Pateikti Ketvirtadienis, 28 lapkričio, 2019 dienos įrašai.


Koks mūsų taisymasis?

Auklėjimas, vaikai, Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманIš čia suprasime „pasaulio taisytojų“, gyvenusių kiekvienoje kartoje, negebėjimą. Jie žvelgia į žmogų kaip į mašiną, kuri nedirba, kaip turėtų, ir ją reikia ištaisyti, kitaip tariant, pašalinti neištaisytas dalis pakeičiant jas kitomis – ištaisytomis. (Baal Sulamas, „Pasaulis pasaulyje“)
Esmė ta, kad žmoguje nėra nieko taisytino ir nieko jame nereikia keisti. Viskas, kas jame yra, duota jam iš prigimties. Todėl bet kokios neigiamos savybės, netgi kieno nors noras ką nors nužudyti ar apiplėšti ir pan. – viskas duota Kūrėjo.
Tad taisymasis – ne pasodinti žmogų į kalėjimą ar pakarti, o nubrėžti ribas, kai jis galės įsisąmoninti, kad turi tai ištaisyti savyje taip, kad virš pačių baisiausių pabudimų kitų atžvilgiu jam kiltų noras užmegzti ryšį su kitais.
Nenaikindamas savo neigiamų savybių jis turi pakilti virš savęs į kitą lygmenį ir vietoj neigiamų siekių aplinkinių atžvilgių įgyti teigiamus.
Kai žmogus tinkamai apibrėš neigiamus ir teigiamus siekius, tuomet tarp jų, kaip tarp vieno lauko teigiamų ir neigiamų polių ims jausti dvasinę būseną. To jam ir reikia. Ir tuomet pajaus aukštesnįjį pasaulį.
#251533

Iš 2019 m. liepos 7 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik surask, ką reikia ištaisyti

Pusiausvyra tarp gėrio ir blogio

Prie dvasinio pasaulio slenksčio

Komentarų nėra

Suprasti gamtos reikalavimus

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Valios laisvė

каббалист Михаэль ЛайтманMes egzistuojame ypatingame būvyje, ypatingame pasaulyje, kuriame nesuprantame, kas su mumis vyksta. Nežinome, kas nutiks mums po minutės, nematome savo veiksmų, minčių, fizinių veiksmų priežasčių ir jų padarinių, aiškaus atlygio ir bausmės. Mes gyvename santykinėje tamsoje, tuštumoje, kai kažkas atsitinka, o kodėl ir kaip, mes nežinome. Šiuo metu matome tik aiškias savo mechaninių veiksmų pasekmes, bet ne aukščiau šio lygmens.
Mes nežinome mūsų norų, gerų ar piktų minčių pasekmių. Nežinome, ar mus veikia kitų žmonių mintys ir norai. Jaučiu aš tai ar ne? Nežinau, nesuprantu. Mes egzistuojame tamsioje erdvėje, ir ji mums netrukdo, mes prie jos jau pripratome.
Žiūrėdami į mažą vaiką matome, kad jis nesupranta, ką daro, kas su juo vyksta. Jis bėgioja, žadžia, kažką tampo, tyrinėja pasaulį, minimaliai su juo sąveikaudamas.
O mes? Iš esmės, mes irgi turime minimalų kontaktą su pasauliu. Net fiziniame lygmenyje aiškiai nežinome, ar tinkamai sąveikaujame su juo. Tik šiame amžiuje pradėjome suvokti, kiek mūsų sąveika su pasauliu neigiamai veikia aplinką, ekologiją, klimatą ir t. t. O kaip veikia jį mūsų mintys, kurios yra didžiausia jėga, mes nežinome.
Iš principo, jei skaičiuotume nuo fizinio – žemiausio mūsų poveikio pasauliui lygmens, tai žmogiškasis lygmuo, einantis po negyvojo, augalinio ir gyvūninio – tai minčių, ketinimų, vidinio žmogaus požiūrio į visuomenę ar pasaulį, kuriame egzistuoja, lygmuo. Ir ten mums iš viso nesuprantama, kur yra atlygis, bausmė, pasekmės už mūsų gerus ar blogus poelgius.
Taigi, turime problemą. Mes tarsi vaikai, kurie laksto po kambarį, kažką daro, nesuprasdami prasmės ir tikslios reakcijos. Mes sakome vaikui: „Negalima!“, o jis nesupranta kodėl. Mes žinome, o jis ne. O kas mums turi pasakyti, ką galima ir ko ne, taip pat neaišku.
Tik dabar mes pradedame suvokti, kad egzistuoja viena vienintelė aukštesnioji jėga (vadinkite ją Gamta ar Kūrėju), kuri viską valdo, nes yra integraliai susijusi su mumis, ir mes turime su tuo skaitytis. Mes matome, kad gamtoje valdo įstatymai, kurie mus veikia, neklausdami, ar mes to norime. Taigi, yra labai rimta tarpusavio santykių sistema.
Kaip mes galime elgtis su supančia gamta, aukštesniuoju pasauliu, aukštesniąja jėga, jei mes joje egzistuojame ir jos nejaučiame? Todėl mes, kvailiai, veikiame kaip maži vaikai, manantys, kad gali daryti, ką tik nori, o paskui susilaukiame atkirčio iš visų pusių.
Bet mes ir jam neskiriame reikiamo dėmesio, nesuvokiame, kad tai mūsų problemų pasekmė, nematome ryšio tarp mūsų poelgių ir gamtos reakcijos. Mes nesuprantame, pagal kokią formulę gamta gali teigiamai veikti mus, o mes – ją.
Jei tai matytume ir žinotume, tai tas pats egoizmas (noras gerai egzistuoti) nukreiptų mus tinkama linkme. O kadangi valdymas paslėptas, tai kaip vaikai čiumpame tai, kas mums įdomu, nuo stalo ir ragaujame, nekreipdami dėmesio į pasekmes. O kai pasekmės pasireiškia, mes jų nesusiejame su priežastimi. Štai čia ir atsiskleidžia, kaip nesuvokiame valdymo, o kartu ir visos mūsų problemos.
Žinoma, toks egzistavimas apgailėtinas, tačiau nieko nepadarysi. Aukštesnysis valdymas, ryšys tarp mūsų veiksmų ir pasekmių yra paslėptas nuo mūsų, siekiant pakelti mus į tokį lygį, kuriame patys savanoriškai atliksime teisingus veiksmus, turėsime tiesioginį ryšį su Kūrėju, patys norėsime būti geri ir malonūs. Būtent to iš mūsų, neprotingų, reikalauja gamta, kad suprastume, kur esame ir veiktume sąmoningai.
#247697

Iš 2019 m. kovo 17 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti į lygmenį „Žmogus“

Naujas laikas, nauji dėsniai

Gamtos pusiausvyra priklauso tik nuo mūsų

Komentarų nėra