Klausimas. Kaip išmokti skirtingas būsenas suvokti kaip vieną – gerą?
Atsakymas. Nėra paprasta visas būsenas suvokti kaip gerą Kūrėjo santykį su tavimi.
Tam, viską, ką suvokiu, reikia perleisti per davimo ir meilės savybę. Tuomet atsiranda paradoksas: jausdamas blogas būsenas, susieju jas su savo egoizmu, nes būtent jame jaučiu jas kaip blogas, ir todėl su dar didesne meile žiūriu į Kūrėją.
Klausimas. Ar galima į egoizmą žvelgti iš šalies – „Štai aš, o štai mano šuo – egoizmas“?
Atsakymas. Žinoma. Būtina atskirti save nuo jo.
#251216

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Aš“ – tarp dviejų magnetų

Viskas, kas egzistuoja, – Kūrėjo pasireiškimas žmogui

Kaip pasirinkti gėrį?

Žmogaus darbas – savybėmis supanašėti su aukščiausia jėga, susilieti, suartėti, pamilti Kūrėją. Visa tai, iš esmės, yra vienas ir tas pats. Norint pasiekti šį tikslą, turime atitolti nuo egoistinio ketinimo ir įgyti ketinimą duoti, o tai yra savybių panašumas, t. y. nuo gavimo veiksmų pereiti prie davimo.
Kitaip tariant, turime vertinti Kūrėjo jėgą labiau už kūrinio jėgą, norą mėgautis, blogą egoistinį pradą. O tiksliau, turime nuspręsti, kad mūsų prigimtis bloga, o Kūrėjo prigimtis – gėris.
Tad Kūrėjo didybė atskleidžiama kūrinio menkumo, nereikšmingumo atžvilgiu. Tai dviejų rūšių darbas, tačiau kabalistai pataria nesikapstyti blogyje, netgi tam, kad atskleistume jo menkumą. Pagrindinis darbas turėtų būti nukreiptas į Kūrėjo didybės įsisąmoninimą, o pakeliui, be abejo, teks pasinerti į tamsą, kad atskleistume Šviesos pranašumą iš jos.
Bet į tamsą įeiname, nes mus panardina ten iš viršaus, nuleidžia, kad pajaustume visas mūsų egoizmo blogybes. Tai labai nemalonūs, sunkūs laikotarpiai, kai jaučiame baimę, savo nereikšmingumą, tačiau po jų kaip tik ir prasideda priešingas laikotarpis, kai labai vertiname davimo norą, artumą Kūrėjui, mūsų ryšį, Kūrėjo didybę.
Todėl mūsų darbas siejamas ne su įvairiausiomis blogio apraiškomis, bet su įvairiausiomis gėrio formomis, daugiausia dėmesio skiriant Kūrėjo didybei tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai. Neužsiimame priešinga puse, kūrinio nereikšmingumu, nebent iš aukščiau duodama tokia būsena, kai siekiama padidinanti norą mėgautis, t. y. parodomos suskilusios sielos dalys, kurios pamažu turėtų būti ištaisomos.
Užsiimame tik Kūrėjo didybe ir svarba, visąlaik ieškome, kaip ją padidinti: it susilenkęs senukas, kuris eina tarsi būtų kažką pametęs. Akivaizdu, kad jis ieško ne savo sudužusių norų, bet kur dar gali pridėti prie Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, ieškome tikslo, o ne priemonių. Priemonės atsiskleidžia pačios, o aš nenoriu nė akimirkai susieti savęs su sudužusiais norais, egoizmu bet kokia jo forma.
Tad Kūrėjo didybė – pagrindinė mūsų tema, kurios negalima palikti nė akimirkai. Ir tuomet Jo šviesoje pamatysime Šviesą: visi sudužę, žemiški norai atsiskleis Kūrėjo šviesoje, šviesos, o ne kančių keliu, ne atskirtyje nuo Jo
#226621

Iš 2018 m. gegužės 11 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra žmogus?

Ketinimas, nešantis sėkmę

Pakilti į lygmenį „Žmogus“