Klausimas. Kas yra „kančių kelias“?
Atsakymas. Kūrimo tikslo kančiomis siekti negalima. Kai nukrypstate nuo dvasinio kelio, tai gaunate problemų, kurios priverčia jus kentėti, ir tai grąžina jus į kelią. Po to vėl krentate į savo egoizmą, nuklystate, ir kančios vėl jus grąžina, ir jūs vėl darote teisingą žingsnį į priekį.
Klausimas. Taigi, be kančių negalima judėti į priekį?
Atsakymas. Mes nuolat klystame kelyje, nes be klaidų negalime suprasti, kaip tinkamai veikti. Todėl turime galimybę judėti į tikslą taip, kad ne kančios, kurias turėjome patirti, o klaidų atskleidimas judins į priekį. T. y. darbas taisant klaidas ir judėjimas į priekį bus viena.
Tokiu atveju eisime pirmyn ne krisdami ir pakildami, o žengdami dviem linijomis: kairiąja ir dešiniąja. Patirdami nemalonumus ir klaidas kairiojoje, taip pat dirbsime su jomis dešiniojoje. Ir taip žengsime į tikslą ne kairiąja ar dešiniąja, o abiem kojomis.
Mes iš anksto suvokiame, kad be klaidų atskleidimo negalime eiti, taip esame sukurti. Tačiau judėdami egoistiškai, jau nujaučiame, kokiu būdu atskleisime klaidas, nukrypimus, blogį ir nusiteikiame pereiti į dešinią liniją.
#240171

Iš 2018 m. lapkričio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima išvengti kančių?

Kartu kelyje lengviau!

Kodėl reikalingos kančios

Kabala – tai lyriškiausias ir kartu pragmatiškiausias mokslas. Yra žmonių, kurie viską jaučia, ir yra tokių, kurie šiuos jausmus perveda į įvairiausias funkcijas, matematines lygtis, ryšius, santykius.
Pavyzdžiui, matematika aprašo visus santykius, kurie tik galimi gamtoje visuose lygiuose, visose būsenose. Ir ji kelia tai į tam tikrą tarpusavio ryšių sąveiką, vadinamą formulėmis. Mes šių formulių nesuprantame ir nežinome, kas už jų slypi. Bet jei žinotume, tai jos mums būtų gyvos.
Lygiai tas pats vyksta ir kabalos moksle. Ji aiškina mums įvairiausių ryšių sąveiką to pasaulio, kurio mes nejaučiame – dvasinio.
Dėl ko tada mokytis kabalos, jei nejaučiame dvasinio pasaulio? – Dėl to, kad priartėtume prie jo.
Tokiu būdu pragmatika ir lyrika, fizika ir lyrika, matematika ir jausmai susiję tarpusavyje. Pavyzdžiui, algebroje gamta apibrėžiama matematiniais ženklais.
Taip pat ir kabaloje jausmai išreiškiami įvairiomis schemomis, raidinių ženklų junginiais. O jei atversite „Mokymosi apie dešimt sfirų“ originalą, pamatysite labai sudėtingų sakinių, bet jie visi kalba tik apie tai, kaip mes suvokiame Aukštesnįjį pasaulį. Juose nėra nieko kito, išskyrus aprašymą Aukštesniojo pasaulio, kurį žmogus pats patiria.
Kabaloje nėra jokios mistikos, jokio religingumo. Mes kalbame apie tai, ką žmogus atskleidžia savo jausmuose, taip aiškiai, kad gali šiuos jausmus sugraduoti, teisingai pasverti, išmatuoti, aprašyti jų santykį. Jis praktiškai pasineria į pamatinę visatos plokštumą, kurioje egzistuoja viso labo tik dvi jėgos: gavimo ir davimo.
Davimo / meilės jėga – tai Kūrėjo jėga, kuri kuria aukščiau savęs kūrinio savybę – gavimo savybę. Abi jėgos veikia viena kitą. Kūrinys augdamas daro įtaką Kūrėjui, o Kūrėjas pagal Savo planą vysto kūrinį. Ir visa tai vyksta dinamikoje, kuri išreiškiama formulėmis ir brėžiniais.
Tai ir yra kabalos mokslas, t. y. Aukštesniojo pasaulio fizika, kartu su jos matematika, geometrija ir lyrika. Juk čia yra tokie dalykai, kuriuos mes suvokiame, jaučiame ir perduodame vienas kitam jutimiškai. Bet pageidautina, kad už šių jausmų būtų rimtos formuluotės. To trūkumas mūsų pasaulyje neleidžia psichologijai ir psichiatrijai tapti mokslais. O dvasiniame pasaulyje mes galime tiksliai aprašyti mūsų pojūčius, sugrupuoti, pakartoti, grįžti prie jų, perduoti kitiems. Kiekvienas atkuria juos savyje, ir taip tai tampa tikru mokslu.
#240025

Iš 2018 m. lapkričio 11 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabalos mokslo ypatumai

Matematika – aukščiausia visatos harmonija

Kabala – individualus mokslas?