Klausimas. Kaip kabalistas įvertina objekto ar reiškinio išsivystymo lygį?
Atsakymas. Gamtos išsivystymo lygį galima įvertinti tik tada, kai matome jos tarpusavio ryšį bendroje sistemoje. Kiek ji užpildo visą sistemą iki idealios integralios būsenos, tiek galime įvertinti kiekvieno gamtos elementą pagal tai, kiek jis įsijungęs į tą bendrą būseną.
Tačiau bet kokios raidos formos vis tiek priklauso nuo žmogaus. Žmogus iš esmės ir nusprendžia, kiek visos formos bus teisingai viena su kita suderintos ir teisingai sąveikaus tarpusavyje.
Todėl pasakyta, kad viena vertus, žmogus priklauso nuo visos gamtos, o kita vertus, visa gamta priklauso nuo jo.
#251020

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Sielų sistema dvasiniame pasaulyje – tai pati aukščiausia pakopa ar yra kas nors aukščiau?
Atsakymas. Sistema nėra pakopa. Sistema – tai sistema.
Bendras, Kūrėjo sukurtas noras sudužo į atskiras dalis. Tos atskiros dalys susijusios tarpusavyje ir mums reikia jas surinkti taip, kad jos egzistuotų kaip viena bendra visuma.
Tokiu atveju, nors jos ir atskirtos tarpusavyje, jų funkcionavimas kaip vienos bendros visumos įgyja 620 kartų didesnę jėgą nei ta, kuri buvo iki sudužimo.
#251002

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Viską nulemia dvasinio pasaulio dėsniai

Siela, panaši į kūrimo sistemą

Šiek tiek nukristi, kad pakiltum iki begalybės

Kabalos mokslo vystymasis nuo Adomo iki Abraomo
Komentaras. Viena vertus, „Kabalos istorija“ yra labai paprasta, kita vertus, gana sausa.
Atsakymas. Tai priklauso nuo to, kaip ji dėstoma. Jūs galite tiesiog išvardyti nuogus faktus, kuriuos reikia prisiminti. O jei kalbate apie priežastis, kodėl tai įvyko, tada istorija tampa ir dideliu mokslu apie tai, kaip visi veiksmai, ryšiai ir reiškiniai persilieja vieni į kitus.
Komentaras. Kabalos mokslas sutinka su tuo, kad po Didžiojo sprogimo, maždaug prieš 14 milijardų metų, atsirado materija, laikas, erdvė. Atomai jungėsi į molekules, vėliau į stambesnius organizmus ir t. t. Visa tai Baal Sulamas aprašė laikraštyje „Tauta“.
Atsakymas. Yra tik vienas pataisymas: visa tai susiję su žmogumi, kuris atsirado prieš 13,5 mlrd. metų po Didžiojo sprogimo. Vystydamasis jis pradėjo atskleisti, kad jo atžvilgiu tarsi egzistuoja žvaigždės ir viskas, ką jis mato. Ir jei ne žmogus, neįmanoma pasakyti – buvo tai ar ne. Tada iš viso nebūtų laiko, erdvės ir istorijos.
Komentaras. Sakoma, kad prieš 70 000 metų įvyko kognityvinė revoliucija ir šiuolaikiniai žmonės kilo iš homo sapiens. Kabalos mokslas tvirtina, kad pirmasis žmogus, kuris atskleidė ne tik pasekmes, bet ir materialių procesų priežastis, buvo Adam Rišon.
Atsakymas. Adomas vadinamas „Rišonu“, t. y. „pirmuoju“, nes pirmas iš žmonių atskleidė Aukštesnįjį pasaulį, t. y. papildomą tikrovę. Ir iki jo žmonės egzistavo dešimtis tūkstančių metų. Kabalos mokslas to neneigia, nes Adomas ne pirmasis žmogus Žemėje, o pirmasis, atskleidęs Aukštesnįjį pasaulį. Nes be penkių jutimo organų jis išvystė dar penkis, vidinius, daug gilesnius jutimo organus, nesusijusius su mūsų pasauliu, kuriais jis pajuto kitą, aukštesnį, gamtos būvį.
Tora sako, kad nuo Adomo iki Nojaus ir nuo Nojaus iki Abraomo praėjo 10 kartų, t. y. 20 kartų kabalos mokyklų. Tačiau labiausiai kabala paplito Senovės Babilone, ten ji atsiskleidė ne vienetams, ne mažai grupelei, o Abraomui ir jo sekėjams. Būtent per Abraomą kabala pradėjo sparčiai plisti masėse.
Klausimas. Ar Abraomą galime laikyti kabalos metodikos pradininku?
Atsakymas. Taip. Todėl jis ir vadinamas „Abraomu“, t. y. „tautų tėvu“. Mokymas, kurį jis atskleidė – tai papildomų žmogaus jutimo organų išvystymas, kai be mūsų pasaulio, kuriame gimstame, jis dar jaučia papildomą dvasinį tūrį. Jis yra aukščiau mūsų pasaulio ir lemia visus Žemės įvykius, todėl yra mums būtinas.
Iš pradžių Abraomas nebuvo kabalistas. Jis buvo Babilono karaliaus Nimrodo žynys. Tačiau palaipsniui, matydamas, kas vyksta su babiloniečiais, kurie iš draugiškų, geraširdžių žmonių virsta prieštaringais, piktais vienas kito atžvilgiu žmonėmis, jis pradėjo tyrinėti, kodėl tai vyksta. Būdamas žyniu, jis privalėjo situaciją sureguliuoti.
Abraomas suprato, kad priežastis – natūralus žmogiškos prigimties vystymasis, skatinantis žmogų pakilti virš šito blogio ir vystytis geruoju būdu.
Jis atskleidė, kaip sukurti žmonių visuomenę, kuri būtų geranoriška vienas kito atžvilgiu ir padengtų blogį. Jis tai išstudijavo, aprašė ir pradėjo dėstyti. Tai ir yra jo metodika, teorija ir praktika.
Klausimas. Ar šis mokymas, kurį išvystė Abraomas yra metodika vienetams, o Mozės, parašiusio Torą, mokymas, metodika didelei tautai, nes iš Egipto išėjo 3 mln. žmonių, ir buvo reikalinga kita metodika?
Atsakymas. Ne, metodika, iš principo, nesikeičia. Jos tikslas yra vienas – pakelti žmogų iki lygmens „pamilk savo artimą, kaip pats save“. Praktiškai tai buvo žinoma ir iki Abraomo, Adomo laikais. Tačiau viskas priklausė nuo to, kokiomis sąlygomis buvo taikoma ši metodika.
Vienas dalykas taikyti tai mažoms grupėms žmonių iš Babilono, su kuriomis Abraomas iš ten išėjo. Jis mokė juos vis labiau vienytis, nes tarp jų atsirado tam tikra trintis. Vėliau tarp jų iškilo labai rimtas ego, ir jie nusileido į tokį gilų egoizmą, tokią tarpusavio trintį, kuri vadinasi buvimu pas faraoną arba egoistine tremtimi. Egoizmas (faraonas) tapo jų valdovu.
#246374

Iš 2018 m. lapkričio 22 d. TV programos „Kabalos mokslo pagrindai“

Klausimas. Antisemitai nuolat koneveikia žydus, rėkauja tulžingus šūkius, žydai nuo to kenčia. O japonai skaito antisemitinę literatūrą ir žavisi žydais. Jie teigia: „Jeigu žydai iš tikrųjų kontroliuoja visą pasaulį, tai galima iš jų to pasimokyti“. Ar tai gera tendencija?
Atsakymas. Apskritai, japonai į tai žvelgia dalykiškai. Labai teisingai. Jei pasaulis taip vertina žydus, kad laiko juos dėl visko kaltais, vadinasi, jie turi didelę jėgą ir galimybę, aš irgi norėčiau ją turėti.
Klausimas. Ko trūksta kitoms tautoms ir antisemitiškai nusiteikusiems piliečiams, kad jie taip pat dalykiškai reaguotų?
Atsakymas. Ne, to negali būti. Taip reaguoja tik japonai, bet irgi trumpam.
Antisemitizmas kyla ne dėl to, kad žydai sėkmingi, turtingi, protingi ir pan. Galbūt tik iš dalies, bet antisemitizmo šaknys kitur.
Jis kyla iš vidaus. Tai grynai biologinis, genų reiškinys. Jis yra mūsų dvasiniuose genuose. Kitaip nekęstų tik turtingųjų žydų, o vargšų – ne, o pastarųjų dauguma.
Reikalas tas, kad neapykantai nereikia pateisinimo. Ji kyla iš nenusakomų gelmių – iš ten, kur prasideda mūsų pasaulio, visatos egoistinė prigimtis.
Praktiškai antisemitizmo šaknys buvo dar prieš mūsų visatos atsiradimą, t. y. egoizmas, kurio pagrindu sukurta visa gamta, nekenčia savo priešingybės. O žydai turi šitą tašką. Jie to nežino, bet turi tašką, priešingą mūsų pasaulio prigimčiai.
Todėl plinta tokios teorijos, kad žydai – ateiviai iš kitos planetos, kad jie visiškai kitokie. Tarkime, kad yra aštuoni milijardai žmonių ir iš jų dešimt milijonų, maždaug 0,1%, kitokių. Tai iš tikrųjų tiesa.
Komentaras. Vienas profesorius savo paskaitoje apie asimiliuotus žydus pasakė, kad tai žmonės, kurie nenori pripažinti savo vidinio žydo.
Atsakymas. Taip, žinoma. Bet argi tai gali padėti?
Klausimas. O kas yra vidinis žydas? Taškas, apie kurį kalbate?
Atsakymas. Tai taškas, kuris gali išvesti žmogų už mūsų pasaulio ribų, pakelti jį į davimo, meilės, visiško, tikro altruizmo lygmenį. Tai iš tikrųjų žydiškas taškas, kadaise jis buvo iš tikrųjų gyvas, klestintis ir ryškus, kol užgeso. Dabar turime jį atgaivinti.
Klausimas. Dažnai sakote, kad žydų tauta – septyniasdešimties tautų, išėjusių iš Babilono, atstovai. Ar galima teigti, kad šitose septyniasdešimtyje tautų, t. y. kitose tautose, taip pat yra šis vidinis taškas, vadinamas „žydu“, kurio jie savyje nekenčia, o tai pasireiškia neapykanta kitiems?
Atsakymas. Šis taškas giliai paslėptas, bet yra kiekviename.
Kadaise buvome visi kartu vienoje integralioje būsenoje, sistemoje. Po to ši sistema subyrėjo, pasklido kaip žvaigždės ir kiti kosminiai kūnai po susidūrimo. Taip išėjo, kad šis taškas įkrito mums į vidų.
Yra tokių žmonių, kuriuose jis truputį dar gyvuoja. Juos domina sukūrimo priežastis, tikslas. Yra žmonių, kuriuose tai menkiau jaučiama. Juos traukia menai, mokslai ir t. t. Kituose žmonėse jis dar mažiau gyvybingas. Juos traukia tik paprastas, praktiškas, įprastas žmogaus gyvenimas. Kai kurie žmonės jo beveik neturi. Tai jau patys primityviausi žmonės.
Dėl to žmonės gimsta tam tikroje aplinkoje, atitinkamoje planetos vietoje. Viskas kyla iš šio vidinio taško, iš jo santykio su Kūrimo tikslu, sugrįžimu į bendrąją integraliąją būseną.
Visų kartų žydai – tai tie, kurių trauka bendrajai integraliajai būsenai didesnė, nei visų kitų. Tokie žmonės gimsta vadinamaisiais žydais.
Vidinis taškas yra jų vystymosi šaknis, jis ir sužadina visas kitas savybes. Taigi, jie gali būti apsukrūs, verslūs, protingi, veržlūs. Arba gali būti romantiškesni, meniškesni, kūrybingesni ir t. t.
Vadinasi, šis taškas nulemia visas kitas žmogaus savybes. Žinoma, kiekvienam kitaip. Jis suformuoja labai gyvenimišką, aiškų poreikį: kam, dėl ko gyvenu, ko šiame gyvenime noriu pasiekti? Tai jaučia didžioji žydų dauguma.
Klausimas. Kodėl šio taško „dėl ko gyvenu?“, šio vidinio žydo savyje niekas nemėgsta? Nei žydai, nei nežydai.
Atsakymas. Išskyrus kabalistus. Tie, kurie ugdo šį tašką ir mano, kad jis jiems netrukdo, o atvirkščiai, vilioja į kitas erdves, kitus matavimus, tie šį tašką plečia ir nuolat augina.
Klausimas. Kodėl kiti žmonės jo nekenčia? Kodėl negalima jo išrauti arba tiesiog pamiršti?
Atsakymas. Jo iš žmogaus negalima išrauti, jis viduje. Net persodinus organus, to taško nerastum, nes jis – dvasinis. Jo nėra materijoje, nes ši – tik nešėja.
Tai ypatingas informacinis įrašas, kuris egzistuoja kartu su žmogumi. Žmogus miršta, o informacija lieka ir patenka į kitą pasaulį, kitą gyvenimą.
Klausimas. Kaip šią neapykantą paversti meile žydams?
Atsakymas. Pamilti savyje žydą – reiškia suprasti, dėl ko šis informacinis įrašas yra manyje, koks jo tikslas.
Kai žmonės supras mūsų aiškinimus: ką reiškia siekti Aukštesniojo pasaulio, kitos pakopos, kokią dovaną gaus iš savo vidinio taško, – tada jie ims jį branginti ir ugdyti.
Tada didžiausi antisemitai ir visi kiti, įvairiai nusiteikę žydų atžvilgiu (ir žydai, ir ne žydai), suvoks, kad gali pakilti virš savo gyvūninio gyvenimo.
Klausimas. Iš esmės, tai – labai geras taškas. Dėl to žydai protingi, veržlūs, kūrybingi, romantiški, bet vis tiek jo nemėgsta. Kaip žydams pamėgti šį tašką?
Atsakymas. Reikia jiems paaiškinti, koks tai taškas, kur jis kviečia, ką žada, kaip jo padedami gali ko nors pasiekti. Tai labai rimtas klausimas.
Nes greta šio taško, lygiagrečiai jam, egzistuoja visas mūsų egoizmas, kuris visai nenori būti susietas su žydais, judaizmu, su tuo tašku, siekiančiu sukūrimo tikslo – priešingo egoizmui. Tai absoliučiai priešinga! Todėl mes nė už ką to nenorime, rankomis ir kojomis spiriamės nuo to.
Klausimas. Kalbame, kad viskas ateina iš aukščiau.
Atsakymas. Neabejotina.
Klausimas. Kaip susitarti su Aukštesniąja jėga, kad ji paleisdama egoizmą ir sužadindama tašką širdyje, kaip nors viską sujungtų?
Atsakymas. Tarp jūsų labai išplito klaidinga nuomonė apie Aukštesniąją jėgą.
Aukštesnioji jėga – tai gamta, kuri nekinta, su ja neįmanoma susitarti, kaip ir su bet kokio fiziniu dėsniu. Todėl, kaip besistengtumėte pajungti gamtą (juk susitarti, tai – pajungti ją sau), jums nepavyks, turėsite paklusti jos dėsniams. Tik griežtai laikydamiesi gamtos dėsnių galėsite atskleisti vadinamąjį tašką širdyje, žydišką tašką ir išvystyti jį taip, kad galėtumėte įsisavinti Aukštesnįjį pasaulį, kitą matavimą. Tai galima padaryti, bet ne susitariant su Aukštesniąja jėga, o ją tyrinėjant ir realizuojant savyje jos savybes.
Klausimas. Kaip įveikti vidinį žmogaus pasipriešinimą, nenorą paklusti šiai gamtos jėgai?
Atsakymas. Pasipriešinimas vadinasi „mūsų egoizmas“. O egoizmui įveikti yra metodika: galima taip juo pasinaudoti, kad jis netgi padėtų, nesipriešintų šio aukštesniojo dvasinio taško įsisavinimui.
Klausimas. Pateikite trumpą formulę – kaip egoizmas padeda, ką reikia padaryti, kad jis padėtų žydų tautai?
Atsakymas. Egoizmas padeda visaip. Tik reikia sukurti teisingą mažą bendruomenę, geriausia iš dešimties žmonių, kuri padėtų įsisavinti šį egoizmą kiekvienam iš dešimties taip, kad veikdami kartu, jį paverstų priešinga savybe – altruizmu.
Tada šioje bendroje altruistinėje savybėje jie pajus kitą gamtos lygmenį – altruistinį, davimo ir meilės savybę. Ir jie pamatys, kad ten susitelkę visų jų taškai, kurie juos traukė kūrimo, gyvenimo tikslo link.
Viskas priklauso nuo to, kaip žmonės sujungia savo mažus norus ir jų padedami įsisavina kitą, aukštesnę erdvę.
Klausimas. Kas atsitiks antisemitams, kai pamatys besivienijančius žydus?
Atsakymas. Jie su malonumu patys tame dalyvaus. Būtent patys didžiausi priešininkai ir nekentėjai turi daugiau galimybių įsisavinti šią metodiką ir patekti į kitą matavimą, negu abejingieji.
#248146

Iš 2019 m. vasario 10 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Ar vystymosi pagreitinimas per apibrėžtą laiką atneša daugiau kančių ir pastangų, būtinų vystyti žmogaus dvasinę dalį? Ar verta spartinti raidą?
Atsakymas. Paspartinti ar ne – iš principo nepriklauso nuo mūsų. Neturime greitinti gamtos vystymosi, mums pakanka paspartinti savo vystymąsi.
Jei siekiame tobulesnės būsenos, teisingesnės mūsų tarpusavio sąveikos, tai tuomet visa gamta tampa geresnė. Toks jos ištaisymas.
Visa esmė – mūsų pagreitinimas. Būkime artimesni vieni su kitais, geriau elkimės vieni su kitais ir geriau tarpusavyje veikime vieni kitus.
#251320

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kodėl dvasiniame pasaulyje nėra įspėjamųjų ženklų?

Tobulėti – kylant pakopomis

Finišo tiesioji

Klausimas iš Facebook. Kabaloje irgi yra „gojų“ (pasaulio tautų) sąvoka. Ir koks kabalistų požiūris į gojus – kaip Talmude?
Atsakymas. Talmudas ir kabala – tai vienas ir tas pats. Tik reikia suprasti, kad viskas priklauso nuo žmogaus, skaitančio vadinamąsias „šventas“ knygas. Jos yra šventos, nes jas parašė dvasinį pasaulį pasiekę žmonės.
Sąvoka „gojus“ reiškia „tauta“. Žydai praktiškai nėra tauta. Tai ypatinga žmonių grupė, kuri įsipareigojo pasiekti davimo ir meilės savybę, prilygti Kūrėjui, o paskui tą savybę perduoti visam pasauliui, išmokyti jos žmoniją, „būti šviesa gojams“ – pasaulio tautoms.
Taip ta Senovės Babilone iš visų ten gyvenusių tautų susiformavusi grupė atsiskyrė nuo jų ir pasivadino „Izraelio tauta“, nors tai ir ne tauta. Taip ir pasakyta Toroje, kad ji neįtraukiama į tautas.
Ir yra kitos turinčios šaknį 70 pasaulio tautų, nes egzistuoja 70 šių tautų dvasinių šaknų, ir visos jos egoistinės. O grupė „Izraelio tauta“ buvo altruistinė. Tačiau galiausiai po pusantro tūkstančio metų ji vėl nukrito į egoizmą ir šiandien žydai yra didesni egoistai nei visi kiti.
#250345

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visos žmonijos lego

Izraelis, įspraustas į svetimus rėmus

„Israel“ ir pasaulio tautos

Klausimas. Kodėl dvasiniai jutimo organai vadinami taip kaip ir mūsų pasaulyje: rega, klausa, uoslė ir t. t.?
Atsakymas. Mūsų pasaulyje penkias jusles vadiname rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Dvasiniame pasaulyje, savaime suprantama, nėra nei akių, nei burnos, nei nosies, nei liežuvio, nei rankų. Yra tik norai.
Tačiau kiekvienas noras nustatytas į tam tikrą gavimą, į tam tikrą kokios nors Kūrėjo savybės jautimą. Ir todėl vadiname juos pagal žmogaus šiame pasaulyje pavidalą. Juk žmogus tarsi žemesnis sielos etapas.
Kitaip tariant, visa siela yra dvasiniame pasaulyje, joje nėra jokių kūniškų organų, yra tik norai. Tačiau norai, kurie nukreipti į Šviesą Chochma, į Šviesą Chasadim, į skirtingus panašius suvokimus, irgi vadinasi „akys“, „nosis“, „burna“ ir t. t. O mūsų fiziniai kūnai sukurti panašūs į tai.
Studijuodamas kabalą, pamatysite, kaip dvasinės savybės pamažu nusileidžia iki mūsų pasaulio ir mūsų materijoje palieka atspaudą. Mes esame jų pasekmė šiame pasaulyje.
#248868

Iš 2019 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Dvasiniai jutimo organai

Mūsų pasaulis – dvasinio pasaulio šešėlis

Klausimas. Kai žmogus, studijuojantis kabalą, pakyla virš savo egoizmo, jis tarsi praranda baimės jausmą, jis jau nebijo dėl savęs ir tampa nepažeidžiamas?
Atsakymas. Tiek, kiek jis susijęs su Aukštesniąja jėga, veikiančia jį, jis prisilipina prie Jos, ir jam visiškai nesvarbios jokios pasekmės. Yra tik viena pageidaujama pasekmė: visą laiką likti visiškoje vienybėje, susijungime su Aukštesniąja jėga.
Klausimas. Vadinasi, jis gali pateisinti bet kokius Kūrėjo veiksmus?
Atsakymas. Tai yra jo tikslas. Iš tikrųjų, jeigu mes kalbame apie Kūrėją kaip apie absoliutų gėrį, tai tiek, kiek žmogus išsitaiso, jis pateisina Kūrėjo veiksmus, nesvarbu, kas su juo atsitiktų. Tai ir yra jo išsitaisymas.
Įsivaizduokite, kaip iš šono gali atrodyti Kūrėjo įtaka teisuoliui, kai Kūrėjas veikia jį visiškai neigiamomis jėgomis, o jis taiso savyje jų jausmus į teigiamus ir nepaisydamas pojūčių myli Kūrėją, nori būti dar arčiau Jo.
Jis pateisina bet kokius Kūrėjo veiksmus jo ir kitų žmonių atžvilgiu, nes jis sujungtas su jais ir pradeda priimti jų būsenas, kaip asmenines.
#245568

Iš 2018 m. lapkričio 20 d. TV programos „Kabalos pagrindai“

Daugiau šia tema skaitykite:

Artimas ryšys su Kūrėju

Išsiskirti su egoizmu

Kur visų neišsitaisymų šaknis?

Klausimas. Ką galėtumėte pasakyti apie įžeidimus, reakcijas į juos ir kaip padėti žmonėms su tuo tvarkytis?
Įsižeidimo sąvoka naudojama korporacijų kultūros koncepcijoje, jos pagrindu žmonės gali rašyti skundus prieš skriaudėją, pasinaudodami jo reakcija, nepriklausomai nuo fakto, lėmusio įžeidimą.
Įsižeidimas – tai žmogaus reakcija į užgaulę arba tam tikrą poelgį. Taip jam atrodo. Tačiau kartais reakcija į poelgį būna neadekvati.
Todėl norime sužinoti jūsų, kaip kabalisto, nuomonę apie šį reiškinį ir kaip žmogui su juo teisingai dirbti.
Atsakymas. Žmogus jaučia, kad jį užkabino, užgavo. Iš esmės, užgautas jo egoizmas, kuris negali to ištverti. Juk egoizmas – pagrindinė kiekvieno mūsų dalis: noras jaustis aukštesniam, stipresniam, tvirtesniam, labiau pasitikinčiam ir t. t. Ir staiga manasis „aš“ atsidūrė žemiau, kažkas jį užgavo, ruošiasi sužeisti.
Tada pajuntu skriaudą, kurią kompensuoti galiu tik dar labiau pažemindamas savo skriaudiką. Todėl rašomi skundai ir visa kita.
Klausimas. Kodėl, kai mums blogai, norime padaryti, kad kitiems būtų blogiau?
Atsakymas. Tai jau ne įsižeidimas, bet paprasčiausias mūsų egoizmas, kuris turi išsilaikyti tam tikrame lygyje ir visada jaustis aukščiau kitų, komfortiškiau. Tuomet jis mėgaujasi, o mums atrodo, kad gyvename tinkamai.
Klausimas. Kaip išrauti iš širdies įsižeidimą? Nesiaiškinti protu, bet pakilti ir atitrūkti? Kaip teisingai su tuo dirbti, panaudojant įsižeidimo ir pakilimo virš jo jėgas? Kaip iš tikrųjų atleisti ir paleisti?
Atsakymas. Sunku. Į visus gyvenimo klausimus neįmanoma atsakyti paprastai.
Aš aiškinu iš kabalos mokslo pozicijų. Reikia suprasti, kad tarp mūsų egzistuoja aukštesnysis valdymas. Neturime tiesioginio kontakto vienas su kitu, nes tarp mūsų yra Aukštesnioji jėga, kuri ir sukuria visą mūsų komunikaciją.
Todėl, jei dėl ko nors įsižeidžiu, turiu suprasti, kad kaltas ne tas žmogus, kuris mane užgavo, o Aukštesnioji jėga, kuri tyčia sukuria man tokias situacijas. Taigi, turiu kreiptis ne į žmogų, užkabinusį mane, bet į Kūrėją – į taip mane paveikusią Aukštesniąją jėgą.
Jeigu pajusime, kad tarp visų mūsų yra Kūrėjas, bus daug lengviau veikti kartu. Galėsime užmegzti teisingą kontaktą vieni su kitais ir su Kūrėju, staiga pajusime, kad apskritai esame visiškai kitame pasaulyje.
Netikėtai atskleisime, kad tarp mūsų visų egzistuoja geroji jėga, nuolat kelianti mus pas save.
Tačiau mūsų pakilimas vyksta per kritimą. Jėga parodo, kokie esame egoistiški, silpni, kaip maži vaikai nuolat jaučiame smulkius pažeminimus ir negalime pakilti virš savęs. Kaip jūra užtvindo mažas saleles, taip ir mes imsime jausti, kad tarp mūsų yra tik gera Aukštesnioji jėga.
Turime pasikeisti, pakilti virš savojo egoizmo. Tada pasijusime tarsi mažos archipelago salelės, tarp kurių esančią erdvę užpildo gera, šilta jūra.
Klausimas. Labai gražiai viską aprašėte, o kaip tai įgyvendinti?
Atsakymas. Tai visai nesudėtinga. Tiesiog reikia koncentruotis į šitą būseną.
Aprašiau vaizdą, kuris iš tiesų egzistuoja ir veikia. Jei imsime tikslingai ieškoti tarp mūsų Aukštesniosios jėgos, pamatysime, kad ji – gėris, o mes – maži blogiukai. Ir ką gi galime padaryti? Tik pakilti virš savo egoizmo ir solidarizuotis su šia, viską aplink mus užpildančia, gerąja jėga.
Klausimas. O kas yra perėjimo, persijungimo faktorius?
Atsakymas. Bendras palaikymas, kuris privalo būti mano aplinkoje. Kabalos mokslas aiškina, kad svarbiausia – sukurti vienminčių aplinką, kurioje vieni kitiems padėtume suvokti, priimti ir realizuoti tai.
Kitaip tariant, turime nuolat realizuoti sąlygą, kad tarp mūsų egzistuoja gera Aukštesnioji jėga, o kadangi mes patys – egoistai, turime save neutralizuoti, kad ši jėga pripildytų ir mus.
Šitaip patenkame į visai kitą pasaulį. Pamatome, kad jis – davimo, meilės ir ryšio, o ne gavimo, neapykantos ir atitolimo savybėje. Ir iš tiesų pastebime visai kitokią tikrovę.
Iš esmės randame dar vieną gamtoje esančią, bet mūsų pasaulyje nepasireiškiančią, teigiamą jėgą. Ją atskleisti turime patys savo bendromis pastangomis. Tada pamatysime, kad iš tiesų egzistuoja dvi jėgos – ir teigiama, ir neigiama. O mes būsime tarp jų sveikoje, tinkamoje pusiausvyroje.
Klausimas. Sakoma, kad gebėjimas suprasti vienam kitą – mūsų socialiniai klijai. O kadangi mes skirtingi, tai susiklijuoti nepavyksta. Kaip išmokti suprasti vienam kitą, jei kiekvienas pasaulį suvokia savaip?
Atsakymas. Neturime bendrų suvokimo taškų. Tai svarbiausia. Todėl nesuprantame vieni kitų. Kartais sutinkame su kitais, nes taip naudinga, bet vis tiek jų negirdime. Tiesiog man tai malonu, todėl priimu. O ką iš tikrųjų priimu, net sunku pasakyti. Galbūt tai man naudinga darbe, moksle, parduotuvėje ar šeimoje, su vaikais ir t. t. Tačiau, iš esmės, mes vieni kitų negirdime.
Girdėti vienam kitą – tai būti ant vienos bangos, jausti kito žmogaus būseną ir pripildyti jį, o šiam jausti mano būsenas ir pripildyti mane. Ir tai turi vykti tarpininkaujant gerai Aukštesniajai jėgai, kuri leidžia mums nuolat tinkamai komunikuoti.
Bet to reikia mokytis. Todėl mano užsiėmimas vadinasi kabala – mokslas apie gavimą, t. y. apie tai, kaip priimti kitą tokį, koks jis yra – neiškreiptą manojo egoizmo.
Klausimas. Kaip padėti žmogui, kovojančiam su aplinkiniu pasauliu?
Atsakymas. Tai – nelaimingas žmogus. Kaip atsikratyti tokios būsenos? Apskritai – tai atskiras mokslas. Matome, kad visame pasaulyje tvyro susierzinimas, depresija, vidinės tarpusavio atakos, pyktis, egoistinis išskaičiavimas. Ką gi belieka daryti? Tik pakilti virš viso to. Bet vėl – tam reikia aplinkos.
Labai svarbu sukurti tinkamą aplinką, kurioje jos veikiamas žmogus galėtų natūraliai keistis. Tinkama aplinka – svarbiausia. Tuo mes nuolat užsiimame, visą laiką stengdamiesi ugdytis tinkamą, teisingą pasaulėžiūrą.
Paprastai tai darome dešimtukuose. Susirenka dešimt žmonių ir gauna užduotį: kiekvieną suvokti kaip visumos dalį. Dėl to reikia, kad kiekvienas anuliuotų save prieš kitus. Sumažinu save prieš devynis draugus, po to jaučiu, kad turiu jiems padėti, vadinasi, turiu tapti aukštesnis už juos. Vėliau turiu būti lygus jiems ir t. t.
Taigi, atliekame tokius pratimus tam, kad galėtume lanksčiai kurti vidinius tarpusavio ryšius. Iš esmės, tai psichologinė treniruotė, kurios rezultatai būna stulbinantys.
Staiga žmogus pajunta, kad neturi nieko savo, tik kažkokius pradinius charakterio, būsenos, nuotaikos davinius ir turi juos priderinti prie aplinkos. Atlikdamas tokias vidinio lankstumo pratybas, pamato, kad tai nesudėtinga, o apskritai – ir kas gi aš toks?
Optimaliausia mano būsena – kai prisiderinu prie kolektyvo. Šitaip kiekvienas mūsų kolektyve prisiderina prie visų kitų.
Išeina, kad pasiekiame tokią homogenišką, integralią, teisingą būseną, kai visi kartu susiliejame, susijungiame. Mes puikiai vieni kitus suprantame, galime net nesikalbėti. Tarp mūsų užsimezga vidinis ryšys, esame įsijungę vieni į kitus.
Iš esmės, kaip teigia kabalos mokslas, tai yra metodika, pakelianti žmoniją į vienos bendros, vientisos, geros grupės, vieneto būseną. Kada tai bus realizuota, nežinia. Tačiau bent jau mažuose kolektyvuose galime tai padaryti.
Klausimas. Kaip pajusti ir suprasti, kas iš tikrųjų kitam žmogui yra gėris, o kas – blogis?
Atsakymas. Turite pajusti žmogų.
Kaip galite žinoti, kas jam gerai, o kas ne? Svarbiausia – pajusti jį. Tai treniruotė, apie kurią jau kalbėjau. Turite anuliuoti save iki nulio, tarsi jūsų nebūtų, tada imsite jį girdėti, jausti.
Staiga pajusite, kad esate jame, imsite jausti visas jo mintis, lūkesčius, svajones, prisiminimus ir visa kita. Be to, jausite taip kaip jis, o ne kaip jūs, būdamas jo vietoje. Čia daug subtilybių.
Dėl to parodysite jam savo šiltą ir gerą požiūrį, prieš kurį jis negalės atsilaikyti ir atsisuks į gera.
Klausimas. Ar reikia stengtis absoliučiai visiems rodyti palankumą?
Atsakymas. Ne. Mūsų pasaulis ne toks. Kalbu tik apie atskirus atvejus, pavyzdžiui, apie jūsų norą užmegzti su kuo nors labai artimą ryšį. Tuomet tai gali pavykti, bet tik su supratingu žmogumi, vertu to, o ne šiaip pirmu sutiktuoju.
Tai – laipsniška treniruotė. Tačiau pasiekti tokią būseną galima tik tada, kai jūs, anuliuodamas save, iš tikrųjų anuliuosite kitą. Bet gera valia.
Turite save niveliuoti, įsijungti į kitą, žvelgti į pasaulį jo akimis, jaudintis kartu su juo dėl visko. Turite tapti jo palydovu, dalimi, visada esančia jame ir visą laiką su juo susijusia, tarsi ištirptumėte jame, susilietumėte, susijungtumėte, susiklijuotumėte su juo. Tada pradėtumėte matyti pasaulį jo akimis.
O toliau viskas priklauso nuo to, kokio tikslo siekiate. Norite daugiau sužinoti? Tarkime, jūs apie kitą, naudodamiesi šiuo metodu, jau sužinojote. O kokios reakcijos norėtumėte iš jo?
Komentaras. Abipusio jausmo.
Atsakymas. Tada reikia kitko. Kai kitą jaučiate ir matote pasaulį jo akimis, turite parodyti jam, kad esate artimas, pasiruošęs keliauti kartu, galite jam padėti. Kad galite būti neatskiriama jo dalis.
Tuo jį, žinoma, papirksite, ir jis nebegalės būti be jūsų. Tuo dažnai naudojasi moterys, ir teisingai daro. Moters prigimtis instinktyviai teisinga. Kai moteris parodo vyrui, kad jam jos iš tikrųjų reikia, ir ji savo žodžius pateisina, – net ne žodžius, tai daroma ne žodžiais, – vyras būna papirktas.
Tai ir vadinama „perkama meile“, kaip bet kurie kiti santykiai. Jūs tarsi ištirpstate žmoguje, imate jausti jo požiūrį į pasaulį, jo norus, jūs nuspėjate visus jo veiksmus, troškimus, mintis, reakcijas. Tuo pačiu padedate jam. Jis mato, kad esate neatskiriama jo dalis. Kaip gi jis gali su jumis išsiskirti?
Žmogus, studijuojantis kabalos mokslą, neįsižeidžia, nes jo požiūris į save toks pat. Juk jis visą laiką kovoja su savo egoizmu ir nori jį sutrėkšti, sutrypti, nugrūsti žemyn, sunaikinti, kad jo nebeliktų.
O kai kiti žmonės taip pat pasielgia su juo, jis automatiškai nesijaučia įžeistas. Bet jis jaučia, kaip kitų veiksmai užgauna jo dvasinį darbą. Gali būti, kad tai padeda. O gal ir trukdo.
Mačiau, kaip mano Mokytojas, kai jį įžeidinėjo ir užgauliojo, mėgavosi tuo: „Ak, kaip gerai!“ Kaip pirtyje vantomis periamas žmogus jaučia skausmą ir malonumą kartu. Štai kokia būsena.
Juk jauti savo kūną, savo egoizmą kaip priešą. Tuomet solidarizuojiesi su skriaudėju ir matai, kad tai tau padeda.
Bet jei tai paliečia tavo misiją, gyvenimo veiklą, reaguoji kitaip. Privalai sutrinti į miltus savo idėjinį priešininką.
Klausimas. Ir kuo visa tai baigiasi?
Atsakymas. Baigiasi tuo, kad turi jį perkalbėti. Kitaip viskas veltui. Kitaip Aukštesnioji jėga, esanti tarp jūsų, padarė viską, kas nuo jos priklausė, o tu netinkamai arba ne iki galo sureagavai.
#247709

Iš 2019 m. balandžio 14 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“

Klausimas. Kodėl pagyrimai iš visuomenės trukdo dvasiniam vystymuisi?
Atsakymas. Žiūrint, kaip žmogus priima juos. Jeigu mane paperka pagarba, užriečiu nosį, tai, žinoma, nėra gerai. Tai mane išmuša iš aiškių pozicijų.
Viskas priklauso nuo to, kokia visuomenė mane supa. Kai tiktai mane pradeda gerbti, aukštinti, privalau apsupti save tokia bendruomene, kuri „duotų sprigtą man į nosį“. Tuomet galiu būti tikras, kad išsaugosiu teisingą, blaivų požiūrį į tai, kas vyksta.
Tuo privalau rūpintis. Pasakoja, kad kabalistai, gyvenę prieš du tris tūkstančius metų, mokėjo pinigus už tai, kad žmonės keiksnotų juos, kaltintų visomis mirtinomis nuodėmėmis ir sukeltų jiems „išgręžtos mazgotės“ būseną. Nors jų nebuvo už ką plūsti, tai jiems buvo būtina.
Klausimas. Ar jus manote, kad gerai išgyventi tokius pažeminimus?
Atsakymas. Būtina! O ką iš tiesų reiškia mūsų kritimai? Tai tie patys pažeminimai. Pažeminimas suteikia mums naują pakopą.
Komentaras. Kine tai laikoma bet kurio filmo varikliu. Pati stipriausia dramatiška situacija – kai žemina, ir žmogus jau nesivaldo.
Atsakymas. Ir gyvenime tas pats. Pažeminimas būtinas. Įdomu tai, kad dvasinis gyvenimas – ne kinas, ir prie šito nepripranti. Kai žiūri filmą, tu kaip specialistas sakai: „Viskas, dabar bus štai tokia situacija“, – ir tikrai, nes pagal veiksmo dialektiką supranti, kas vyksta ir kas turi atsitikti. O kabaloje to niekad nenumatysi.
Klausimas. Jūs norite pasakyti, kad kabaloje neįmanoma nuspėti to, kas įvyks?
Atsakymas. Taip, nes kiekvieną kartą atsiranda nauji norai, kurių žmogus mūsų pasaulyje dar nepatyrė. Ir kiekvieną kartą jis išgyvena juos, lyg būtų ką tik gimęs ir matytų viską nepatyrusio jaunuolio akimis.
Klausimas. Sakote, kad nuolat vyksta perversmai, kurių nesitikėjai, ir tai yra gerai?
Atsakymas. Taip, gerai. Tai tavo siela turi atidirbti.
Klausimas. Bet kartu jūs sakote, kad yra žinoma, ko turime pasiekti.
Atsakymas. Neturi reikšmės. Nors tai ir yra žinoma, tu vis tiek išgyveni būsenas iš tikrųjų. Tai suprantama visiems, kurie yra dvasiniame kelyje.
Klausimas. Jeigu senovės išminčiai mokėjo už tai, kad juos žemintų, tai kaip reaguoti į pagyras grupėje? Kartais žmogų taip užliaupsina, kad jis pajaučia, kaip tai kenkia jo pažangai.
Atsakymas. Visiškai teisingai. Mes turime žiūrėti į tai kūrybingai. Aš nepasakyčiau, kad negalima girti vienas kito ar, atvirkščiai, reikia ūdyti vienas kitą. Reikia ir to, ir kito. Grupė turi suprasti, kad viskas, ką mes darome, būtina, kad kaip galima glaudžiau susisaistytume tarpusavyje, kad iš to spaudimo tarp mūsų apsireikštų Kūrėjas. O Kūrėjas pasireiškia ir virš mūsų teigiamų, ir virš mūsų neigiamų savybių, norų, ketinimų, ryšių, kurie susipina tarpusavy ir sudaro tinklą. Šių siūlų sampynose susiformuoja „sinusai“, o juose „sfiros“, per kurias ir pasireiškia Kūrėjas.
#245846

Iš 2019 m. sausio 20 d. pamokos rusų k.