Klausimas. Žinant, koks didžiulis yra vyriškas egoizmas ir kaip jis sustingo evoliucijos procese, ar išgelbės pasaulį moterys?
Atsakymas. Taip, moterys išgelbės pasaulį. Jei jos panorės, vyrai paklus visur ir visada.
Lankydamas įvairias pasaulio šalis, ypatingas bendruomenes, tautas, aš visada domiuosi, kas yra svarbiausias jų šeimose. Kas valdo: vyriškas ar moteriškas balsas?
Vyras atsako: „žinoma, aš!“, bet pakanka žmonai pažvelgti, ir tampa aišku, kas lemia kryptį. Ir taip visur, visose kultūrose. Tai išplaukia iš dvasinės šaknies.
Moterys turi suteikti vyrams teisingą gyvenimo kryptį. Juk jie norėtų lakstyti, kur pakliuvo, o moterys, kaip motinos, turi juos švelniai kreipti pas Kūrėją. Vyrams tai būtina.
Jei ne moterys, vyrai padarytų iš šio pasaulio visišką smėlio dėžę: daugybę turistinių maršrutų, lenktynių, futbolo areną – viską, kas patinka, išskyrus normalų gyvenimą, leidžiantį teisingai vystytis. Tai iš tikrųjų yra taip. Todėl moteriškoji dalis labai svarbi, ypač kabaloje.
Mes matome, kiek per paskutiniuosius 100 metų moteris išsiveržė pirmyn, tapo savarankiška, stipri, įėjo į valdžios organus ir t. t. Ir visa tai būtent dėl to, kad mes judame išsitaisymo keliu, kuriame moteriškoji jėga, jos savybės, jos ištikimybė reikalingos siekiant aukštesniojo tikslo.
Taigi, vyrai, klausykite moterų. Kiekvienoje grupėje bandykite, kiek įmanoma, pakelti moteriškąją jėgą. Moteris reikia skatinti, bandyti išnaudoti jų pastovumą, kad grupė būtų stabilesnė.
#247685

Iš 2019 m. kovo 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar galima sukurti harmoniją tarp vyro ir moters?

Vyriškojo ir moteriškojo prado vienijimosi paslaptis

Tarp pliuso ir minuso

Galbūt veikiame ten, kur viskas iš anksto užprogramuota, ir mūsų dalyvavimas turi būti gerokai pasyvesnis, bet manome, kad įvykių eiga priklauso nuo mūsų? (Baal Sulamas, „Valios laisvė“)
Kišame į gamtą savo purvinas rankas ir imame joje kapstytis. Nuo to jai darosi vis blogiau, gyvenimo erdvė vis siaurėja, o mes – gamtos karūna, tampame jos duobkasiais.
Ar apskritai įmanoma perkeisti savo gyvenimą ir nustoti manyti, kad kažkas priklauso nuo mūsų, leisti jam tekėti savo vaga, o patiems veikti tik sferose, kurios mums pavaldžios?
Ar galime perkeisti savo gyvenimą? Tai labai rimtas klausimas. Bet ar iš tiesų mes ką nors lemiame? O gal sprendimus mums įdiegia kažkas iš aukščiau? Ir panašu, kad tai ne geroji jėga, nes mūsų žemiškasis egzistavimas sukelia blogų pasekmių.
Tarkime, kad mes – blogis, bjaurojantis planetą. Ką daryti, kad liautumės, neliestume jos?! Reikia nuspręsti. Bet to padaryti negalime, nepavyksta! Gyvename šioje žemėje, išnaudojame ją, siurbiame iš jos visus syvus, kad, tinkamai nepanaudoję, vėliau išspjautume.
Negalime leisti gamtai egzistuoti, kaip jai patinka, o patys veikti tik sau pavaldžiose sferose. Jeigu jos mums pavaldžios, tai būtinai subjaurosime.
Vaikai elgiasi neprotingai, nes jų prigimtinis vystymasis vyksta nesąmoningai arba instinktyviai. Iš tikrųjų vaikai taip ir elgiasi. Dėl to jų niekuo kaltinti negalime. Mažas vaikas – kaip gyvūnas.
Suaugęs žmogus nusistato tikslą, o troškimas jį pasiekti suteikia energijos judėti tikslo link. Taigi, suaugusiems žmonėms viskas vyksta kitaip.
Akivaizdu, kad apsirinkame nustatydami savo galimybių siekti tikslo ribas. Mes tarsi apgaudinėjame save, manydami, kad gebame daugiau nei iš tikrųjų.
Taigi, trokštame pasiekti kažką neįtikėtino arba pakeisti tai, kas mums nepavaldu. Todėl mūsų gyvenime svarbiausia suprasti, ką turime keisti, ir suvokti, ko negalime pakeisti. Tarp šių dviejų parametrų – negalėjimo ką nors pakeisti ir galėjimo tai padaryti – mūsų kelias, kuriuo galime teisingai judėti.
Realizuodami save galėjime ir negalėjime ką nors pakeisti, visą laiką judėsime teisingai, bet šis takelis bus labai siauras.
Vienoje senovinėje maldoje sakoma: „Dieve! Suteik man jėgų pakeisti savo gyvenime tai, ką galiu pakeisti, drąsos priimti tai, ko pakeisti negaliu, ir išminties atskirti vieną nuo kito“.
Gamta nesuteikia informacijos apie tai, kada iš tikrųjų turime laisvę veikti, o kada yra tik laisvės iliuzija. Turime suprasti, ką galime pakeisti, ko ne ir kaip aiškiai atskirti vieną nuo kito, kad nesusipainiotume, nekovotume dėl neįmanomų pakeisti dalykų ir pasiliktume tik sau pavaldžius.
Gamta leidžia mums klysti – tiek atskiram žmogui, tiek visai žmonijai. Gamtos tikslas – sukelti nusivylimą savo gebėjimu ką nors pakeisti gyvenime, savyje, kad visi pasijustume sutrikę ir nežinantys, kaip gyventi toliau.
Tuomet sustotume ir nustatytume, kam gi galime daryti įtaką. Veikdami taip, kaip iki šiol, turime laiku sustoti, pajusti nusivylimą savo veiksmais ir suprasti, kad judame visai ne ten, ne taip ir ne su tomis jėgomis.
Sustoję turime atidžiai patikrinti savo kelią. Tuomet galėsime nustatyti, kam gi iš tikrųjų galime daryti įtaką.
#249851

Iš 2019 m. gegužės 12 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė ar iliuzija?

Apie valios laisvę

Suprasti Gamtos reikalavimus