Klausimas. Reguliuodamas savo savybes, galiu valdyti tai, kokius tikrovės vaizdus matysiu ir jausiu visuose gamtos lygmenyse, taip sukurdamas savo paties tikrovę?
Atsakymas. Taip, absoliučiai aiškiai.
Jei esu dvasinės būsenos, t. y. su geru ketinimu, galiu suderinti įvairiausias jėgas ir tai vadinasi „dešimt sfirų“, kurios taip tarpusavyje man pieš ateitį. Aš jį piešiu.
Juk žmogus yra visatos centras. Mes galime tai atlikti.
#250594

Iš 2019 m. balandžio 28 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Matyti ateitį ir ją keisti

Patiems kurti ateitį

Ketinimo jėga

Klausimas iš Facebook. Ar yra bent hipotetinis variantas, kada žmonėms nereiktų kentėti? Kaip nors tolygiai, be sukrėtimų.
Atsakymas. Be sukrėtimų tai neįvyks. Mes egoistai. Niekaip neįstengsime atsiplėšti nuo savo egoizmo, neimsime kitaip galvoti vieni apie kitus ir elgtis vieni su kitais. O mums teks atsiplėšti nuo ego.
Tačiau tai galima atlikti be sukrėtimų, be kančių, jei imsime vienytis tarpusavyje. Ir tuomet mūsų „žvaigždėlaivis“ sklandžiai pakils iš šios planetos ir mes tarsi persikelsime į visiškai kitą erdvę. Tai įmanoma. Bet viskas priklauso nuo to, kiek būsime tarpusavyje susiję.
Mūsų kosminis laivas, kuris neš mus į dvasinį pasaulį, turi būti pastatytas iš mūsų gerų tarpusavio santykių.
#250430

Iš 2019 m. kovo 10 d. TV laidos „Atsakymai į klausimus iš Facebook“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar įsiviešpataus taika ir meilė pasaulyje?

Kodėl reikalingos kančios?

Iš anksto nulemtas kelias

Klausimas. Kaip apsisaugoti nuo nusilpimo dėl negatyvių žodžių ir emocijų, kuriuos neretai gaunu per kitus studijuojančius kabalą žmones?
Atsakymas. Į tai reikia žiūrėti labai paprastai: nėra nieko kito, yra tik Kūrėjas. Jis apsivelka į visus kitus draugus, kurie tau atrodo kaip egzistuojantys ir per juos atlieka su tavimi savo pratimus.
Staiga tau atrodo, kad draugai kažką tau sako, ar kad vengia tavęs, ar kad tave žemina. Iš tiesų tai ne jie, o Kūrėjas taip elgiasi su tavimi. Todėl visuomet kreipk dėmesį į juos, tačiau turėk omenyje, kad tai gauni iš Kūrėjo.
Tad už kiekvieno draugo reikia matyti Kūrėją. Ir tuomet jiems neturėsi jokių pretenzijų, tik pretenzijas sau ar Kūrėjui.
Klausimas. Ir visa tai kyla iš Kūrėjo, kad mes eitume pirmyn?
Atsakymas. Žinoma.
Klausimas. Nejau žeminimas veda žmogų pirmyn?
Atsakymas. Visos mūsų gyvenimo akimirkos skirtos tam, kad vestų mus pirmyn. Kūrėjas nuolatos traukia mus pas save, netgi tada, kai to nejaučiate. Tik tuo Jis ir užsiima.
#251635

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Vystydamasi siela praeina skirtingas transformacijas. Žvelgiant iš religinio požiūrio taško pragaras ir rojus – tai tam tikras sielos vystymosi etapas. Norėtųsi žinoti, ką tai reiškia pagal kabalą?
Atsakymas. Nieko to, apie ką kalba religija nėra.
Rojus – tai malonumo, gaunamo duodant kitiems, būsena. Pragaras – tai būsena, kai tiesiog degu iš gėdos.
Pragaras – tai gėda, rojus – tai pasitenkinimas iš meilės. Tačiau visa tai – dvasiniai lygmenys. Nieko daugiau nėra.
Klausimas. Kas sukelia gėdą?
Atsakymas. Gėda kyla, kai matai, kiek esi priešingas Kūrėjui.
„Įvade į kabalos mokslą“ studijuojame, kad pirmasis apribojimas (cimcum alef) įvyko dėl to, kad kli/indas pastebėjo esąs priešingas Kūrėjui ir pajautė gėdą, atliko sau apribojimą.
#251420

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Sukurti Kūrėjo pavidalą

Ir visa tai – manyje?!

Klausimas. Ko reikia norint vystyti sielą? Kaip vyksta pats vystymosi procesas? Kaip suprasti ir pajausti, kad esi teisingame kelyje?
Atsakymas. Norint vystyti sielą būtina tik viena – pradėti vystyti ją suartėjant su kitais.
Tam paprastai kuriame nedideles grupes, vadinamas „dešimtukais“, nes pageidautina, kad grupė būtų sudaryta iš 10 dešimties žmonių, bet galima ir mažiau. Suartėdami tarpusavyje dešimtuke, žmonės ima jausti tam tikrus joje veikiančius dvasinius dėsnius.
Tai itin įdomi būsena. Galime iš savęs atlikti laboratoriją, kurioje jausimės esą veikiami ypatingos jėgos arba Kūrėjo.
Kitaip tariant, pradėję suartėti tarpusavyje, imsime jausti kaip tarp mūsų atsiskleidžia Kūrėjas, o nutoldami vienas nuo kito – kaip Jis atitolsta nuo mūsų. Juk Kūrėjas yra šios mažos grupės centre, ir mes taip galėsime Jį apibrėžti, išsiaiškinti, atskleisti. Ši būsena ateina ne iškart, tačiau prie jos mums reikia prieiti. Pamėginkite.
Kurdami tarpusavyje ryšius nepaisydami atstumiančių egoistinių jėgų, imsime tai jausti. Būtent, suartėdami nepaisydami atstūmimo ims iššaukti mumyse tam tikrą jausmą, kad kažkas atsiskleis. Tas „kažkas“ ir bus Kūrėjo suvokimo šauklys. Tai nėra paprasta ir nevyksta iš karto, tačiau kaip tik tai ir yra mūsų praktikumas.
#251399

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klausimas, kuris kyla visiems

Kaip vystosi siela?

Kaip suprasti, kad siela vystosi?

Anksčiau paprastomis psichologinėmis priemonėmis galėjome rasti kažkokį kontaktą tarpusavy ir subalansuoti savo gyvenimą: tai – moteriška, tai – vyriška, o tai – bendra, ir mes turime daryti ir viena, ir kita, kad gautume trečia.
Iš esmės, bet kuri šeima atkartojo savo tūkstantmetį modelį, ir viskas buvo aišku. O dabar to nėra – ryšiai nutrūko. Egoizmas tapo toks didelis, kad vyras nenori dirbti šeimai, o moteris nenori vaikų ir šeimos, nors, iš esmės, jai tai – natūralu, bet motiniškas instinktas dažnai nebesuveikia.
Ir vyrams taip pat: „Kodėl aš turiu dirbti dėl kitų? Tegul ji eina dirbti“. Kaip tik atsiranda tokių specialybių ir galimybių, kad moteris galėtų dirbti, reikalauti lygių teisių su vyrais, juk dažniausiai moterys reikalingiausios ten, kur vyrai negali dirbti, o tai – ir biurų darbuotojai, ir net valstybės vadovai.
Apskritai, pasaulis per 100 metų labai pasikeitė, kažkas su juo nutiko. Iš tikrųjų tai – revoliucija, kurios mes kažkodėl nepastebime. Ji vyksta taip tyliai todėl, kad mums kiltų klausimas: „Kaip veikti toliau? Ką daryti su savimi ir pasauliu?“
Išeina, kad užmegzti normalaus ryšio jau nebegalime, nes egoizmas yra aukščiau mūsų. Vaikų nenorime, šeimos – taip pat. Norime sukurti pasaulį, kuriame kiekvienam bus patogu. Kitaip tariant, man nieko nereikia, mane aptarnaus šiuolaikiniai robotai. Dronai tiesiai per orlaidę pristatys picą ir kolą. Ir viskas bus gera, gražu. O greitai pasieksime, kad kiekviename kambaryje bus „krosnis“, ir tiesiai į ją per laidus bus siunčiama pica, kuri materializuosis, ir galėsime ją vartoti.
Trumpai sakant, viskas daroma dėl to, kad ištrauktų žmogų iš jo įprasto, tikro pasaulio. Ir mes nieko negalime padaryti, tokia programa įdiegta gamtoje. Bet užtat kabalos padedami galime įsivaizduoti, kas bus toliau.
O toliau vyks labai įdomūs dalykai. Mes staiga aptiksime, kad pasiekėme tokį išsivystymo lygį, kuris mus pačius baisiai slopina: tarsi viskas gerai, o iš tikrųjų aš iš to nieko neturiu – negaunu malonumo.
Kažkada pasitenkindavau tuo, kad grįždavau vakare po darbo, sėsdavau su šeima prie bendro stalo, ir mes vakarieniaudavome: vaikai, šeimos šiluma, ramybė. Tai buvo įprasta žmogui tvarka, kuri buvo ir yra būdinga gyvūnams. O kai egoizmas išaugo, žmogus suprato, kad tai – ne jam.
Įdomu tai, kad gyvūnų šeimos gyvenimas trumpas. Juk ir jiems galėjo būti įdiegta programa visam gyvenimui. Bet ne! Jie susitinka, poruojasi, patelė paprastai lieka viena, auklėja jauniklius, o patinas juos palieka, ir šeimos praktiškai nėra. Jie nevaikšto poromis, nesirūpina dviese savo mažyliais, nebent kokie atskiri balandėliai, – labai mažai gamtoje pavyzdžių, kai vyriška ir moteriška būtybė ilgą laiką gyvena kartu. O žmonėms kažkodėl tai buvo įprasta.
Psichologai aiškina, kad tai reikalinga, kad kurtume vis didesnę visuomenę, valstybę. Žmogui norisi, kad iš mažos bendruomenės išsivystytų didelė valstybė. Bendruomenėje viskas buvo kartu, todėl ten nebuvo šeimų. O paskui kilo būtinybė turėti savo namą, savo šeimą, skirtingai nuo gyvūnų, kurie gyvena savo oloje miško tankynėje, ir jiems daugiau nereikia nieko.
Bet mūsų laikais vėl lendame neaišku kur, atsisakydami to, kas visada buvo būdinga žmogui: šeimos, vaikų, senelių. Mes skirstomės, kas kur išsisklaidome. Suaugę vaikai arba gyvena kartu su tėvais, – o kam išeiti, jei jiems taip gera pas mamą, – arba išeina ir nutraukia visus ryšius su tėvais. Štai tokia mūsų būsena.

Tęsime.
#247218

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Kiek suplanuota tikrovė? Kas mūsų valioje?
Atsakymas. Absoliučiai viskas mūsų valioje ir absoliučiai viskas suplanuota. Kitaip tariant, programa nuo pat pradžių nustatyta nuo pačio paprasčiausio, elementariausio sudužimo iki vis sudėtingesnio. Tai kyla iš paprasto gamtos dėsnio. O vienijimosi greitis priklauso nuo mūsų.
Mums nereikia lįsti prie taisymo, nes tai ne mūsų reikalas. Turime dėti pastangas vienytis, kur tik įmanoma! Tačiau jokiu būdu nekomanduoti ir iš anksto neapibrėžti, kokios turi būti vienijimosi pakopos. Tik spausti pirmyn.
Kas man atsiskleis pasiekus ištaisytą būseną, tą ir sveikinsiu.
#251396

Iš 2019 m. vasario 12 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybės link – per dykumą

Kaip Kūrėjas valdo kiekvieną?

Pagrindinis dvasinio pasaulio dėsnis

Visas mūsų pasaulis – tai negyvoji, augalinė, gyvūninė ir ypač žmogiška prigimtis – vienas gryniausias egoizmas.
Kiekvienas gamtos elementas ir visų jų vienijimasis į gyvus ar negyvus, augalinius, gyvūninius organizmus veikia vienu principu: kaip galima daugiau įsisavinti tai, kas man naudinga, ir pašalinti tai, kas man netinka, neteisinga, negera. Tai grynas egoizmas, sveika gamtos programa, kuri mus valdo.
Kiek mes galime tai valdyti? Praktiškai negalime. Mes esame marionetės. Kiekviename iš mūsų yra egoistinė programa, pagal kurią mes veikiame.
Mums atrodo, kad mes veikiame savarankiškai, o iš tiesų mus valdo gamtos jėga. Ji mus sukioja kairėn ir dešinėn, kur nori ir kaip nori, – mes vykdome jos programą, net neįsivaizduodami, kad esame jos valioje. Mes egzistuojame egoistinėje prigimtyje, kaip visiškai valdomi elementai.
Kai žmogui kyla klausimas: „Dėl ko aš gyvenu?“, tai gamtoje tarsi kyla kažkoks prieštaravimas, klaida. Kaip gali būti, kad visiškai valdomas žmogus staiga klausia: „Kas aš? Dėl ko gyvenu, kodėl?“
Pati gamta iškelia mums tokį klausimą, duoda mums kažkokią valios laisvę, kad klausinėtume apie save, savo likimą: „Kam? Kaip?“.
Tai nelengva. Tokie klausimai kyla ne visiems. Tačiau mūsų egoistinio vystymosi procese vis daugiau žmonių pradeda apie tai klausinėti.
Iš principo, tai vienintelis klausimas, kurį gamta iškelia mums, kad mes susidomėtume savo veiksmų, vystymosi, gyvenimo programa: „Kam? Kodėl? Ką mes veikiame? Ar mes veikiame instinktyviai, ar kažkokiu būdu galime keisti savo elgseną arba vertinti ją kritiškai, iš kur atsiranda šios mintys?“
Nuo to momento žmogus tampa žmogumi. Ir tada stengiasi suvokti, kad jis valdomas, kad jis nenori to, ką jam skyrė jo prigimtis, kad tai kenksminga, bloga, reikia su tuo kažką daryti ir t. t. Žmogaus dvasinis vystymasis prasideda nuo klausimo: „Dėl ko man gyventi? Kodėl aš gyvenu?“
Atrodo, kad tai depresyvus klausimas, o iš tiesų jis labai reikalingas, nes būtent iš tokios būsenos žmogus pradeda tyrinėti: „Kas mane valdo? Kodėl? Kam? Sutinku aš su tuo ar ne? Aš noriu atskleisti mano valdymo šaltinį. Aš su juo nesutinku, aš noriu veikti ir gyventi kitaip. Aš noriu pakilti virš valdymo šaltinio, aukščiau šios jėgos. Aš nesutinku, kad mane išnaudoja.“
Kai žmogus pradeda save tyrinėti, jis atranda teisingų knygų. Paprastai jos būna susijusios su kabalos mokslu. Kartais, pradžioje, pasitaiko knygų apie psichologiją. Tačiau, jei gilinasi toliau, jis atranda kabalą.
Ir tada jam darosi aišku, kad jį valdo aukštesnė jėga – Gamta arba Kūrėjas, kas yra vienas ir tas pats. Jis stengiasi išsiaiškinti, kur jį veda, dėl ko jis egzistuoja, kaip jį valdo.
Jis pradeda suprasti, kad jį valdo dvi jėgos: teigiama ir neigiama, o jis pats yra neutralus. Net jam būdingas egoizmas, noras mėgautis – tai irgi ne jo, – jis nuleistas iš viršaus.
Taigi, jis yra absoliučiai neutralus kūnas, kurį iš vienos pusės veikia egoistinė jėga, o iš kitos – galimai altruistinė jėga.
Žmogus pradeda save tyrinėti.
Neigiamą, egoistinę, jėgą, kuri visuose gamtos objektuose, taip pat ir žmoguje viską sugeria, gauna, naudoja, mes vadiname moteriška jėga. O teigiamą, duodančią, užpildančią jėgą vadiname vyriška, Kūrėju. Gamta mus dalija į dvi dalis.
Tačiau tai neturi nieko bendra su mūsų pasaulio vyrais ir moterimis. Čia mes vienodai egoistiški. Mus veikia praktiškai tik viena neigiama jėga, o teigiama reikalinga tik tam, kad išvystyti dar didesnę mūsų neigiamą jėgą.
Klausimas. Klausimas apie gyvenimo prasmę – tai moteriškas klausimas?
Atsakymas. Ne. Kai tuštuma žmoguje pasiekia tam tikrą būseną, ir jis supranta, kad jo gyvenimas bereikšmis, jis teatlieka mechaninius veiksmus, tada jis pradeda klausinėti: „Kam ir kodėl?“ Ir nors veiksmus sukelia neigiama jėga, jie jau priklauso teigiamai.
Žmoguje pradeda kalbėti Kūrėjo dalelė, davimo savybė. Jam jau kyla prieštaravimas tarp dviejų jėgų.

Tęsime.
#247105

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Klausimas. Jei žmogus pasiekė dvasinį pasaulį, ar jis tuo renkasi geresnį gimimą kitame persikūnijime?
Atsakymas. Jis nieko nesirenka, visas jo kelias jau iš anksto nubrėžtas.
Esmė ta, kad eidamas pirmyn, jis tegali pasirinkti, ar eis pats prašydamas, melsdamasis, sąveikaudamas su kitais, ar lauks, kol jį stums.
Kam studijuojame kabalą? Tik tam, kad žinotume, kaip sąveikauti tarpusavyje, kad greitai ir tinkamai eitume pirmyn.
#250830

Iš 2019 m. birželio 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokia gyvenimo prasmė ir kam gyventi?

Nuo ko priklauso tobulėjimo sparta

Kodėl žmonės ima studijuoti kabalą?

Klausimas. Kas yra grupės malda? Mes turime susėsti prie vieno stalo ir dirbti kaip seminare? Ar skaityti maldaknygę (Sidur), ar kažką iš pirminių šaltinių?
Atsakymas. Grupės malda – kai jūs jaučiate vieną temą. Kiekvieno draugo širdyje – viena tema.
Daug mėnesių kalbate apie būtinybę būti susijusiems su Kūrėju, kaip Jį pasiekti, kaip Jį sužadinti, kaip susijungti ir susirišti su Juo, kitaip tariant, atkreipti Jo dėmesį į grupę. Nuolat susikoncentruodami į tai, jūs tarsi kreipiatės į Jį. Norite nustatyti ryšį su Juo, iš Jo to ryšio prašote. Tai ir yra malda.
Žinoma, jūs galite skaityti maldų rinkinį (Sidur). Jį prieš du su puse tūkstančio metų sudarė Didžiojo susirinkimo dalyviai, kurie buvo dideli kabalistai. Jie aprašė tai, ką jautė ir matė, todėl jų maldos – absoliučios, jos skirtos kiekvienam. Kiekvienas, kas jas ištaria, atlieka tam tikrą veiksmą. Bet mes turime daugiau kreiptis iš savo širdies – iš grupės širdies.
#247475

Iš 2019 m. balandžio 18 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar Kūrėjas mus girdi?

Teišgirsta tave Kūrėjas!

Kūrėjas girdi kiekvieno maldą