Pateikti Ketvirtadienis, 5 gruodžio, 2019 dienos įrašai.


Vaikas apsigyveno telefone. Kovoti ar keisti požiūrį?

Auklėjimas, vaikai

каббалист Михаэль ЛайтманVaikai visą laiką žiūri į išmaniuosius telefonus, todėl penkių vaikų tėtis Džastinas Smitas Youtube sukūrė savo kanalą suprasdamas, kad nebegali kitaip susikalbėti su savo vaikais. Šiame kanale jis papasakojo apie save: kur dirba, kaip keliauja po pasaulį. Džastinas mano, kad ateity su vaikais teks bendrautis būtent taip, nes atotrūkis bus toks, kad kalbėtis su jais tiesiogiai bus nebeįmanoma. Jis teigia, kad reikia būti ten, kur vaikų mintys ir akys.
Ar tai teisinga?
Apie tai paklaustas filosofijos mokslų daktaras, biokibernetikas, ontologijos ir pažinimo teorijos profesorius, garsus pasaulyje klasikinės kabalos specialistas Michaelis Laitmanas netikėtai atsako: Manau, kad tai visiškai teisinga. Vaikų dėmesys jau persijungė tik į ekraną. Jie nebemato pasaulio, gamtovaizdžio. Tu juos ištempi į gamtą, o jie žiūri tik į telefono ekraną. Net jei lipa į lėktuvą ar į laivą, jų nedomina nei laivas, nei lėktuvas, nes jie panirę į savo išmanųjį. Bet ekrane parodyk lėktuvą, laivą, gamtovaizdį – iškart įdomu. Viskas, kas yra ekrane, – įdomu. Jie realybę suvokia visai kitaip, ir su tuo reikia susitaikyti. Tu nieko nebegali padaryti. Juk jie sėdėdami kavinėje arba kur nors kitur kalba ne tarpusavyje, o tik per savo išmaniuosius telefonus. Jų pernelyg nedomina šis pasaulis. Tai kaip mes galime nuo to pabėgti? Ką galime padaryti? Atgal kelio nėra. Ir manau, kad toks gamtos veikimas visiškai pateisinamas. Be to, gamtos kritikuoti negalime. Galime tik galvoti, kaip teisingai panaudoti tai, kas mumyse gimsta kiekvienu egzistavimo laikotarpiu.
Michaelis Laitmanas, remdamasis kabalos išmintimi, teigia, kad visas mūsų pasaulis virtualus. Koks skirtumas, ar aš kitą žmogų matau šiame pasaulyje, kuris man atrodo realiai egzistuojantis (nors iš tiesų tai tik mano penkių jutimo organų sukurtas vaizdinys), ar savo telefone? Kabalos požiūriu, tai neturi jokios reikšmės. Tai – tik pojūtis. Kai tik truputį pakeitėme savo pojūčius, vaikai priartėjo prie pasaulio suvokimo per vaizdo klipus. Mums tereikia su tuo susitaikyti. Kitaip juk nebus. Kuo greičiau susitaikysime, tuo greičiau susikalbėsime su savo vaikais.
Jei atsirastume jų ekrane (kaip kalbančios mamos ir tėčio galvos), galėtume rodyti jiems, ką tik norėtume, bet kokį “kiną”. Svarbiausia tai, kad vaikai tik taip mus supras, kitu atveju nepavyks. Mes kalbėsime su jais, o jie žiūrės į savo telefoną.
Į natūraliai kylantį klausimą, ar vaikai nepraranda vaikystės, M. Laitmanas atsako: Nieko jie nepraranda. Vaikams tai ir yra vaikystė. Greitai vaikystė bus dar virtualesnė. Kita karta virtualioje erdvėje bus nuolat – ten ir pirks, ir mokysis. Nejaugi norite grįžti atgal į urvus? Net ir jūsų nostalginiai prisiminimai apie kiemus vaikams jau negalioja. Jie nostalgiją jaučia tik savo išmaniesiems. Padovanok jiems kaskart vis tobulesnį telefoną ir nieko daugiau jiems nereikia.
Kur galiausiai visa tai gali atvesti?
Profesorius įsitikinęs, kad ateityje žmogus supras, jog per ekraną jis gali suvokti visą pasaulį, o pats pasaulis neegzistuoja. Paprasčiausiai neegzistuoja… Noriu pamatyti krioklius ar kokius kitus objektus, galiu beregint juos išvysti savo ekrane. Ir nebereikia niekur važiuoti. Juk priešais mane, mano ekrane, visa Visata, visas mažas Žemės rutulys – viskas. Taip gera… Galiu pasikviesti bet kurį draugą, pabendrauti su juo ir dėl to mums nereikia lėkti kažkur susitikti. O kam? Kad kiekvienas vis tiek žiūrėtų į savo telefono ekraną?
Esu tikras, – sako M. Laitmanas, – kad žmonija vietoje šių mažų telefoniukų sukurs tokius naujus instrumentus, kai prieš save matysime labai daug – su specialiais akiniais ar be jų, ar dar kažkaip. Visa tai jausime savo viduje.
Iš tiesų tai, pasak ilgamečio kabalos studijų vadovo, – priartėjimas prie tikrojo, dvasinio pasaulio, kuris kitoks nei mūsų mechaninis (beje, irgi tik mūsų viduje būtent taip suvokiamas). Juk nežinome, kas iš tiesų yra priešais mus, tai tik penki mūsų pojūčiai ir įvairios jėgos mūsų viduje piešia tokį šios realybės paveikslą. Tai kodėl man nuo jos neatitrūkus? Kam man tos sienos? Juk galime gyventi visai kitoje tikrovėje.
Žmonija pasieks tokią būseną, kai jai reikės tik ko nors minimalaus, kad patenkintų savo kūno poreikius (tam dirbs robotai), o visa kita bus telefone, – istorija, geografija, bendravimas, kelionės, romanai – viskas, ko tik norite, ten – viduje. Kam man visa ta išorė? Kam man statyti tuos didelius prekybos centrus, poilsio namus – kam visa tai?
O kaip tada su tuo, kad žmogus mėgsta keliauti po pasaulį?
M. Laitmanas ir čia optimistiškas: Sukursime tai, įgyvendinsime ir keliausime. Ir bus tokie patys pojūčiai kaip realiai keliaujant. Ir dar kokie! Kur galiu keliauti tokiame garbiame amžiuje? Su lazdele? O tada būsiu kaip beždžionėlė, laipiojanti lijanomis, galėsiu plaukioti ir nardyti vandenynuose. Viską galėsiu. Ir tai būsiu aš. Juk ir dabar gyvename iliuziniame pasaulyje. O gyvensime tikrame, kurį kursime patys. Kaip tik dabar ir gimsta galimybė sukurti savo pasaulį. Žmogus palaipsniui pereina nuo pasaulio, kurį jam primetė gyvūninis kūnas, prie pasaulio, kurį jis kurs sau savo dvasiniu kūnu ir jame gyvens. Tame pasaulyje tilps absoliučiai viskas.
Tiesiog reikia žiūrėti, – siūlo profesorius, – kaip gamta mus tobulina. O ji dabar palaipsniui mums duoda į rankas galimybę patiems kurti naują realybę ir joje gyventi. Ir natūralus vaikų polinkis į šią naują realybę palaipsniui privers juos įgyti naujas savybes. Kitas etapas bus toks, kad vaikas norės joje egzistuoti ne naudodamasis kokia nors programa, o dėl to, kad jis pats keisis. Kol kas mes praeiname tarpinį etapą ir turime sukurti vaikams gerus žaidimus, naudingas programas. O kiti etapai bus tokie, kad per naujo virtualaus pasaulio sukūrimą staiga pajausime, kad mums reikia patiems pasikeisti, kad už viso to, ką sukūrėme, išties egzistuoja kitas pasaulis. Ir tam nereikia diegti naujų programų į superkompiuterius, o tik truputį perprogramuoti patiems save. Ir tada iš tiesų gyvensime kitame pasaulyje.
Aš sveikinu tokį pasaulį. Man neskaudu dėl anūkų, aš džiaugiuosi dėl jų. Dėl to, kad iš esmės jie kuria daug geresnį pasaulį nei gavo iš mūsų.
#246326

Komentarų nėra