Klausimas. Kaip sujungti savo norą su grupiniu, kai net mažutį Kūrėjo didybės pojūtį norisi pasisavinti kaip asmeninį laimėjimą? Tai per daug asmeniška, kad tuo dalintumeisi.
Atsakymas. Geriausias būdas išjudėti – palikti visus savo norus, viską, ką turite, paimti tik jėgą, įeiti į grupę ir bandyti per ją kreiptis į Kūrėją. Kitaip tariant, paimti iš grupės visus draugų lūkesčius, tarsi būtumėte suaugęs, o jie – maži vaikai.
Juos turite surinkti iš grupės ir paprašyti Kūrėjo apsaugoti juos, pakelti, teisingai nukreipti, kad jie pajaustų, kaip turi būti tarpusavyje susiję, kaip pakilti kartu, kad sukurtų indą, vietą Kūrėjui atsiskleisti. Ir visa tai tik dėl to, kad suteiktume Jam malonumą ir jaustume malonumą tik dėl to, kad patenkiname Kūrėją.
Mes visada judame dviem lygiais: egoizmas ir virš jo – tarpusavio ryšys, vienybė, malonumas dėl to, kad Kūrėjas jais mėgautųsi. Reikia tiksliai išdirbti šiuos du lygius.
Ir tada pajausite Aukštesniojo pasaulio dvilypumą, kur suveikia ir šviesos korpuskulinė, ir bangų teorija. Kitaip tariant, Šviesa priimama kaip bangos arba kaip dalelės priklausomai nuo to, žvelgiate jūs į praeinančius elektronus ar ne.
Jūs pamatysite, kad iš tikrųjų dvasiniame pasaulyje visa tai viena, vientisa. Ir tik mūsų egoizmas skiria tai į skirtingus lygius. Todėl kiekviename lygyje mums iškyla skirtingos nuomonės, norai, junginiai – viskas, kas užmuša mūsų pasaulį, bet būtent dėl to, kad kitame, aukštesniame, lygyje mes suvoktume tobulybę.
#242569

Iš 2019 m. vasario 6 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas gyvenimas antrajame aukšte

Kodėl davimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Meilės ir davimo formulė

Klausimas. Mūsų name gyvena kiemsargis Petras. Tai labai geras, švarios sąžinės žmogus. Aš jam galiu palikti namų raktus ir išvažiuoti kelioms dienoms, galiu patikėti kur nors palydėti savo vaiką. Ar galima sakyti, kad taip per jį pasireiškia Šviesa, ir norint būti Šviesos, grynumo būsenoje, jam nereikia jokių specialių žinių, jokio dešimtuko, jokio papildomo bendravimo?
Atsakymas. Žinoma, jei jis toks gimė, jam šios žinios nereikalingos. Kabala suteikiama žmonėms su didžiuliu sugadintu, neištaisytu egoizmu. Ir jie nori save ištaisyti. Jie supranta, kad nori kažką pasiekti. O Petras nieko nenori siekti. Jis absoliučiai patenkintas viskuo, pilnatviškas. Dėl to jis taip elgiasi. Tačiau lygiai taip pat gali elgtis ir kiemsargis šuo, patenkintas tuo, ką turi.
Neabejotinai, tokie žmonės labai geri. Bet jie nepadeda ištaisyti žmonijos, nes jie neturi tam jokio poreikio. Į kabalą ateina neištaisyti egoistai, kurie nori kažko ir negali nusiraminti savo kasdieniniame gyvenime. Jiems blogai šiame pasaulyje, jie nepakenčia nei jo, nei savęs. Jie jaučia savo neištaisytas savybes. Todėl jie nusipelno išsitaisymo. Būtent tam ir suteiktas mums mūsų pasaulis.
#242998

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam skirtas kabalos mokslas?

Ką kabalos studijavimas įneša į gyvenimą?

Kodėl žmonės ima studijuoti kabalą?

Klausimas. Kas kabalos mokslo požiūriu yra stabilumas ir harmonija?
Atsakymas. Harmonija – tai gavimo ir davimo jėgų pusiausvyra, kai jos pasiekia balansą, pabrėžia, išplečia, didina viena kitą ir tuo pačiu stabilizuoja.
Klausimas. Tada kam reikėjo sukurti prieštaravimą? Galima buvo iš karto sukurti harmoniją ir stabilumą.
Atsakymas. Ne. Tada jų nejaustume, gyventume kaip vabaliukas, kuris egzistuoja santykinėje harmonijoje. Mes matome, kad egzistavimas, ypač mūsų pasaulyje, yra būtent dviejų pradų kova. Todėl čia nėra harmonijos, o tik permaininga kova, kuri lemia tai didesnę, tai mažesnę dviejų priešingų jėgų pusiausvyrą. Tik kabalos mokslas aiškina, kaip pasiekti tokią pusiausvyrą, kur abi jėgos viena kitą papildo.
Materialiame pasaulyje šios jėgos viena kitą anuliuoja, stengiasi sunaikinti. O kabala (šis žodis hebrajų kalba reiškia „davimo mokslas“) aiškina, kaip tinkamai subalansuoti dvi priešingybes, kad tarp jų būtų įmanomas dvasinis egzistavimas.
Žemiškas gyvenimas grindžiamas paprastais principais: santykine negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmens pusiausvyra. Šių lygmenų atstovai egzistuoja kurį laiką, po to miršta, t. y. materialinė pusiausvyra netvari laiko atžvilgiu. Dvasinė, priešingai, pastoviai vystosi, kol pasiekia pusiausvyrą, vadinamą „visišku ištaisymu“.
Klausimas. Taigi, sąvoka „laimė“ gali egzistuoti tik tada, kai yra prieštaravimai?
Atsakymas. Laimė yra tik tada, kai yra kova, ir jaučiama tik tomis akimirkomis, kai ši kova pasiekia pusiausvyrą. Neįmanomas joks pasitenkinimas, laimė, mėgavimasis, jei iki tol nejautei tuštumos. Todėl norint pasiekti gerą rezultatą turi vykti kova. Ir taip visur.
#241707

Iš 2018 m. gruodžio 16 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Galutinis tikslas nekinta

Kodėl gavimo savybę galima įgyti tik grupėje?

Tobulybė

Klausimas. Kodėl šiame pasaulyje vidinį darbą mes galime dirbti tik grupėje, juk požiūris į kitus šio pasaulio žmones taip pat neištaisytas?
Atsakymas. Dvasinis pasaulis – tai davimo savybė, veiksmas nuo savęs, nuo savo egoizmo. Jei jūs nesate grupėje, nesate susijungę tarpusavyje ir neugdote savyje šios savybės, jūs negalite duoti. O be grupės, jūs dar turite būti susieti su Aukštesniąja šviesa, kuri jums duos šią galimybę. Todėl reikia labai rimtai dirbti su savimi, ir čia susiduriate su labai sunkiomis būsenomis, kai jums šito visai nesinori.
Žinoma, jūs galite tik studijuoti kabalos mokslą, bet nenaudoti praktiškai. Tai jums daug ką paaiškins apie pasaulį, suteiks nusiraminimą, savarankiškumą, jūs teisingai reaguosite į gyvenimo įvykius. Jūs daug ką sužinosite, net nepasiekę dvasinio pasaulio. Jums bus įdomu gyventi. Tačiau, jei jūs norite tapti aktyviu Aukštesniojo pasaulio sistemos dalyviu, jums reikia būti su draugais ir visomis jėgomis siekti davimo savybės.
#242155

Iš 2018 m. lapkričio 25 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip žvelgti į grupę?

Galimybė valdyti blogį ir gėrį

Meilės ir davimo formulė

Klausimas. Dėl jūsų paaiškinimų, kai tarsi dantimis užsikabiname į jūsų žodžius, atsiskleidžia toks jausminis suvokimas it 3D. Tai kaip šokas protingam suvokimui, panašiam į 2D.
Atsakymas. Tikrai taip. Prie to reikia ilgai priprasti. Todėl aukštesnysis pasaulis ir kabala – tai slaptasis mokslas. Čia pajaučiate machsomą – jausminį barjerą, kurio anksčiau nejautėte ir pamažu lavinate savyje naują suvokimo organą. Jis kuriamas remiantis davimu, t. y. kai išeinu į dešimtuką ir iš dešimtuko į Kūrėją.
Klausimas. Kaip suderinti šiuos du suvokimus? Juk po šito protingas suvokimas jausis kaip žala?
Atsakymas. Ne! Tiesiog tai jaučiasi kitame lygmenyje. Pavyzdžiui, kaip kreipiesi į kūdikį ir į suaugusį žmogų? Skirtinguose lygmenyse!
#245238

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip man praktiškai savyje užtvirtinti „Nėra nieko kito, tik Jis“ sampratą? Kaskart kartoti, kad Kūrėjas vienas ir be Jo nėra nieko?
Atsakymas. Reikia nuolatos samprotauti, ar gali taip būti, kad Kūrėjas vienas, vienintelis ir vieningas; kad mus valdo viena jėga, ir kad tai, ką matau, girdžiu, suprantu ir jaučiu – tai Jis.
O ką gi aš? Aš asmeniškai galiu pasakyti tik tai, kad jaučiu Jį savyje ar ne. Kitaip tariant, arba egzistuoju tiek, kiek nesuvokiu Jo, jausdamas, kad esu atskirtas nuo jo, arba suvokiu tik save, arba save drauge su Juo, arba save tokį, kai visiškai esu Jame ir nėra skirtumo tarp manęs ir Jo.
Kitaip tariant, jaučiu visus savo vidinius ir išorinius judesius. Jaučiu, kaip Jis valdo mane, aš su tuo visiškai sutinku ir atlieku tuos judesius.
„Atlieku juos tiek, kiek jaučiu, kad Jis mane valdo; arba tada, kai noriu, kad Jis valdytų mane, ir po to pajausiu Jo valdymą; arba priešingai – iš pradžių Jis mane valdo, o paskui aš tai suvokiu ir sutinku.
Arba pasiekiu tokią būseną, kai Jis ir aš dirbame išvien, kitaip tariant, nėra manęs, visąlaik esu vienos ir tos pačios būsenos, kai esu visiškai susiliejęs su Juo“ – taip žmogus samprotauja pats sau.
Klausimas. Kalbėti su Kūrėju, kreiptis į Jį – tai normalu?
Atsakymas. Žmogus visuomet kreipiasi į Kūrėją. Tuomet jis gali galvoti, apie ką tik panorėjęs. Tačiau jis daugiau neturi į ką kreiptis.
Dabar, kai kalbu, priešais mane yra šimtai klausytojų, tačiau aš kalbuosi su Kūrėju. Ir jie taip pat. Kitaip tariant, kreiptis galime tik į Jį.
Juk jei sakome: „Nėra nieko kito tik Jis“ – tai reiškia, kad viskas, ką matome, kad egzistuoja (negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, žmonės) – tai tik Kūrėjo pasireiškimas žmogui. Viskas priklauso nuo to, kaip mes matome, kaip tame mums atsiskleidžia Kūrėjas.
#245218

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas, kai žmogus užsiima kabala? Kas nors keičiasi suvokiant Jį? Ar tai visuomet nekintantis pavidalas?
Atsakymas. Mano mokytojas duodavo tokį pavyzdį. Tarkime, stovite lauke ir matote praskrendantį lėktuvą. Šalia stovi jūsų draugas, kuris sako: „Nuo lėktuvo iki čia du kilometrai.“ Jūs nesutinkate: „Ne, penki kilometrai.“ Jis sako: „Lėktuvas tikriausiai 20 metrų ilgio.“ Jūs atsakote: „Ne, 50 metrų.“
Kas iš jūsų teisus? Tam reikia imti ir išmatuoti lėktuvo ilgį. O jei stebėsime iš toli, niekada nieko nenustatysime.
Todėl jūsų klausimas beprasmis. Į jį nieko neatsakysi.
Kūrėjas kinta tik mano pojūčiuose ne daugiau. Todėl hebrajų kalba Jis vadinasi „Borė“ („bo“ –ateik ir „rė“ – pamatyk, atskleisk).
#246059

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Matrica, kurioje yra Kūrėjas

Už visko yra Kūrėjas

Kodėl Kūrėjas ne egoistas?

Klausimas. Jei nesutinkame su tuo, ką su mumis daro Kūrėjas, kaip žvelgti į tokį Kūrėjo atskleidimą savyje?
Atsakymas. Taisykis, kol sutiksi. Iš principo, niekas nesikeičia. Mūsų pasaulis nepasikeis, nelaukite! Jei stengsitės, pasikeis tik jūsų santykis su juo. Tai ir yra „pasaulio išsitaisymas“.
Pasakyta: pasaulis veikia, kaip ir anksčiau. O jūs keisitės tol, kol jis neatsiskleis jums kaip tobulas, amžinas, begalinis, visiškai ištaisytas. Čia ir yra mūsų gyvenimas, mūsų išsitaisymas.
Tad apsispręskite, taisysitės ar ne. O pasaulis nesikeičia. Priešingai, kiek eisime pirmyn, kiek įstengsite išsitaisyti, jis parodys mums visiems vis labiau neištaisytus pavidalus, kad išorinius neišsitaisymus kompensuotumėte vidiniu išsitaisymu ir išvystumėte, kad iš tiesų pasaulis ištaisytas.
Pavyzdžiui, dabar matau pasaulį neištaisytą. Žiūriu į tuos, kas sėdi priešais mane: užsimiegojęs vaikinas, visąlaik trina akis ir jis man nepatinka. O jei staiga pastebėsiu, kad tai pats artimiausias, pats brangiausias man žmogus, itin nuoširdus, ypatingas draugas, tai pamatysiu jį visiškai kitokį. Viskas priklauso nuo mano būsenos. Niekaip kitaip.
Vos tik atskleisime, kad visi drauge esame vienos sielos dalys, tai čia nebus nieko negražaus, priešingo, atstumiančio! Todėl staiga imsiu ne šiaip toleruoti visus, o pamilsiu, ir ne niekinsiu, o pritrauksiu.
Įsivaizduokite, mes visi – vienos sielos dalys. O kur tu pradingsi? Kita vertus, kam „pradingti“? Man reikia suprasti, kad visos tos dalys man būtinos. Būtent jos tarpusavyje papildydamos kits kitą ir būdamos tinkamai susijungusios, staiga susidėlioja į mozaiką, kuri drauge sudaro mano sielą.
#245991

Iš 2019 m. sausio 27 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Yra mokinių, kuriems per daug metų nekyla jokio poreikio klausti. Tai normalu? Ar tai stabdo jų vystymąsi?
Atsakymas. Tai priklauso nuo mokinio prigimties. Priešais mane kasdien sėdi daugmaž 400 žmonių. Iš jų nuolatos klausimus užduoda vos 20 žmonių. Juos jau žinau atmintinai. Tie žmonės negali kitaip, jie turi mokytis palaikydami dialogą su mokytoju. Jiems būtinai reikia užduoti klausimą ir išgirsti atsakymą būtent sau. Antraip, jie negirdi.
Ar jie girdi tai, ką sako kiti, – didelis klausimas. Todėl, viena vertus, turiu jiems pretenzijų. Kita vertus, suprantu, kad jiems reikia išgirsti atsakymą tiksliai į savo klausimą. Įsijungti į kitų klausimus – jiems problema.
Laimei, tokių nedaug. Jūs juos irgi žinote. Bet nieko nepadarysi. Be jų nebūtų klausimų. O jei nėra klausimų, tai vis dėlto kažko trūksta. Tad tegu būna.
Viskas priklauso nuo žmogaus charakterio, struktūros. Tad nesijaudinkite, kad mokotės tylėdami, neužduodami klausimų. Nieko baisaus. Svarbiausia, dalyvauti.
#245724

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl mokiniai užduoda tuos pačius klausimus?

Klausimas. Nuo ko priklauso, koks bus materialios iliuzijos skonis – kartus ar saldus? Ar galime tai kontroliuoti?
Atsakymas. Tai galime kontroliuoti tik įsisąmoninę, jog tai kyla iš aukščiau, iš Kūrėjo, ir todėl bet koks kartumas apsalsta.
Nors iš tikrųjų pasaulėdaroje apskritai niekur nėra saldumo. Tai blogis, tai absoliutus kartumas, absoliuti druska, pipirai, rūgštis. Tačiau ėmus šiuos pojūčius susieti su Kūrėju, juos persmelkia saldumas.
Pačios karčiausios, sūriausios, rūgščiausios ir kitokios panašios būsenos persismelkia Kūrėjo saldumu ir virsta nepaprastai skaniomis! Ir niekas neprilygsta tam saldumui.
Aukštesniojo pasaulio saldumas sudarytas iš dviejų priešingybių, kurios tarpusavyje užpildo kits kitą. Kaip mūsų pasaulyje, tarkime, yra kas nors saldžiarūgščio. Tarkime, gaminant saldainus į šokoladą įpila konjako ar degtinės. Be to nieko nebus. Turi būti kas nors tokio, kitaip nepajausi skonio.
Klausimas. O kaip saldumas gavus „Oskarą“ ar Nobelio premiją mūsų pasaulyje?
Atsakymas. Ne, tai visiškai kitokio tipo saldumas, kuris pridedamas, nes žmonės kenčia. Juk jie visgi deda pastangas.
Klausimas. Iš tiesų, kai man įteikė izraelietišką „Oskarą“, tai paėmęs statulėlę į rankas pajaučiau, kaip iš manęs išeina visas malonumas. Išeina. Tarsi nieko ir nelaukei. Viens ir viskas nuplauta.
Atsakymas. „Sic transit gloria mundi!“ – taip praeina žemiška šlovė!
#245898

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesėkmė kaip sėkmės žadintuvas

Aukštesniosios jėgos, arba, kaip pakeisti likimą

Dėkoti už kančias labiau nei už gėrį?