Vidinė Šviesa – tai, ką gaunu iš Šeimininko, mėgaudamasis visuose noruose užpildymo skoniu ir Kūrėjo santykiu su manimi, kuris būdamas toks didis kviečia mane užmegzti ryšį ir apdovanoja.
Jaučiu visus tuos materialius, dvasinius malonumus visuose lygmenyse ir privalau iš jų ištraukti visus galimus pasitenkinimus.
Tačiau visa tai apsivelka manyje į ketinimą duoti Šeimininkui. Nusilenkiu priešais Jį ir noriu taip Jam suteikti džiaugsmą. Čia nėra nė vieno malonumo, kurį jausčiau neturėdamas ryšio su Šeimininku.
Pirmiausia susisiekiu su Juo galvoje, įsijungiu į Jo ketinimą, į Jo kreipimąsi į mane. Sugeriu Jo santykį su manimi, ir iš to kuriu atsakomąjį santykį su Juo. Mūsų kreipimaisi, Jo ir mano, įsivelka vienas į kitą, ir taip atsiranda tiesioginė Šviesa.
O supanti Šviesa rodo, kiek nesu pasirengęs to atlikti. Supanti Šviesa kyla, kai galiuosi, kad esu priverstas liautis gauti malonumą iš Šeimininko, atstūmus Jo kreipimąsi į mane, nes negaliu atsakyti Jam tuo pačiu, nepakankamai vertinant Jo didumą. Supanti Šviesa – tai mano įsisąmoninimo rezultatas, kokia maža mano meilė Šeimininkui palyginus su Jo meile man.
Supanti Šviesa – tai įsivilkimas į dvasinį parcufą, kuris atspindi kūrinio požiūrį į Kūrėjo atskleidimą jame. Ir todėl Šviesa spaudžia parcufą ir prašo jo gauti pripildymą, kaip motina, stovinti priešais mažylį su maisto šaukšteliu ir įkalbinėjanti išsižioti.
#247969

Iš 2019 m. birželio 17 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į kabalos mokslą“