Pateikti Sekmadienis, 14 balandžio, 2019 dienos įrašai.


Kabalisto būsenos

Mokytojas ir mokinys

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kodėl žiūrėdami į mokytojo elgesį nepastebime jo būsenų kaitos dėl pakilimų ar kritimų, o žvelgdami į draugus matome? Kaip jums pavyksta visą laiką būti budriam, kai kiti patiria kritimą ar pakilimą?
Atsakymas. Tas būsenas, kurias išgyvenate, jau patyriau. Jau seniai supratau, kad jos trumpalaikės, kad po vakaro visada ateina naktis, po nakties rytas ir diena, todėl visos būsenos mano naudai.
Supratau, kad turiu nulenkti galvą ir laukti – o galbūt man netgi pavyks paskubinti aušrą, dvasinę šviesą. Tad visada esu tokios būsenos, kai galiu kuo nors užsiimti.
Būna būsenų, kai turiu žiūrėti politinę ar visuomeninę televizijos laidą, kuri padeda man mąstyti, kad galėčiau parinkti tinkamus žodžius, posakius, kad geriau suprasčiau, kas vyksta pasaulyje ir t. t.
Be to, rašau postus į Twitterį. Keliskart per savaitę susitinku su žmonėmis, rašančiais straipsnius masinėms informavimo priemonėms. Filmuojuosi laidose įvairiomis temomis: apie kabalą, psichologiją ir t. t. Vedu vakarines pamokas pagal knygą „Zohar“. Kitaip tariant, nuolatos dirbu.
Noriu pasidalinti paslaptimi – priklausomai savo būsenos užsiimu skirtingomis kabalos dalimis. Tarkime, studijuojant „Įvadą į kabalos mokslą“ ar „Mokymą apie dešimt sfirų“ nereikia ypatingo jautrumo. Todėl, kai prarandu jausmus ir tampu it medžio gabalas, kreipiuosi į juos. O kai jausmai atgyja, užsiimu „Šamati“ arba Rabašo straipsniais.
Kasdien turiu ruoštis rytdienos pamokai. Be to, jei pamoka prasideda trečią valandą nakties, tuomet keliuosi dvi valandos iki pamokos, prausiuosi po karštu dušu, pažadinu save, susitvarkau, kad neužmigčiau. Pagal šią sistemą gyvenu daugiau nei 40 metų, todėl išsiugdžiau įprotį.
Labai atsakingai žiūriu į savo darbą. Nors išmanau medžiagą, tačiau visuomet ją peržiūriu prieš pamoką, kad įsitraukčiau į temą, įeičiau į būseną, kai galiu susijungti su mokiniais, kai esu pasirengęs ryšiui su jais, kai pasirengęs pajausti juos, o jie mane.
Pamokos pradžioje maždaug 10-15 min. įvedu juos į temą, stengiuosi naujai ją išdėstyti. Tai yra kūrybinis darbas, kuris reikalauja nuolatinės protinės įtampos. Netgi miegant mintys manęs nepalieka, visa tai išgyvenu savyje.
Mokiniai – svarbiausias dalykas, ką turiu. Baimingai žvelgiu į juos. Jie sudaro mano gyvenimo pagrindą.
Manau, kad tie, kurie gyvai ar virtualiai dalyvauja mano pamokose, jaučia tai, ir diena iš dienos juda į priekį.
Kiekvieną dieną jie gauna dvasinių žinių, pojūčių, naujų požiūrių ir t. t. porciją. Beje, tai ne paprastas įvykis ar reiškinys, o vidinis atsinaujinimas, darbas.
#243152

Iš 2018 m. gruodžio 2 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra kabalistas?

Kuo kabalistas skiriasi nuo mokslininko?

Ilgas kabalisto kelias

 

Komentarų nėra

Nuo fizinių veiksmų prie ketinimų

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda

каббалист Михаэль ЛайтманNegaliu pakeisti prigimties ir savo noro dydžio – tai ne mano valdžioje. Tačiau privalau ištaisyti savo požiūrį į kiekvieną pabundantį manyje norą, kitaip tariant, ketinimą. Svarbu ne tai, ar išnaudoju norą, bet noriu jį išnaudoti ar ne, ir dėl ko, kam.
Kol Šviesa, grąžinanti į Šaltinį, ištaisys mūsų ketinimus, negalime jų valdyti. Kol kas tegalime veikti, o „už veiksmų eis širdys“, bus pritraukta grąžinanti į Šaltinį Šviesa. Sėdime dešimtuke, esame suglumę, kam ji mums reikalinga, studijuojame kabalistinius tekstus, nesuprasdami jų prasmės: „Atik, Arich Anpin, Aba ve Ima….“
Rengiame bendras vaišes, drauge dainuojame, platiname kabalą. Kam visa tai darome, jei tam neturime jokio noro? Laikomės tokių elgesio taisyklių, kabalistų išminčių (jie žino, kaip sudaryta pasaulių sistema) patarimų. Veikiame kaip maži vaikai, kurie klausosi tėvų.
Tačiau vaiką klausytis suaugusiojo įpareigoja jo gyvūninė prigimtis, o mes per jėgą turime nusilenkti, protu suvokdami šią būtinybę. Atliekame veiksmus ir prie jų prijungiame ketinimą kiek tai įmanoma: savo norą priartėti prie davimo, pajausti Kūrėją, gyventi dvasiniame pasaulyje.
Ir po kurio laiko jaučiame, kad imame keistis. Šiuos pokyčius atlieka ypatinga jėga, kurią pažadiname savo teisingais veiksmais, net jeigu neturime teisingo ketinimo.
Imame daugiau suprasti, daugiau klausyti, gauti žinių, vidinių pojūčių. Pamažu nuo veiksmų pereiname prie ketinimų, kitaip tariant, prie teisingų minčių, požiūrio į savo veiksmus. Ir todėl veiksmas mums ne fizinė veikla: bendras valgis, draugų susirinkimas, mokymasis, platinimas, bet ketinimas.
Kūrėjas žadina manyje įvairiausius norus, o aš aiškinuosi kaip į juos žiūrėti. Mano santykis su norais – tai ketinimas. Todėl iš pradžių, kol neturime teisingų ketinimų, tiesiog veikiame: sėdime, mokomės, mėginame pritraukti grąžinančią į Šaltinį Šviesą.
Bet vėliau prie fizinių veiksmų, kurie irgi svarbūs, prisijungia ketinimas: kam tai darau ir kodėl. Kaskart klausiu savęs apie ketinimą: ko noriu pasiekti tokiu veiksmu?
Veiksmas gali būti tas pats: darbas virtuvėje, ėjimas į dykumą. Tačiau šiuose veiksmuose dalyvauja žmonės, atėję pas mums prieš savaitę, ir tie, kurie mokosi dvidešimt metų. Jų veiksmai vienodi, tačiau skirtumas – ketinimas, požiūris į tai, kas vyksta: kam jie tai daro. Veiksmas tikrinamas ketinimu. O paskui ketinimas virsta veiksmu.
#241933

Iš 2019 m. vasario 28 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Komentarų nėra