Pateikti Sekmadienis, spalio 20, 2019 dienos įrašai.


Dvasinis praktikumas

Dešimtukas, Dvasinis darbas, Grupė, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ko reikia norint vystyti sielą? Kaip vyksta pats vystymosi procesas? Kaip suprasti ir pajausti, kad esi teisingame kelyje?
Atsakymas. Norint vystyti sielą būtina tik viena – pradėti vystyti ją suartėjant su kitais.
Tam paprastai kuriame nedideles grupes, vadinamas „dešimtukais“, nes pageidautina, kad grupė būtų sudaryta iš 10 dešimties žmonių, bet galima ir mažiau. Suartėdami tarpusavyje dešimtuke, žmonės ima jausti tam tikrus joje veikiančius dvasinius dėsnius.
Tai itin įdomi būsena. Galime iš savęs atlikti laboratoriją, kurioje jausimės esą veikiami ypatingos jėgos arba Kūrėjo.
Kitaip tariant, pradėję suartėti tarpusavyje, imsime jausti kaip tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas, o nutoldami vienas nuo kito – kaip Jis atitolsta nuo mūsų. Juk Kūrėjas yra šios mažos grupės centre, ir mes taip galėsime Jį apibrėžti, išsiaiškinti, atskleisti. Ši būsena ateina ne iškart, tačiau prie jos mums reikia prieiti. Pamėginkite.
Kurdami tarpusavyje ryšius nepaisydami atstumiančių egoistinių jėgų, imsime tai jausti. Būtent, suartėdami nepaisydami atstūmimo ims iššaukti mumyse tam tikrą jausmą, kad kažkas atsiskleis. Tas „kažkas“ ir bus Kūrėjo suvokimo šauklys. Tai nėra paprasta ir nevyksta iš karto, tačiau kaip tik tai ir yra mūsų praktikumas.
#251399

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, kuris kyla visiems

Kaip vystosi siela?

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Komentarų nėra

Tyli šeimos revoliucija

Egoizmo vystymasis, Vyras ir moteris

каббалист Михаэль ЛайтманAnksčiau paprastomis psichologinėmis priemonėmis galėjome rasti kažkokį kontaktą tarpusavy ir subalansuoti savo gyvenimą: tai – moteriška, tai – vyriška, o tai – bendra, ir mes turime daryti ir viena, ir kita, kad gautume trečia.
Iš esmės, bet kuri šeima atkartojo savo tūkstantmetį modelį, ir viskas buvo aišku. O dabar to nėra – ryšiai nutrūko. Egoizmas tapo toks didelis, kad vyras nenori dirbti šeimai, o moteris nenori vaikų ir šeimos, nors, iš esmės, jai tai – natūralu, bet motiniškas instinktas dažnai nebesuveikia.
Ir vyrams taip pat: „Kodėl aš turiu dirbti dėl kitų? Tegul ji eina dirbti“. Kaip tik atsiranda tokių specialybių ir galimybių, kad moteris galėtų dirbti, reikalauti lygių teisių su vyrais, juk dažniausiai moterys reikalingiausios ten, kur vyrai negali dirbti, o tai – ir biurų darbuotojai, ir net valstybės vadovai.
Apskritai, pasaulis per 100 metų labai pasikeitė, kažkas su juo nutiko. Iš tikrųjų tai – revoliucija, kurios mes kažkodėl nepastebime. Ji vyksta taip tyliai todėl, kad mums kiltų klausimas: „Kaip veikti toliau? Ką daryti su savimi ir pasauliu?“
Išeina, kad užmegzti normalaus ryšio jau nebegalime, nes egoizmas yra aukščiau mūsų. Vaikų nenorime, šeimos – taip pat. Norime sukurti pasaulį, kuriame kiekvienam bus patogu. Kitaip tariant, man nieko nereikia, mane aptarnaus šiuolaikiniai robotai. Dronai tiesiai per orlaidę pristatys picą ir kolą. Ir viskas bus gera, gražu. O greitai pasieksime, kad kiekviename kambaryje bus „krosnis“, ir tiesiai į ją per laidus bus siunčiama pica, kuri materializuosis, ir galėsime ją vartoti.
Trumpai sakant, viskas daroma dėl to, kad ištrauktų žmogų iš jo įprasto, tikro pasaulio. Ir mes nieko negalime padaryti, tokia programa įdiegta gamtoje. Bet užtat kabalos padedami galime įsivaizduoti, kas bus toliau.
O toliau vyks labai įdomūs dalykai. Mes staiga aptiksime, kad pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kuris mus pačius baisiai slopina: tarsi viskas gerai, o iš tikrųjų aš iš to nieko neturiu – negaunu malonumo.
Kažkada pasitenkindavau tuo, kad grįždavau vakare po darbo, sėsdavau su šeima prie bendro stalo, ir mes vakarieniaudavome: vaikai, šeimos šiluma, ramybė. Tai buvo įprasta žmogui tvarka, kuri buvo ir yra būdinga gyvūnams. O kai egoizmas išaugo, žmogus suprato, kad tai – ne jam.
Įdomu tai, kad gyvūnų šeimos gyvenimas trumpas. Juk ir jiems galėjo būti įdiegta programa visam gyvenimui. Bet ne! Jie susitinka, poruojasi, patelė paprastai lieka viena, auklėja jauniklius, o patinas juos palieka, ir šeimos praktiškai nėra. Jie nevaikšto poromis, nesirūpina dviese savo mažyliais, nebent kokie atskiri balandėliai, – labai mažai gamtoje pavyzdžių, kai vyriška ir moteriška būtybė ilgą laiką gyvena kartu. O žmonėms kažkodėl tai buvo įprasta.
Psichologai aiškina, kad tai reikalinga, kad kurtume vis didesnę visuomenę, valstybę. Žmogui norisi, kad iš mažos bendruomenės išsivystytų didelė valstybė. Bendruomenėje viskas buvo kartu, todėl ten nebuvo šeimų. O paskui kilo būtinybė turėti savo namą, savo šeimą, skirtingai nuo gyvūnų, kurie gyvena savo oloje miško tankynėje, ir jiems daugiau nereikia nieko.
Bet mūsų laikais vėl lendame neaišku kur, atsisakydami to, kas visada buvo būdinga žmogui: šeimos, vaikų, senelių. Mes skirstomės, kas kur išsisklaidome. Suaugę vaikai arba gyvena kartu su tėvais, – o kam išeiti, jei jiems taip gera pas mamą, – arba išeina ir nutraukia visus ryšius su tėvais. Štai tokia mūsų būsena.

Tęsime.
#247218

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Komentarų nėra