Davimas gali būti pasiektas tik virš gavimo, virš mūsų prigimties. Gavimas nuo mūsų slepia davimą, todėl visas darbas – nustatyti, kad „nėra nieko, išskyrus Kūrėją“.
Kitaip tariant, kiekvieną akimirką dedu pastangas, kad neatsijungčiau nuo to, kad visi mano jausmai, supratimas, viskas, kas vyksta aplink mane, – tai Kūrėjas. Ir ne šiaip Jo padiktuota ar atlikta per įvairius žmones, bet pats Kūrėjas. Jei bandau gyventi tokiame pasaulyje, tada po truputį pradedu jausti, kad taip yra iš tikrųjų.
Jei matytume, kad Kūrėjas absoliučiai viską daro žmogaus naudai, tai žmogus gyventų savo nore mėgautis. Jis negalėtų pakeisti savo prigimties ir įgyti davimo savybės. Mūsų tikslas – įgyti davimo savybę virš gavimo savybės.
Todėl viskas prasideda nuo tikėjimo, kad esame pasaulyje, kuris yra Kūrėjo pasireiškimas. Kūrėjas daro viską, kad išmuštų mus iš vėžių, kad suklaidintų mus, pripildydamas egoizmu, o mes, nepaisydami kliūčių, mėginame įsivaizduoti, kad viską daro Kūrėjas.
Nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto nėra jokio kito darbo tik įsivaizduoti, kad esate Kūrėjo viduje. O pirmyn einama, kai kaskart mums duodamos vis sudėtingesnės sąlygos, iki pat dvasinių laiptų pradžios, o paskui kylant pakopomis.
Įžengti į dvasines pakopas reiškia, kad mano gyvenime nelieka nieko, tik išlaikyti nuolatinį susiliejimą su Kūrėju. Nesvarbu, kokias būsenas patiriu, viską priskiriu Kūrėjui, geram ir kuriančiam gerą.
Tai priskiriama žemiausiems dalykams, vadinamiems „darbu žemėje“, pačioje laiptų apačioje. Kūrėjas gali duoti patį blogiausią mano visiško niekingumo pojūtį, o aš sutinku taip likti amžinai, nes tai kyla iš Jo, t. y., esu susiliejęs. Taip prasideda pirmoji laiptų pakopa, o toliau kylant sąlygos tampa dar sudėtingesnės.
Blogiausias mintis ir norus gaunu tik iš Kūrėjo ir iš niekur daugiau, „nėra nieko, išskyrus Jį“. Laiminu visa tai, nes tai buvo atsiųsta, kad virš visų kliūčių laikyčiausi įsikibęs Kūrėjo ir nepaleisčiau Jo. Jei anuliuoju visas savo sąlygas, tai susilieju su Kūrėju. Jums nereikia nieko siekti – tiesiog anuliuoti save.
#229535

Iš 2018 m. liepos 4 d. rytinės pamokos pagal Rabašo straipsnį „Jautis pažįsta savo šeimininką, o Izraelis – ne“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasingumą kuri tu!

Dvasinių pakopų pajutimas

Naujos dvasinės pakopos požymis

Tiesa atsiskleis tuo, kad tas, kuris gailisi pats pareikš apie savo jausmus. Ir nėra būtinybės kitaip pareikšti, ir negalima paslėpti ir sulaikyti savo gailėjimosi. Bet jaučiu, kad jūs visi šiandieną pakeičiate rytdiena, ir vietoj „dabar“ sakote „paskui“.
Ir to niekaip neišgydysi, tik reikia stengtis įsisąmoninti šią baisią painiavą ir suprasti, kad išsigelbėjimas ateina iš Kūrėjo, tik jeigu mums reikia šiandien, o kas gali laukti rytojaus, tas savo klaidą supras tik besibaigiant savo metams.
Baal Sulamas 13 laiškas
Jokiu būdu negalima iki rytdienos atidėti jokių pojūčių, minčių, apibrėžimų, norų. Reikia juos apibendrinti, nukreipti į Kūrėją, susieti su Juo.
Tarkime, dabar mano galvoje sukasi visokios mintys, ir visas jas turiu susieti su Kūrėju, prilipdyti prie Jo, suprantant, kad Jis jų šaltinis ir jausmuose, ir prote.
Jei visąlaik būsiu su Juo susijęs, tai pamažu tarp manęs ir Kūrėjo ims atsirasti teisinga ryšio sistema. Iš pradžių Kūrėjas atsiskleidžia kaip visko, kas vyksta su manimi, manyje ir supančiame pasaulyje pirminis šaltinis. O paskui matau, kad nėra jokio supančio pasaulio, visa tai – ką Jis kuria aplink mane mano pojūčiuose ir tarsi yra mano pojūčių projektorius.
Svarbiausia, mėginti nuolatos susieti save su Kūrėju, kaip su visų mano pojūčių pirminiu šaltiniu. Todėl Baal Sulamas rašo, kad tas, kas tai palieka, taps protingesnis bėgant metams, t.y. neaišku, kada.
Jei žmogus to vengia, tai jį atstumia nuo dvasinio darbo, ir pats jis jau negali grįžti atgal. O kai ateis kitas jo gyvenimo ratas, o tai kaip Žemės orbita aplink saulę, tai iš tikrųjų gali praeiti metai.
#243117

Iš 2019 m. vasario 11 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tiesa ims staiga pati skleistis

Prašyti ateičiai

Mintys ir norai – iš Kūrėjo