiau esame pasirengę likti „duoti, kad duotum“ (Chafėc chėsėd) būsenos.
Kitaip tariant, visko netekau, „paskutinių marškinių“, tačiau nejaučiu jokio trūkumo. Nėra – tai nėra, yra – tai yra, stengiuosi laikytis tokios „dietos“, kai džiaugiuosi tuo, ką gaunu ir nereikalauju daugiau. Kaip pasakyta: „Chasidas – tas, kuris patenkintas tuo, ką turi.“ Džiaugsmas – tai Chasadim Šviesos, mažos būsenos ženklas.
Jei man niekas nešviečia ir negaunu jokio pripildymo, tai man irgi gerai. Suvokiu tai, kaip iš aukščiau duotą galimybę patikrinti dėl ko tai darau. Ar esu Chasadim, mažos būsenos? Jei esu nepatenkintas ir reikalauju pripildymo, keikiu tamsą, vadinasi, nepasiekiau mažos būsenos.
Iš tikrųjų nesu tamsoje, juk Šviesa užpildo visą pasaulių sistemą. Aukštesnioji Šviesa – tai gailestingumas, Chasadim, ir tik aš jos nejaučiu. Todėl visas darbas prasideda pasiekus būseną Chafėc chėsėd. Tai jau tikėjimas, kas kad nevisiškas, kur bus Chochma švytėjimas, o kol kas tik Chasadim.
Ir tikrinama ji tuo metu, kai Šviesa išeina, ir jaučiame tamsą savo gaunančiuose noruose. Ar galime sutikti su tuo, kad daugiau mums nieko nereikia – tik likti kelyje, prilipti prie draugų ir Kūrėjo nepaisant tamsos?
Kitaip tariant, dirbame „naktį“, išrenkame teisingą kryptį, kad „padarytume sau Ravą ir nusipirktume draugą“, kasdien būtume pamokose. Toks santykis į visas būsenas, per kurias mus veda Kūrėjas, bus teisingas savo darbo patikrinimas.

* * *
Pirmiausia pasiekiame mažą būseną Chafėc chėsėd, davimas dėl davimo, Chasadim. O paskui šios Chasadim Šviesos viduje gauname Chochma švytėjimą, kad perduotume ją kitiems. Norint duoti kitiems, mums reikia išjudinti savo pačių ACHAP.
Kitiems perduodame Chasadim, taisydami juose duodančiuosius norus, tačiau tam mums būtina išnaudoti savo gaunančius norus. Mūsų ACHAP viduje atsiskleidžia Chochma Šviesa, o iš jo žemesniosios pakopos GE viduje perduodame Šviesą Chasadim. Tai reiškia, kad „kraujas virsta pienu“.

* * *
Visas savo jėgas turiu perduoti dešimtukui, kad atvesčiau draugus į vienybę. Iš jų imu jų norus, Kūrėjo didumą, tikslo didumą, kaip pasakyta: „Tegu žmogus padės artimui.“ Niekas negali padėti pats sau. Kiekvienas pavieniui gali pasiekti Chafėc chėsėd būsenos, davimą dėl davimo tik viename taške ir ne daugiau.
O toliau jis turi vystyti save dešimtuko atžvilgiu, atvesdamas juos į būseną, kai draugai neturi jokių trūkumų. Mes susiję tarpusavyje tik dėl tarpusavio davimo. Nieko nenoriu sau, tačiau turiu duoti kitam, ir todėl atveriu savo gaunančiuosius norus dėl davimo ir leidžiu draugui duoti man.
Pavyzdžiui, kai atvažiuodavau pas mamą jos aplankyti, visuomet sakydavau, kad esu alkanas, kad ji galėtų mane pavaišinti ir gauti malonumą. Man tai ne gavimas, juk žinojau, kad ji nori mane pavaišinti labiau nei aš noriu valgyti, ir turiu jai suteikti tokią galimybę.
Taip ir tarp draugų, juk kitaip mes neišvystysime vienas kito. Pasakyta: „Eikite ir užsidirbkite vienas iš kito.“ Niekas negali uždirbti pats už savęs.
#240080

Iš 2019 m. sausio 24 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“

Davimas gali būti pasiektas tik virš gavimo, virš mūsų prigimties. Gavimas nuo mūsų slepia davimą, todėl visas darbas – nustatyti, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Kitaip tariant, kiekvieną akimirką dedu pastangas, kad neatsijungčiau nuo to, kad visi mano jausmai, supratimas, viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Kūrėjas. Ir ne šiaip Jo padiktuota ar atlikta per įvairius žmones, bet pats Kūrėjas. Jei bandau gyventi tokiame pasaulyje, tada po truputį pradedu jausti, kad taip yra iš tikrųjų.
Jei matytume, kad Kūrėjas absoliučiai viską daro žmogaus naudai, tai žmogus gyventų savo nore mėgautis. Jis negalėtų pakeisti savo prigimties ir įgyti davimo savybės. Mūsų tikslas – įgyti davimo savybę virš gavimo savybės.
Todėl viskas prasideda nuo tikėjimo, kad esame pasaulyje, kuris yra Kūrėjo pasireiškimas. Kūrėjas daro viską, kad išmuštų mus iš vėžių, kad suklaidintų mus, pripildydamas egoizmu, o mes, nepaisydami kliūčių, mėginame įsivaizduoti, kad viską daro Kūrėjas.
Nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto nėra jokio kito darbo tik įsivaizduoti, kad esate Kūrėjo viduje. O pirmyn einama, kai kaskart mums duodamos vis sudėtingesnės sąlygos, iki pat dvasinių laiptų pradžios, o paskui kylant pakopomis.
Įžengti į dvasines pakopas reiškia, kad mano gyvenime nelieka nieko, tik išlaikyti nuolatinį susiliejimą su Kūrėju. Nesvarbu, kokias būsenas patiriu, viską priskiriu Kūrėjui, geram ir kuriančiam gerą.
Tai priskiriama žemiausiems dalykams, vadinamiems „darbu žemėje“, pačioje laiptų apačioje. Kūrėjas gali duoti patį blogiausią mano visiško niekingumo pojūtį, o aš sutinku taip likti amžinai, nes tai kyla iš Jo, t. y., esu susiliejęs. Taip prasideda pirmoji laiptų pakopa, o toliau kylant sąlygos tampa dar sudėtingesnės.
Blogiausias mintis ir norus gaunu tik iš Kūrėjo ir iš niekur daugiau, „nėra nieko, išskyrus Jį“. Laiminu visa tai, nes tai buvo atsiųsta, kad virš visų kliūčių laikyčiausi įsikibęs Kūrėjo ir nepaleisčiau Jo. Jei anuliuoju visas savo sąlygas, tai susilieju su Kūrėju. Jums nereikia nieko siekti – tiesiog anuliuoti save.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinių pakopų pajutimas

Naujos dvasinės pakopos požymis

Tiesa atsiskleis tuo, kad tas, kuris gailisi pats pareikš apie savo jausmus. Ir nėra būtinybės kitaip pareikšti, ir negalima paslėpti ir sulaikyti savo gailėjimosi. Bet jaučiu, kad jūs visi šiandieną pakeičiate rytdiena, ir vietoj „dabar“ sakote „paskui“.
Ir to niekaip neišgydysi, tik reikia stengtis įsisąmoninti šią baisią painiavą ir suprasti, kad išsigelbėjimas ateina iš Kūrėjo, tik jeigu mums reikia šiandien, o kas gali laukti rytojaus, tas savo klaidą supras tik besibaigiant savo metams.
Baal Sulamas 13 laiškas
Jokiu būdu negalima iki rytdienos atidėti jokių pojūčių, minčių, apibrėžimų, norų. Reikia juos apibendrinti, nukreipti į Kūrėją, susieti su Juo.
Tarkime, dabar mano galvoje sukasi visokios mintys, ir visas jas turiu susieti su Kūrėju, prilipdyti prie Jo, suprantant, kad Jis jų šaltinis ir jausmuose, ir prote.
Jei visąlaik būsiu su Juo susijęs, tai pamažu tarp manęs ir Kūrėjo ims atsirasti teisinga ryšio sistema. Iš pradžių Kūrėjas atsiskleidžia kaip visko, kas vyksta su manimi, manyje ir supančiame pasaulyje pirminis šaltinis. O paskui matau, kad nėra jokio supančio pasaulio, visa tai – ką Jis kuria aplink mane mano pojūčiuose ir tarsi yra mano pojūčių projektorius.
Svarbiausia, mėginti nuolatos susieti save su Kūrėju, kaip su visų mano pojūčių pirminiu šaltiniu. Todėl Baal Sulamas rašo, kad tas, kas tai palieka, taps protingesnis bėgant metams, t.y. neaišku, kada.
Jei žmogus to vengia, tai jį atstumia nuo dvasinio darbo, ir pats jis jau negali grįžti atgal. O kai ateis kitas jo gyvenimo ratas, o tai kaip Žemės orbita aplink saulę, tai iš tikrųjų gali praeiti metai.
#243117

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa ims staiga pati skleistis

Prašyti ateičiai

Mintys ir norai – iš Kūrėjo

Tikėjimas kabaloje – ne tai, ką įsivaizduojame kaip tikėjimą šiame pasaulyje. Tikėti – reiškia vadovautis „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, gerą ir kuriantį gerą. Neperkeliu šio tikėjimo niekam kitam, tai mano vidinė būsena, mano asmeninė veikla, ketinimas širdyje: noriu likti susiliejęs su Kūrėju būdamas bet kokios būsenos.
Ir nesvarbu, kuria kryptimi ji keisis, noriu laikytis Kūrėjo it vaikas įsikibęs motinos taip, kad jo neįmanoma atplėšti nuo jos.
Tegu siaučia audra aplink mane ir mano viduje, prote ir širdyje: man svarbiausia – įsikibti Kūrėjo ir pamatyti, kad viskas kyla iš Jo. Viena sąlyga: „Klausyk Izraeli, mūsų Kūrėjas, Kūrėjas – vienas “, kitaip sakant, bet kurioje situacijoje viskas kyla tik iš Jo. Tai vadinama susiliejimu.
Po to sąlygos tampa vis sudėtingesnės, tampa grėsmingomis arba, atvirkščiai, viliojančiomis į malonumus, o aš visada laikausi tvirtai įsikibęs Kūrėjo, tarsi kūdikis motinos. Tai reiškia, kad kovoju už susiliejimą.
Po to, kai nusileidžiu į visišką nulį, kai man tampa nesvarbu, visa, kas vyksta, išskyrus mintį, vidinį supratimą, kad viskas kyla iš Kūrėjo, tada virstu dvasiniu embrionu, prieinu laiptų papėdę. Taip Mozė atveda Izraelio tautą į Sinajaus kalno papėdę, ir jie sutinka su visomis sąlygomis, todėl nusipelno gauti Torą.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Absoliutus tikėjimas

Prašyti iš tamsos

Klausimas. Baal Sulamu ir jumis tikiu, o prie Rabašo niekaip negaliu priartėti. Kaip tai padaryti?
Atsakymas. Baal Sulamas – didis kabalistas, kuris suvokė, apibendrino ir susistemino kabalos mokslą. Tačiau mes studijuojame kabalą, kad perimtume ją ne kaip mokslą, bet kaip dvasinio suvokimo metodiką. O tai du skirtingi dalykai, nors ir tarpusavyje susiję.
Kai žmogus nori pats įeiti į dvasinį pasaulį, tai Baal Sulamas jam teoretikas. Jis negali vesti žmogaus pirmyn. O Rabašas veda mus pirmyn, kiekviename žingsnyje paaiškina, kur esame, ką daryti, kaip veikti, ką reiškia sąveika grupėje, su savimi, su Kūrėju.
Gerai pamenu, kaip jis parašė savo pirmąjį straipsnį, sėdėdamas šalia manęs ant suoliuko parke. Daviau jam folijos popierėlį iš cigarečių dėžutės, ir kitoje pusėje jis parašė nedidelį straipsnį – pirmąjį iš būsimo tritomio.
Iš pradžių užduodavau jam klausimus, o jis raštu atsakydavo. Taip atsirado pirmieji straipsniai. Paskui jis jau rašė pats.
Be šių straipsnių negalėtume eiti pirmyn. Per kiekvieną rytinę pamoką pusantros ar dvi valandas skiriame Rabašo straipsniams, ir tik pusvalandį „Mokymui apie dešimt sfirų“ ir dar pusvalandį Baal Sulamo straipsniams.
Net nesuprantama kaip iki Rabašo žmonės galėjo įeiti į dvasinę erdvę, jausti ją savyje, kilti pakopomis. Būtent to jis mus moko, nes mūsų laikais į pasaulį nusileidžia sielos, kurioms to reikia.
Rabašas – kabalos praktikas, o Baal Sulamas daugiau teoretikas.
Norint priartėti prie Rabašo, reikia skaityti jo straipsnius ir klausytis mūsų pamokų pagal juos. Jie visi archyve, galite nemokamai jais naudotis, priėjimas neribojamas. Pirmyn, drąsiai siekite!
#243162

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Vos tik žmogus ima suprasti, kas yra tikėjimas aukščiau žinojimo – tai tampa jo žinojimu. Kaip toliau veikti? Išeitų, kad tai, ką sužinojome nuolatos anuliuojama tikėjimu.
Atsakymas. Ne, žinojimas neanuliuojamas, tiesiog einate su dar didesniu tikėjimu. Jums prideda žinojimo, ir tas įgytas tikėjimas virsta žinojimu. Ir vėl turite eiti į tikėjimą aukščiau gauto žinojimo. Taip ir einate tarsi dviem kojomis.
Klausimas. Tačiau aš tampu protingesnis?
Atsakymas. Tampate protingesnis dėl tikėjimo, kuris virsta žiniomis.
Tai darbas dviejose linijose. Pakilo tikėjimas – virto žinojimu. Pakilo tikėjimas – vėl virto žinojimu. Kitaip tariant, visuomet 1 – 2, 1 – 2, 1 – 2 ir t. t.
Klausimas. Kuo protingesnis tampu, tuo sunkiau eiti tikėjimu aukščiau žinojimo?
Atsakymas. Ne, nebūtinai. Žmogus vis dėlto supranta, pripranta, įgyja patirties. Bet visada viena pusė – kairioji, o kita – dešinioji, o jūs tarsi einate dviem kojomis.

#243132

Iš 2018 m. gruodžio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Iš egoizmo į tikėjimą aukščiau žinojimo

Apie vystymąsi aukščiau žinojimo

Tikėjimas ir nuolankumas

Klausimas. Kai naudoju elektros jėgą ar traukos jėgą man nieko dėl nieko nereikia prašyti. Kodėl sąveikaujant su aukščiausia gamtos jėga turiu suformuoti dvasinį prašymą?
Atsakymas. Būnant negyvosios, augalinės ar gyvūninės (juk gyvendami žemėje irgi esame priskiriami gyvūnams) gamtos pakopoje mūsų būsena yra tiksliai materiali.
Ir čia neturime ko prašyti. Mums tiesiog pakanka žinoti, kaip orientuotis, tirti ir naudoti materialią gamtą, studijuoti jos dėsnius ir mėginti juos kaip nors teisingai realizuoti.
O kai norime pakilti į kitą, dvasinį mūsų egzistavimo lygmenį, tai ten susiduriame su visiškai kitokiais santykiais – santykiais su Kūrėju. Ir todėl visuomet esame su Juo susiję. Jis kreipiasi į mus, o mes kreipiamės į Jį.
Kai kreipiamės norėdami Jam prilygti, sukuriame panašumo į Kūrėją pavidalą, kuris vadinasi „mūsų siela.“
#243509

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Teisinigas prašymas Kūrėjui

Kaip prašyti, kad būtum išgirstas?

Teisingai kreiptis į Kūrėją

Klausimas. Kas yra laikas dvasiniame ir materialiame pasaulyje?
Atsakymas. Viskas kyla iš šaknies ir jos pasekmės. Dvasiniame pasaulyje laikas netiksi. Tai veiksmai, būtini norint pakeisti tam tikrą sielos parametrą. Jeigu šis parametras nepakito – laikas nepraėjo.
O jei pasikeitė, tai priklausomai nuo pokyčių dažnumo, galima kalbėti apie laiką. Kitaip tariant, laikas pats savaime neegzistuoja, bet jį apibrėžia besikeičiantis objektas. Objekto kaitos dažnumas nulemia laiką.
Klausimas. Vadinasi, jei nesikeičiame, tai dvasiniame pasaulyje laikas neina?
Atsakymas. Ne dvasiniame pasaulyje, o tavyje. Jeigu žmogus nesikeičia – jis negyvena. Kitaip tariant, jis egzistuoja tik savo gyvūniniame kūne, ir viskas matuojama pagal jo gyvūninį laiką.
Dvasiniame pasaulyje tai vadinama gyvenimu. Dvasinis gyvenimas – ne pokyčių kiekis per tam tikrą laiką, o pokyčių kiekis, kuris ir yra laikas.
#243042

Iš 2018 m. gruodžio 30 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Laikas priklauso nuo mūsų

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Klausimas. Pusiausvyros taške atsiskleidžia tiesa. Kodėl protas nuolatos mėgina išmušti mus iš to taško?
Atsakymas. Protas stengiasi ne išmušti mus iš šio taško, o pažadinti pusiausvyros nebuvimo pojūtį, visai kaip ant lyno balansuojantis ekvilibristas.
Visas mūsų gyvenimas skirtas tam, kad leistų mums pajausti pusiausvyros nebuvimą, o tai stumia mus ieškoti vis aukštesnio pusiausvyros taško ir taip kilti.
Šis pusiausvyros taškas nuolatos atsinaujina, tačiau ne savo kiekiu, o kokybe. Tai turime pajausti savyje.
#243946

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidurio linija aukščiau meilės ir neapykantos

Kaip formuojasi vidurio linija

Dviejų jėgų pusiausvyros centre