Klausimas. Jūs vis sakote, kad „Ivadą į kabalos mokslą“ (Ptichą) reikia labiau suvokti per jausmus. Aš visą laiką apie tai galvoju. Ką reiškia jausmais?
Atsakymas. Tai labai sudėtinga, reikalauja daug laiko, daug metų. Šiandien, galbūt greičiau, nes turime didelę grupę, dauguma jau yra pereinamajame procese, kuris formuoja tarp mūsų dvasinius santykius. O pakilimas į dvasinę pakopą įvyksta tada, kai dešimtukas savo viduje bando atlikti dvasinius veiksmus.
Kaip tai padaryti? Dar ir dar kartą klausyti tai, ką mes kalbame ir pastoviai to ieškoti savo viduje. Įsivaizduojate, kokį didelį darbą atlieka vaikas, kai jis auga? Jis nesupranta, ko iš jo nori. Jis turi atspėti, apie ką kalba suaugusieji.
O argi jis turi intuiciją, jausmus, ar jame kažkas išvystyta? Nieko! Ir štai jis žiūri į vieną, į kitą ir pradeda galvoti, ko jie nori. Jis atidaro burną, judina rankas, kojas. Ir taip visa savo esybe bando pajusti, apie ką kalba suaugusieji, kodėl jie į jį žiūri, o jis nesupranta.
Taip ir mes, kaip naujagimiai, įeiname į dvasinį pasaulį ir taip palaipsniui save išreiškiame. Tai – labai sudėtinga. Daug sudėtingiau negu vaikui, nes jis turi bendrus su tėvais jausmus, mintis, o mes – ne. Jei mes ir pasiekiame kažkokį panašumą, tai sekanti pakopa bus pasiekiama dar sunkiau.
Mes susiduriame su labai sunkia užduotimi – prisitaikymu dvasiniame pasaulyje. Todėl turime daryti tai, ką sako kabalistai.
#244989

Iš 2019 m. balandžio 4 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Susijungti širdimis

Kaip perteikti žinias apie dvasinį pasaulį?

Du suvokimo lygmenys

Iš Baal Sulamo straipsnio „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“: „Išsilaisvinimas priklauso nuo kabalos platinimo tarp masių, kas taip puikiai žinoma iš „Zohar“ ir visų knygų apie kabalą.
Pačios masės to nepakenčia ir vengia. Net visi tie, kurie studijuoja Torą, atlikdami bet kokią malonę, daro tai dėl savęs. Tuomet Mašijacho dvasia palieka ir negrįžta į pasaulį: išminties dvasia (Chochma) ir supratimo dvasia (Bina), minties ir narsos dvasia (Gvura), žinių dvasia (Daat) ir drebulys prieš Kūrėją… “
Problema ta, kad žmonės viską, kas vyksta, atskiria nuo aukščiausios šaknies ir nenori pastebėti, kad visur veikia aukštesnė jėga. „Nėra laisvos nuo Kūrėjo vietos“, nėra veiksmo, kuris būtų atliekamas be Jo dalyvavimo. Taip vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką.
Žmogus turi įsisąmoninti, kad visus jo norus, mintis, poelgius, net pačius blogiausius, diktuoja Kūrėjas, ir išsiaiškinti savo požiūrį į Jo veiksmus. Ir tuomet būdamas savo dabartinės būsenos jis susilies su aukščiausia jėga.
Žmogus pateisina Kūrėją, suprasdamas, kad šis veikia norėdamas ištaisyti žmogaus požiūrį į tai, kas vyksta. Kūrėjas praveda jį per visas įmanomas būsenas, kurių nepateisintum iš gyvūninės, racionalios logikos pozicijų.
Tačiau stengdamasis viską priskirti Kūrėjui, nes „nėra nieko, išskyrus Jį“ žmogus keičia savo požiūrį į tai, kas vyksta. Jam svarbiausia – viską priskirti Kūrėjui, kad Jį pradžiugintų. Jis neatsižvelgia į savo nemalonias būsenas, baimes, suvaržytą išdidumą ir pan.
Pirmiausia jis nusprendžia, kad viskas ateina iš Kūrėjo, bet negali pateisinti Jo dėl savo skausmo. Paskui jis sutinka su nemalonia būsena, suvokdamas, kad tai būtina. Kitaip tariant, jis jau pateisina Kūrėją, kuris taip jį ištaiso, bet jam vis dar blogai.
Ir galų gale žmogus pakyla virš kartaus jausmo pasitelkęs tikslo svarbą, kuri padengia materialų skausmą, jaučiamą nore mėgautis. Taip jis pasiekia atsidavimą Kūrėjui.
Visos ankstesnės pakopos vadinamos „vergu“, „tarnaite“, padedančia „šeimininkei“, t. y. jo ištaisytam norui, Malchut.
* * *
Būdamas lo lišma būsenos visus veiksmus priskiriu Kūrėjui, stengiuosi prilipti prie Jo visomis savo mintimis ir norais, susiedamas su Juo viską, kas vyksta pasaulyje. Juk „Nėra kito, išskyrus Jį“.
Bet tuo pat metu vis dar pridedu savo jausmus, išgyvendamas malonius ir nemalonius įvykius, norėdamas vienų ir nenorėdamas kitų. Prie visko, kas vyksta, sąmoningai ar nesąmoningai prisijungia mano asmeninis interesas.
Pagaunu save galvojant, kad norėčiau kitokios įvykių baigties ir apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Liūdesys ir apgailestavimas rodo, kad esu nepatenkintas Kūrėjo valdymu. Nėra jokių abejonių, kad tik Jis mane valdo, bet kol kas nesutinku su Juo, nesu Jam atsidavęs. Jei nesidžiaugiu būdamas bet kokios būsenos (blogos ar geros), tai reiškia, kad nesu susiliejęs su Kūrėju.
Ši būsena vadinama lo lišma, juk norėčiau kiekvieną būseną pakreipti taip, kad ji būtų malonesnė mano jausmams ir supratimui. Tai rodo, kad trūksta susiliejimo.
* * *

Praktiškai būtina nuspręsti, ar visos būsenos, kurias jaučiu, kyla iš Kūrėjo? Čia galimi skirtingi etapai: daugiau paslėpties ar daugiau atskleidimo. Šis sprendimas priimamas protu. Be to, būtina išsiaiškinti pojūčius: tai, kas vyksta, man malonu ar nemalonu, ar sutinku su Juo daugiau ar mažiau, ar džiaugiuosi?
Turiu sutikti savo protu, širdimi, jausmais ir sąmone, kad viskas ateina iš Kūrėjo, ir viskas nuostabu, kitaip tariant, Kūrėjas geras ir kuria gera, ir nėra nieko, išskyrus Jį. Geras ir kuriantis gera – remiantis mano jausmais, ir nėra kito, išskyrus Jį – remiantis pagrįsta išvada, veiksmais. Tai viskas, ką turime padaryti.
Ir jeigu to dar nepasiekėme, per dešimtuką privalome pritraukti kuo daugiau grąžinančios į Šaltinį Šviesos ir kreiptis į Kūrėją su malda. Svarbiausia didinti Kūrėjo svarbą, Jo unikalumą visur: Jis pirmas ir Jis paskutinis – viskas tik iš Jo.
#241960

Iš 2019 m. kovo 1 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“