Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ veda į akligatvį?

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманBaal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“ verta studijuoti, kad išvystume, jog norom nenorom, neišvengiamai artėjame prie šios būsenos. Tikėsimės, kad pasaulis geru keliu, savo noru, o ne per prievartą, gaudamas karų, kančių, nelaimių smūgius įeis į šią būseną, kurią Baal Sulamas pavadino „paskutinioji karta“.
* * *
„Mano – mano, tavo – tavo“ – skamba neblogai? Jeigu šiandien būtų taip, argi tai ne gyvenimas rojuje? Niekas nevagia, neišnaudoja kito, nežudo, nieko bloga nedaro. Kiekvienas ramiai gyvena sau. Sakytum, viskas nuostabu, bet Tora tokį gyvenimą vadina „Sodoma“. O taip juk kur kas sąžiningiau lyginant su mūsų dabartiniu gyvenimu ir jo piratiškais įstatymais.
Kodėl „mano – mano, tavo – tavo“ – netgi blogiau už „viskas mano“? Juk tuomet egoizmo blogio nejaučiame nei kituose, nei savyje. Kiekvienas gyvena sau, izoliuotas nuo kitų. Ir negalima padėti kitam, tegul kiekvienas tvarkosi pats, mes nepažeidžiame „status quo“. Tai siaubinga būsena, juk tokiu keliu niekada neprieisime ištaisymo. Kaip atskleisime blogį tarp mūsų?
Apie Sodomą pasakyta: kiekvienas tenkinasi tuo, ką turi. Tai ypatinga ideologija, leidžianti žmogui tenkintis tuo, ką turi. Draudžiama žiūrėti į kitą ir lyginti save su kitu, draudžiama priimti iš kito pagalbą bei teikti pagalbą kitam. Viskas, kas iš viršaus duota kiekvienam, yra teisinga, ir negalima į tai kištis.
Tai ištisa gyvenimo filosofija, kurią draudžiama pažeisti bijant mirties. Kai Lotas norėjo padėti pakeleiviams ir priimti juos kaip svečius savo namuose, Sodomos gyventojai atėjo pas jį ir norėjo užmušti. Tokie įstatymai Sodomos mieste, kuris buvo sugriautas, nes iš jo nėra kelio į ištaisymą. Tai į akligatvį vedanti šaka. Tačiau žmogus nejaučia, kad ji veda į akligatvį, jis gyvena ir patenkintas tuo.
Gali būti, kad tokia būsena ateityje dar atsiskleis kokioje nors visuomenėje: kai neatsiskleidžia blogis, egoistinis noras, niekas neturi pretenzijų vienas kitam. Visi tenkinasi tuo, ką gauna iš Kūrėjo, ir patenkinti savo likimu, dėl kurio skųstis – nuodėmė.
Kitaip tariant, nejaučiame būtinybės užmegzti ryšio nei tarpusavyje, nei su Kūrėju. Kai niekas nieko nereikalauja iš kitų ir nepadeda kitiems, mūsų santykiai su Kūrėju irgi tokie pat abejingi. Tuo viskas baigiasi, ir ką galima su mumis padaryti – tik palaidoti žemėje, kas ir atsitiko su Sodoma.
Jeigu kiekvienas patenkintas savo būsena, tai ji baigta. Kai „mano – mano, o tavo – tavo“, niekada neužmegsime ryšio vienas su kitu. O jeigu nesiekiame tarpusavio ryšio, tai niekada nesukursime indo, kuriame atsiskleis Kūrėjas.
Veikiant įstatymui „mano – mano“ man draudžiama reikalauti iš kitų ir ką nors duoti jiems. Vadinasi, ir Kūrėjo atžvilgiu yra tokia pati pozicija. Nėra jokio atgalinio ryšio: gavau iš aukščiau savo likimą ir viskas tuo baigta. Blogai man ar gerai – viskas iš aukščiau. Tai aklavietė.
Reikia suprasti, kad „mano – mano, o tavo – tavo“ – tai į aklavietę, į niekur vedanti šaka, todėl draudžiama kurti tokią visuomenę. Tora pateikia tokį pavyzdį, kad apsaugotų mus nuo klaidų darymo, juk Sodoma – tai pati blogiausia iš visų gyvenimo formų, blogesnė už visus nusikaltimus.
Juk nusikaltimai galiausiai verčia mus gailėtis ir atveda prie Kūrėjo. Egipto vergovė, kai vieni kitus kankiname, geriau už Sodomą, nes galiausiai atveda mus prie susiliejimo su Kūrėju. O Sodoma niekur neveda.
#243879

Iš 2019 m. kovo 30 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Paskutinioji karta“

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>