Pateikti Ketvirtadienis, gegužės 30, 2019 dienos įrašai.


Ar verta ilgėtis praeities?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Žmogus ne tik žiūri pirmyn, bet kartais atsigręžia atgal. Tuomet kyla tokia spaudžianti širdį nostalgija. Ar šis jausmas turi dvasinę šaknį?
Atsakymas. Taip, žmogų traukia praeitis, nes prie jos jis pirmiausia pripratęs. O kas įprasta – jau miela ir lengva, nes nėra jokios grėsmės elemento. Todėl mums patinka praeitis. Yra žmonių, kurie mėgsta senus, naivius filmus, knygas ir pan.
Asmeniškai manau, kad reikia žiūrėti pirmyn, kad priprastume prie dabarties, kuri trauktų mus gėriu, šviestų mums. Neverta atsigręžti atgal, kitaip it Loto žmona virsime druskos stulpu. Reikia eiti tik pirmyn! Žvelgdami atgal mes tarsi užsikonservuojame.
#244925

Iš 2019 m. sausio 13 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Akimirka tarp praeities ir ateities

Atsigręši – pavirsi druskos stulpu

Ateitis kuriama dabartyje, I dalis

Komentarų nėra

Neišvengiama būtinybė vienytis

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманYra žmonių, kuriems net klausyti sunku, jog būtina susivienyti norint pasiekti Kūrėją. Kūrėjas taip aukštai ir toks nepasiekiamas, Jis kitame matavime, kurio nejaučiame.
Jis nepatenka į mūsų jausmų ir proto rėmus. Iš besikeičiančių mumyse minčių ir pojūčių neįstengiame sudėlioti šios dėlionės, Kūrėjo pavidalo, kad nors kaip nors Jį pajaustume ir suprastume.
Tačiau kita vertus, sakoma, kad tai pasiekiama per paprastus materialius veiksmus mūsų pasaulyje. Nesuprantame, koks ryšys tarp vieno ir kito: jei kitiems šypsausi ir gerai su jais elgiuosi – kuo tai gali padėti? Mums tai atrodo kaip nerimtas žaidimas, veidmainystė. Juk iš prigimties esame egoistai, ir jau mėginome gyvenime pakeisti savo išorinį santykį, nekeisdami vidinės esmės.
Bet čia mums reikia suprasti, kad yra ypatingas dvasinis komponentas, vadinamas „grąžinančia į Šaltinį Šviesa“ – tai ypatinga jėga, kurią galime pritraukti ir ji pakeis mūsų prigimtį. Todėl net nenorėdami susivienyti, suartėti, palaikyti kits kito, turime tai daryti, kad priartėtume prie Kūrėjo.
Tai sunkus darbas ir mums reikia įsitikinti, kad jis būtinas norint pažadinti grąžinančią į Šaltinį Šviesą netgi veikiant nenoromis, apsimestinai, žaidžiant.
Kuo dirbtinesnės, nenatūralesnės mūsų pastangos, bet vis tiek stengiamės, tuo didesnę Šviesą pažadiname. Iš čia kyla paradoksas: žmonės, kurie negali pakęsti, jog reikia suartėti su kitais, bet veikia pagal šį principą, pačiomis mažiausiomis savo pastangomis pažadina itin didelę taisančią Šviesą.
#245409

Iš 2019 m. balandžio 28 d. rytinės pamokos

Komentarų nėra