Iš pamokos tema „Susiliejimas“
Kai žmogus pradeda studijuoti kabalos mokslą, jis tarsi šoka į jūrą ir iš pradžių nesuvokia gilių, subtilių apibrėžimų. Kaip naujagimis, kuris pirmomis dienomis nieko nesupranta, nemato, negirdi. Svarbiausia, jis tvirtai susietas su savo noru mėgautis, egoizmu. Pirmas dvasinio darbo etapas yra atsiplėšti nuo šio egoizmo, atsitolinti nuo jo ir pažiūrėti į jį iš šono.
Reikia daug metų, kad Grąžinanti į šaltinį šviesa padarytų savo darbą su žmogumi ir jį pakeistų. Pirmi pokyčiai – kad mes pradedame girdėti, apie ką kalba kabalistai.
Tam, kad įeitum į dvasingumą, reikia išeiti iš savęs, padaryti save nuliu, t. y. išeiti iš savo noro mėgautis, iš savo siekių, lūkesčių kažką pasiekti dėl savęs. T. y. aš sutinku su viskuo, ką gaunu, ir nieko nekritikuoju.
Viskas ateina iš Kūrėjo ir yra geriausia man. Todėl aš apie tai visai negalvoju: Kūrėjas veikia tik gerai. Taip aš žiūriu į materialų gyvenimą.
Ir dėl dvasingumo aš gaunu viską optimaliai. Tačiau juk nieko neturiu?! Ir puiku, tai geriausia, nes aš tai gaunu iš Kūrėjo – gero ir kuriančio gėrį!
Žmogus prieina prie tokios išvados, priimdamas savo materialią padėtį, kaip optimaliausią ir nereikalauja jokio priedo, visiškai save anuliuodamas. Viena, ko prašau materialume ir dvasingume – kad Kūrėjas darytų su manimi, ką nori, ir padėtų man su tuo sutikti.
Pirmoji dvasinė pakopa – tai sugebėjimas visiškai prisilipinti prie Kūrėjo dieną ir naktį, šviesoje ir tamsoje, nelaimėje ir džiaugsme, nesvarbu, kas vyksta. Jei aš taip anuliuojuosi, tai patenku į dvasinį pasaulį, atsistoju ant jo pirmojo laiptelio. Tai – pakilimas tarp dviejų būsenų: apačioje – žinojimas, viršuje – tikėjimas virš žinojimo.

* * *
Viskas ateina iš Kūrėjo, kuris žino, ko man reikia. O mano darbas – visa tai priimti. Tai nereiškia, kad aš užmirštu apie materialias reikmes: privalau rūpintis savo šeima ir sveikata.
Bet kad ir kokia būtų mano vidinė būsena – tamsa ir neviltis, sumišimas ir nesusipratimas, painia ir jausmų atbukimas – sutinku su viskuo, ką siunčia man Kūrėjas, ir esu pasiruošęs likti tame amžinai.
Reikia prašyti ne pakeisti mano būseną, o pakeisti mano požiūrį į šią būseną. T. y. aš noriu sutikti su tuo ir nieko nereikalauti. Jei tai atėjo iš Kūrėjo, man daugiau nieko nereikia.
Aš nieko neturiu nei dabar, nei perspektyvoje, – visiška tamsa, pasaulis išnyko. Viena, už ko aš laikausi, tai būsena, kurią atsiuntė Kūrėjas – geras, darantis gėrį, ir nelaukiu jokių pasikeitimų. Aš nereikalauju, kad tamsa išsisklaidytų ir būčiau pažinime bei atskleidime, aš pasiruošęs būti šioje būsenoje, kiek tik reikia.
Taip aš sukuriu savo pakopą Keter, davimo indą (kli). Juk apatinė aukštesniojo pakopa – tai Malchut, kurioje nieko nėra. Ir jei aš priimsiu su džiaugsmu tą aukštesniojo karalystę (Malchut) tokiu pavidalu, kokiu ji pasireiškia – tamsa, beviltiškumu – ir dabar, ir ateityje, tai ji tampa mano Keter pakopa, pačiu subtiliausiu, duodančiuoju kli, kuris man šviečia ir leidžia keliauti toliau.
Visose pakopose iki pat ištaisymo pabaigos mums reikia anuliuotis savo pakopoje, ir tada iš viršaus gausime papildomas aukštesniąsias pakopas. Tai įėjimas į dvasinį pasaulį ir pirmas aukštesniojo kontaktas su žemesniuoju. Aukštesnysis tampa mano pirmąja dvasine būsena.
#247269

Iš 2019 m. birželio 1 d. pamokų

Klausimas. Kodėl mane taip traukia jūsų paskaitos ir pokalbiai?
Atsakymas. Nes klausotės apie save, apie savo sielą, apie tai, kaip įstengsite pasiekti amžinybę, tobulą būseną, kai kūno gyvenimas ir mirtis neveiks jūsų, ir imsite jausti, kad gyvenimas beribis, ir teka visai kitaip, nei mums atrodo šiandien.
Jei imsime burtis draugėn, tai tarpusavio vienybėje pajausime tarsi praėjimą į kitą būseną – į aukštesnįjį pasaulį. Jis yra mūsų sąveikos centre.
Kaip sako astronomai, kad kosmose egzistuoja perėjimas iš vienos būsenos į kitą – taip ir čia. Tai savotiškas praėjimas, landa iš mūsų pasaulio į kitą pasaulį.
#251423

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Neišvengiama būtinybė vienytis

Pastangos – dvasinis kapitalas

Kaip atsiskleidžia aukštesnysis pasaulis?