Tikėjimas kabaloje – ne tai, ką įsivaizduojame kaip tikėjimą šiame pasaulyje. Tikėti – reiškia vadovautis „Nėra nieko, išskyrus Kūrėją“, gerą ir kuriantį gerą. Neperkeliu šio tikėjimo niekam kitam, tai mano vidinė būsena, mano asmeninė veikla, ketinimas širdyje: noriu likti susiliejęs su Kūrėju būdamas bet kokios būsenos.
Ir nesvarbu, kuria kryptimi ji keisis, noriu laikytis Kūrėjo it vaikas įsikibęs motinos taip, kad jo neįmanoma atplėšti nuo jos.
Tegu siaučia audra aplink mane ir mano viduje, prote ir širdyje: man svarbiausia – įsikibti Kūrėjo ir pamatyti, kad viskas kyla iš Jo. Viena sąlyga: „Klausyk Izraeli, mūsų Kūrėjas, Kūrėjas – vienas “, kitaip sakant, bet kurioje situacijoje viskas kyla tik iš Jo. Tai vadinama susiliejimu.
Po to sąlygos tampa vis sudėtingesnės, tampa grėsmingomis arba, atvirkščiai, viliojančiomis į malonumus, o aš visada laikausi tvirtai įsikibęs Kūrėjo, tarsi kūdikis motinos. Tai reiškia, kad kovoju už susiliejimą.
Po to, kai nusileidžiu į visišką nulį, kai man tampa nesvarbu, visa, kas vyksta, išskyrus mintį, vidinį supratimą, kad viskas kyla iš Kūrėjo, tada virstu dvasiniu embrionu, prieinu laiptų papėdę. Taip Mozė atveda Izraelio tautą į Sinajaus kalno papėdę, ir jie sutinka su visomis sąlygomis, todėl nusipelno gauti Torą.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tikėjimas dvasiniame ir materialiame

Absoliutus tikėjimas

Prašyti iš tamsos