Pateikti balandžio, 2020 mėn. įrašai.


Sudie, stebuklų šalie

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманNe, negrįšime į normalų gyvenimą. Geriausiu atveju jį pradėsime. Anksti švęsti pergalę. Virusas neatsitraukė. Skubėdami išsilaisvinti iš „kalėjimo“, rizikuojame patekti į spąstus. Juk ši krizė turi vektorių, epidemija ne šiaip suduoda mums smūgį – ji nukreipia žmoniją. Bandymas prasibrauti atgal – prieš srovę, nepaisant vystymosi tendencijų – mums brangiai atsieis. Kur kas brangiau, nei saviizoliacija.
Pirmiausia visiškai nenugalėjome ligos. Netgi neištyrėme jos iš esmės, ir ji kasdien toliau mus stebina. Galima tik spėlioti, kaip virusas elgsis toliau.
Esant šioms sąlygoms, grįžimas į tikrai būtinas veiklos sritis, iš dalies yra pateisinamas. Tačiau „Lik namie“ vis dar lieka saugiausia strategija. Taip bent jau ribojame savo prigimtį, savo nenugalimą potraukį gadinti viską, prie ko prisiliečiame.
Suprantu vyriausybes, kurios švelnina apribojimus, siekdamos išgelbėti ekonomiką nuo staigaus nuosmukio, verslą nuo bankroto, piliečius nuo nedarbo, derlių nuo puvimo. Tačiau iš tikrųjų nesame tam pasirengę ir, manau, per artimiausias savaites pamatysime neigiamus skubėjimo rezultatus.
Koronavirusas atsitrauks, kai išmoksime jo socialines pamokas. Nežinau, ar apie visas komplikacijas mums pasakos ir ar galės paprasti žmonės pažvelgti į bendrą paveikslą, kol jis nepakeistas cenzūros ir politinio kvailinimo. Akivaizdu, kad visur bus kitaip. Tačiau vienaip ar kitaip, situacija mus spaudžia iš abiejų pusių: negalime toliau sėdėti namuose ir negalime grįžti prie ankstesniojo gyvenimo nerūpestingumo. Mus tarsi „spaudžia“, „stumia“ per siaurą, įtemptą plyšį į kažką nežinomo. Ir mums tai atrodo kaip mažiausios blogybės pasirinkimas.
Galima buvo ir kitaip. Idealiu atveju, visuotinę izoliaciją vertėtų tęsti tol, kol nerasime medicininio ir socialinio problemos sprendimo. Ir jei pirmasis klausimas skirtas sveikatos priežiūros sistemai su visais jos sąjungininkais, tai antrasis – kabalos mokslui. Būtent jis aiškiai atsako į epidemijos iškeltus giliausius, didžiausius klausimus. Visi kiti mokslai tyrinėja gamtą iš žmogiškojo požiūrio taško, o kabala tiria Gamtą atsiribodama nuo mūsų egoistinių įsivaizdavimų.
„Mano sumanymas – nėra jūsų sumanymas“
Gamta visomis savo jėgomis kreipia mus į integralumą, į vienybę, į bendrą sistemą, kurioje nėra nei lyderių, nei atsiliekančiųjų. Mėgindami įveikti Gamtos duotus iššūkius, pamažu imame tai suprasti, tačiau vis tiek neįsigiliname į jos ketinimus. Štai kodėl koronavirusas taip lengvai neišnyks.
Gaila, kad neišnaudojame priverstinio karantino susipažinimui su Gamtos sumanymais ir planais. Ir šis metas galėtų tapti vaisingu laikotarpiu… Tačiau impulsas trauktis atgal į praeitį užmerkia mums akis. Tad nenuostabu, jei po kurio laiko vėl teks užsidaryti namuose.
Iš tiesų virusas stato mus į savo vietą: atskiria vienus nuo kitų ir taip suartina per bendrą nelaimę. Dabar, kai esame atskirti „vakuuminiais apvalkalais“, turime pamąstyti, kaip užpildyti šį vakuumą, kad išties susijungtume neužkrėsdami aplinkinių. Žvilgtelkime šiek tiek giliau nei nukleorūgštys ir baltymų apvalkalai.
Tikrasis žmonijos bėdų gydymas – ištaisyti mūsų tarpusavio santykius. Būtent tam sukurtos visos sąlygos: tarp mūsų buvo nutraukti iškreipti vartotojiškos visuomenės ryšiai ir mums teliko pakeisti juos širdžių šiluma. Gal ne iškart, bet bent jau judėsime ta linkme.
Tačiau, kaip įprasta, nuvertiname Gamtos dovanas ir pervertiname jos kantrybę…
O ji daugiau nelaukia, ji reikalauja. Ir laikui bėgant ji išvalys viską – bet kokias žmogaus veiklos sritis, kurios nėra gyvybiškai svarbios. Koronavirusas, kaip ir kiti globalūs iššūkiai, – tai svertas, galintis apversti žmoniją aukštyn kojom. Visi jie tiesia kelią pasaulinei žmonių bendrystei.
Netinkami mūsų tarpusavio santykiai tik sustiprina Gamtos spaudimą, sustiprina ligą, o tinkami ryšiai, priešingai, visa tai neutralizuoja. Galiausiai galėsime susivienyti tik nekenkdami integralumui. Likusi teritorija virs „minų lauku“.
Ką praradome ir ką atradome
Atėjo laikas viską permąstyti. Visi besibaigiančios eros pažadai ir paskatos, visos jos „stebuklingos“ galimybės, šiandien tampa apgavikiškos, melagingos. Ji aukštino tai, kas niekinga, ir žemino vertybes. Ji griovė mūsų gyvenimą ir vertė jį į voverės ratą.
Gana – jau išaugome iš šios kortų karalystės. Sudie „stebuklinga“ šalie. Visi tavo „stebuklai“ buvo netikri, savęs apgaudinėjimas, paženklintų kortų kaladė.
Mus vis dar šaukia atgal, siūlo vėl grįžti į vaikystę: „Įsitempkime ir grįžkime į stebuklų šalį…“ Negrįšime. Neįstengsime vėl įsisprausti, įsipaišyti į šią iliuziją. Ji vis tiek plyš per siūles.
Ir tegu. Neverta dėl jos liūdėti. Turime visiškai kitokią ateitį – kur neaprėpiami galimybių horizontais, kur neišskiriamų širdžių vienybė, kur beribis žmogaus vystymosi potencialas. Už keturių sienų, kur praleidome keletą savaičių, banguoja vandenynas, laukiantis atradimų ir proveržių. Bendrų atradimų. Bendrų proveržių.
Reikia tik išmokti gyventi pusiausvyroje tarpusavyje ir su Gamta. Ir šis mokymas jau prasidėjo. Keičiamės, patys to nesuprasdami. Koronavirusas kaip atnaujinanti programa buvo įdiegtas į bendrą kompiuterį, į žmoniją ir pradėjo veikti.
Todėl, jei jau grįžtame į išorinį pasaulį, turime tai daryti žvelgdami į ateitį, o ne į praeitį. Grįžti į nuolatinę krizę, mus traukia ligotas egoizmas, o ne sveikas protas. Praeityje – aklavietė. Priešakyje laukia transformacija: nuo šiol žmogui svarbu ne tik neužsikrėsti pačiam, bet ir neužkrėsti kitų. Neužkrėsti ne šiaip virusu, o praeities troškimu. Būtent toks abipusis rūpestis apsaugos mus nuo negalavimų. Būtent taip atsiras bendras imunitetas.
Alternatyva baugina. Įprasta žmonių, įmonių, šalių konkurencija traukia mus į dugną, šiuose konfliktuose nebus nugalėtojų. Įsivėlusi į ekonominius ir ideologinius tarpusavio vaidus, žmonija risis žemyn kaip neišsprendžiamų globalių prieštaravimų kamuolys – ir per sukrėtimus nulėks tiesiai į pasaulinį karą.
Arba subręs. Juk kortų karalystė vis tiek subyrės. Ji akyse netenka jėgų, miklumo, įtakos. Galų gale iš jos liks tik pagrindinių poreikių karkasas, ant kurio turėsime suformuoti naują socialinę struktūrą – lygiateisę, rūpestingą, teisingą, subalansuotą. Kaip? Apie tai turime galvoti jau dabar.
Šviesią ateitį galime užtikrinti per rūpestį vieni kitais, per socialinę atsakomybę, interesų bendrystę. Visuomenė turi tapti stipria šeima, kurioje kiekvienas jausis vertinamas, mylimas, laimingas. Gamta mus nuolatos veda prie to. „Reikia mokytis, – sako ji, – reikia suartėti, tartis, pakilti virš savęs į vienybę. Padėti vieni kitiems. Užjausti. Mylėti“.
Nepriimkite to kaip pamokslo ar moralo. Nesudievinu Gamtos, tiesiog ji yra šis tas daugiau nei manėme iki šiol. Ir šiandien ji sąmoningai uždėjo žmogui „karūną“, kad parodytų, kaip šis neatitinka „gamtos viršūnės“ vaidmens. Be jokių revoliucijų ji nuvertė „nepajudinamus“ pamatus ir atvėrė mums akis: visas pusiausvyros nebuvimas įsišaknijęs mūsų sugadintuose santykiuose, visos bėdos kyla iš neteisingų tarpusavio santykių, visos mūsų dirbtinės atsvaros liaujasi veikusios.
Kas gi toliau? Teks pertvarkyti visą socialinę platformą, kad galėtume atvesti ją į pusiausvyrą su Gamta. Juk iš tikrųjų visuomenės ekologija ir aplinkos ekologija – tai dvi tos pačios medalio pusės, vienos integralios, visa apimančios „operacinės sistemos“ dalys.
Manau, jog artimiausiu metu imsime „virškinti“ šią žinią, susitaikysime su ja, priimsime ją. Mūsų traukinys pereina į kitas vėžes, mūsų pasaulėžiūra keičia rakursą, mūsų žvilgsnis keičia fokusą. Ne laikinai – visam laikui. Ir kuo greičiau įsisąmoninsime, apmąstysime šiuos pokyčius, tuo lengviau mums bus kurti naujus socialinius ir darbo santykius, naują ekonomiką, naują požiūrį į švietimą, naują gyvenimą.
Svarbiausia – eiti išvien su Gamta, ne aklai paklūstant jai, o sąmoningai, tikslingai mokantis jos dėsnių. Tai jau Žmogus, o ne laisvalaikiu filosofuojantis vartotojas. Žmogus, o ne dogmatikas, kuriam visada viskas aišku. Žmogus, o ne tos ydingos, siauraprotės būtybės, kuriomis daugumą iš mūsų pavertė ankstesnysis gyvenimo būdas.
Jei patys nesutiksime grįžti į praeitį, Gamta su džiaugsmu atvers mums duris į ateitį.
#263508

Straipsnį parašė mano mokinys Oleg Icekson 

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

Po pandemijos

Kelio atgal nėra

Komentarų nėra

Egoizmo klausimai

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Egoizmas užduoda du klausimus: „Ką tau duoda šis darbas? Kas yra Kūrėjas, kad klausytum Jo balso?“.
Tiesa ta, kad svarbiausia – dirbti ties klausimu: „Ką tau duoda šis darbas?“. O jei jis nekyla, vadinasi, nesu tikrame kelyje?
Atsakymas. Iš tikrųjų, egoizmas norėdamas atitraukti žmogų nuo įėjimo į dvasinį pasaulį nuolatos klausia: „Kam tau to reikia, dėl ko? Kam tu dirbi? Juk matai, kad tiksliai išloši savo egoizme. O altruizme jokios naudos niekam neatneši“.
Tačiau tai klausimai, į kuriuos žmogus turi atsakyti pats.
Komentaras. Šie klausimai, kurie „užlieja“ žmogų, yra vadinami potvyniu?
Atsakymas. Čia dar ne potvynis. Bet gelbėtis nuo tokių klausimų galima tik tikėjimu aukščiau žinojimo.
#259165

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš egoizmo

Kliūtys dvasiniame kelyje

Kas saugo žmogų dvasiniame kelyje

Komentarų nėra

Sielos modernizacija

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela

каббалист Михаэль ЛайтманKabalistai jaučia dvasinio kūno mirtį tarsi marškinių pakeitimą. Jei svarbiausia – aš, o ne marškiniai, t. y. siela, o ne kūnas, tai kaskart keičiu marškinius ir taip keičiuosi gaudamas vis puošnesnį apvalkalą.
Mirtis – tai nieko baisaus, netenkama tik galimybės atlikti taisymus. Bet jeigu nesitaisiau šiame gyvenime, tai galiu ramiai grąžinti marškinius, juk man nėra ko gailėti.
Kodėl kabalistas, dirbantis prie taisymųsi ir kaskart tarsi imantis gyventi iš naujo, vis dėlto turi tam tikru etapu numirti ir pakeisti kūną?
Yra didelis skirtumas tarp formų, kurios keičiasi gyvenimo metu, ir tos naujos formos, dėl kurios jis turi mirti. Tai bus nauja tikrovė, akivaizdi modernizacija, tarsi nuolatos taisyčiau savo kompiuterį, diegčiau naujas programas, o tam tikru metu paaiškėtų, kad pats kompiuteris jau nėra tinkamas ir teks jį pakeisti.
#261479

Iš 2020 m. kovo 11 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį “Taika”

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra mirtis kabalos mokslo požiūriu?

Išsiskirti su egoizmu

Ar žmonės turi bijoti mirties?

Komentarų nėra

Koronavirusas keičia tikrovę V d.

Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль ЛайтманPriemonės nuo koronaviruso
Klausimas. Ar šiandien izoliacija – tai vienintelė priemonė nuo koronaviruso?
Atsakymas. Bet mes ir anksčiau taip sąveikavome, tiktai ne taip akivaizdžiai. Mums paprasčiausiai nebuvo už ko pasislėpti. Jeigu turėčiau kokį nors prietaisą, kad nukreipčiau į kiekvieną – su šiuo bendrauti, su šiuo ne, tai taip ir daryčiau. O iš esmės, ir be viruso visą savo gyvenimą žiūrime vieni į kitus: bendrauti su juo ar ne, ir iš kokio atstumo.
Klausimas. Kokius klausimus turi užduoti sau žmogus, kuris dabar sėdi izoliuotas namuose? O tokių jau tūkstančiai, milijonai.
Atsakymas. Šis virusas parodo, kokie blogi mūsų tarpusavio santykiai. Mums būtina juos pakeisti, ir tada, tarp kitko, iškart grįš visas gėris ir gerumas, kuris gali būti.
Klausimas. Ar jūs įsitikinęs, kad žmogus gali užduoti sau tokius klausimus ir prieiti prie išvados, kad kalti blogi mūsų tarpusavio ryšiai? Ar virusas gali sukelti tokias mintis?
Atsakymas. Kabaloje, ypač knygoje „Pranašai“, rašoma, kad žmonija gali ateiti prie siaubingų būsenų, kai žmonės tiesiog pradės ėsti vieni kitus. Tad turime pagalvoti ir apie tai. Šiandien mūsų būsenakol kas graži, kilni, kai galime pakeisti save ir užkirsti tam kelią.

#262091

Iš 2019 m. kovo 12 d. TV programos „Koronavirusas keičia tikrovę“

Daugiau šia tema skaitykite:

Koronavirusas keičia tikrovę I d.

Koronavirusas keičia tikrovę III d.

Koronavirusas keičia tikrovę IV d.

Komentarų nėra

Kas saugo žmogų dvasiniame kelyje

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Ar nepavojinga žmogui, esančiam absoliučios meilės būsenos, būti visuomenėje? Juk jeigu žmogus nepyksta, jis negali apsisaugoti. O mūsų visuomenė siekia išnaudoti kiekvieną savo tikslams.
Atsakymas. Iš dalies tai teisinga. Visame pasaulyje stipriai auga neapykanta, žmonės visiškai atitolę vieni nuo kitų. Žmogus turi visuomet saugotis ir būti pasirengęs užpuolimui.
Esmė ta, kad kai kalbame apie meilę, tai čia yra dvi nuostabios savybės.
Pirmiausia vystome meilės savybę tik draugų grupėje atžvilgiu, su kuriais ketiname sukurti vieną bendrą sistemą vadinamą „siela“. Čia dalyvauja dešimt žmonių, dirbančių ties tuo, kaip megzti tarpusavio ryšius. Kiti žmonės jų neliečia ir jie neliečia kitų.
Nepagalvokite, kad čia egoistinis veiksmas. Tiesiog kitaip nepasiseks. Mūsų siela susideda iš tokių dešimtukų, kurie paskui susijungia tarpusavyje į stambesnes būsenas.
Visų antra, dirbdami dešimtuke, susivienijate ir aplink jus kyla tam tikras apsauginis laukas, kuris nepraleidžia jums jokių kenkėjų, visi jie atsimuša nuo jūsų. Ir jūs nieko nebijote. Žinote, kad esate dvasinės būsenos, kuri atstumia visą blogį ir todėl jau nėra ko bijoti.
#259072

Iš 2019 m. gruodžio 29 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kam galioja priesakas „pamilk artimą“?

Ar aš turiu grupę?

Dešimtukas – ypatinga vienybės forma

Komentarų nėra

Vienintelė mus valdanti jėga III d.

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманTarp dviejų ugnių
Tik iš tikro įveikdamas visas kliūtis, kurios visąlaik mane išmuša, išveda iš teisingo kelio, tikėjimu aukščiau žinojimo (kai nepaisydamas to, ką matau, vis tiek visus įvykius ir visų poveikių man šaltinius susieju su Kūrėju, suprasdamas, kad tai Jis įsivelka į įvairius žmones, įvairias jėgas, įvykius), galiu stengtis taisyti savo pojūčius pasaulyje ir ieškoti Kūrėjo.
Tačiau ne visada turiu jėgų įveikti visas šias abejones, primestas kliūtis ir įsikibti į Kūrėją. Ne visada galiu tikėjimu aukščiau žinojimo, kitaip tariant, savo pastangomis, nepaisydamas to, ką matau, per visus poveikio man šaltinius įžvelgti Kūrėją. Nors šie poveikiai būna labai rimti, labai grėsmingi, vis tiek per juos turiu matyti Kūrėją.
Toks ieškojimas vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“, kai siekiu Jo nepaisydamas to, ką jaučiu. Jeigu negaliu išsilaikyti tokiame siekyje, tai krentu į mūsų pasaulio jautimą ir matau tik jį.
Todėl dvasinio kelio pradžios esmė – nustatyti Kūrėją visuose veiksmuose, kuriuos jaučiame savimi ne tik tame, kas vyksta aplink mus, bet ir savyje – kaip reaguoju į tai, kad Kūrėjas žaidžia su manimi per įvairiausias išorines figūras.
Čia taip pat reaguoju ne aš, vėlgi ne pats, nieko neturiu savarankiško, tai irgi Kūrėjas. Išeitų, kad esu per vidurį tarp to, kaip Kūrėjas veikia mane iš išorės ir kaip Kūrėjas iš mano vidaus veikia išorinį pasaulį. Būtent tarp šių dviejų tinkamo ketinimo šaltinių, kad nėra nieko išskyrus Jį, turiu rasti savo tikslią būseną.
Baal Sulamas rašo, kad šiame ieškojime žmogus patiria daugiau kritimų nei pakilimų. Jis visada patiria daugiau nesėkmių bandydamas aptikti Kūrėją, įsitvirtinti Jame, nukreipti save į Jį, matyti Kūrėją kiekviename veiksme.
Tokių būsenų itin mažai. Žymiai daugiau kitokių, kai krentu ir matau tik išorinį pasaulį ir save jame – ne Kūrėją iš savęs ir Jį savo išorėje, o save ir išorinį pasaulį. Tai, galima sakyti, ir yra mūsų tragedija.
Būsena, kai jaučiu „save ir išorinį pasaulį“, vadinama kritimu, o būsena, kai jaučiu, kad ir mano viduje, ir mano išorėje yra Kūrėjas, vadinama pakilimu.
Ką reiškia Kūrėjas yra manyje? Tai, kad jaučiu, kaip Jis mane valdo. Jis neleidžia netgi mano vidine pastanga tiesiai siekti Jo ir matyti šį pasaulį kaip Jo kūrinį.
Čia išties esu tarp dviejų ugnių – iš vidaus mane visąlaik apgaudinėja, iš išorės irgi. Toks dvigubas nusistatymas „ir manyje, ir išorėje“ vadinamas „nusistatymu į Kūrėją“, į tai, kad nėra nieko, išskyrus Jį – ir manęs nėra, ir išorinio pasaulio, o egzistuoja tik vienas Kūrėjas.
O kas gi esu aš? Aš – tai taškas, kuris yra tarp dviejų poveikių – vidinio ir išorinio.
Bus tęsinys…
#256641

Iš 2019 m. lapkričio 24 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienintelė mus valdanti jėga I d.

Vienintelė mus valdanti jėga II d.

Dviejų jėgų pusiausvyros centre

Komentarų nėra

Būdas pradžiuginti Kūrėją

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPasistenkite mėgautis pačiais bandymais priartėti prie Kūrėjo, mėgindami tai taip, tai kitaip. Kūrėjas žiūri į mus kaip į kūdikius ir Jį, kaip ir mus, pamalonina viskas, ką kūdikis daro. Nesvarbu, kad mažas vaikas nukrito, ką nors sudaužė ar ištepė – jis taip vystosi.
Kūrėjas reikalauja iš mūsų ne teisingų veiksmų, o tokių, kurie priartina mus per draugus prie Jo paprastai, naiviai. Štai ir viskas. Taip suteikiame Jam patį didžiausią malonumą.
Jei darome taip, tikėdamiesi pradžiuginti Kūrėją, tai patys tuo džiaugsimės. O jeigu džiaugiamės dėl savo veiksmų, tai galime būti tikri, kad Kūrėjas irgi džiaugiasi. Po to, kai pradėsime jausti Jį, pamatysime, kad Kūrėją jaučia viską, ką patiriame mes.
#262868

Iš 2020 m. balandžio 7 d. pamokos rusų k.

Komentarų nėra

Sielos augimo požymiai

Dvasinis darbas, Kūnas ir siela, Viena siela

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Kokie vidiniai ir išorinai sielos augimo požymiai?
Atsakymas. Ėmę vienytis leidžiame Šviesai sklisti mumyse. Pradedame ją jausti, suvokti, kaip mus užpildančią. Iš to matome mūsų tarpusavio vienybės sistemą, nes pasiekiame sielos struktūras.
Tai svarbiausia, nes suvokdami sielos struktūras, priklausomai nuo to, kaip ji ima atgyti veikiama joje cirkuliuojančios Šviesos, pajaučiame kaip Kūrėjas kalba su mumis: kaip Jis bangomis keičia santykius tarp mūsų ir kaip mes galime savo kintama tarpusavio vienybe atsakyti Jam. Tai ir yra kontaktas, mūsų santykis su Kūrėju.
Klausimas. Ar žmogus, kurio siela auga, jaučia, kad keičiasi?
Atsakymas. Dar kaip! Visa tai vyksta absoliučiai realiai, būtent dėl abipusio kontakto tarp žmogaus ir Kūrėjo.
#261329

Iš 2020 m. vasario 9 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Siela – tai Kūrėjo dalis

Sielos raidos pradžia

Kaip suprasti, kad siela vystosi

Komentarų nėra

Po pandemijos

Ateities visuomenė, Krizė, globalizacija, Sveikata

каббалист Михаэль Лайтман„Jei tik viskas nežlugs, tai atsigaus, – sako mums. Ir priduria, – kada nors“. „Neatsigaus“, – sakau aš. Bet ir žlugimas visai nebūtinas.
Kiekvienam iškyla uždavinys – išgyventi dabartinį laikotarpį su minimaliais praradimais. Tam reikia tausoti nervus ir išteklius, palaikyti kitus, mokėti atsipalaiduoti, bet ne nusišalinti. Turime suprasti, kas vyksta, kad krizės pasekmės neužkluptų mūsų netikėtai.
Pradžiai atsikvėpkime. Žmogus sukurtas ne blaškytis, o mąstyti ir veikti. Taigi, ką iš tikrųjų praradome? Kokią ateitį ruošėme vaikams?
Bendrai tariant, tiesiog tarnavome vieni kitiems už pinigus. Uoliai ar ne įgyvendindavome principą, tiksliai suformuluotą mūsų išminčių prieš tūkstančius metų: „Eikite ir užsidirbkite vieni iš kitų“. Mums atrodė, kad dirbame sau. Bet kokią meškos paslaugą sau padarėme, įsisukdami į vartotojo voverės ratą ir negalvodami apie nieką daugiau!
Jeigu sekundei atskristume iš labiau išsivysčiusios planetos ir pažvelgtume į žmoniją prieš mėnesį, ne pats maloniausias vaizdas mūsų lauktų. Ne, ne technine prasme, bet pačia visuotinės sumaišties prasme. „Nauda“ iš jos, kaip smogas virš žemės, išsisklaido jau dabar.
Ir štai atėjo virusas. „Sustokite, žmonės, – sako jis mums. – Pažvelkite, ką padarėte su planeta ir su savimi. Pažvelkite į rytojų“.
Jei iš tikrųjų pažiūrėsime, ir ne formaliai, tai pamatysime, kad judėjome ne tik į ekologinę krizę. Dar prieš ją būtų įvykęs karas. Iš esmės, įspraudėme save į karo glėbį, beviltiškos globalizacijos būseną, prieštaravimų aklavietę. Tokia žmogaus prigimtis: kai artėja žudynės, išstumiame jas iš sąmonės ir taip susitaikome su jomis, tikimės jų. Gremas Grinas puikiai aprašė prieškarinę atmosferą knygoje „Samdomas žudikas“: viskas jau buvo nulemta, bet niekas netikėjo, kad karas įvyks, jį atmetė, nekreipė dėmesio – ir taip priartino, prišaukė, laukė.
Iki šio etapo dar nebuvome priėję, bet nevaldoma vartojimo lavina įtraukė žmoniją į bedugnę. Kad ir kaip būtų keista, virusas išgelbėjo mus nuo to! Išgelbėjo nuo egoizmo, kuris reikalavo „nuodėmių atleidimo“, nuo vartojimo rinkų perkrovimo.
Tai ar verta grįžti atgal? Ką gero praeityje palikome?
Ar yra gyvenimas po viruso?
Dabar iš naujo susipažįstame su šeima, pasauliu, su savimi.
– Tu jau penktoje klasėje!?
– Palauk, kas su tavo šukuosena?
– Nežinojau, kad tu šitaip moki kepti kiaušinius.
– Niekada negirdėjau tiek daug anekdotų. Ir jie iš karto verčiami į visas kalbas.
– Jie ten sąžiningai sėdi namuose, o mes kuo blogesni?
Anksčiau daugelis iš mūsų namuose tik miegojo – dabar gyvena. Anksčiau naršėme internete dėl malonumo – dabar turime tikrų sąsajų, įsigiliname, jungiamės tarpusavyje.
Iš čia yra keletas kelių. Mums, žinoma, norisi atgal į voverės ratą su įprastomis jo rykštėmis ir meduoliais. Tačiau negalima pamiršti, kad gresia ir nusikaltimų įsisiautėjimas, neramumų slopinimas, tiekimo nutraukimas ir kaltųjų paieškos. Tačiau galime išnaudoti šį laikotarpį ir apmąstymams.
Žinoma, ne viskas klostosi sklandžiai, ne visi išlaiko smūgius, bet pati patirtis, tempo pokyčiai, nusistatymas suteikia mums ne tik atokvėpį. Ištuštėjusiomis darbo dienomis, keistoje popiečių tyloje girdisi naujovių aidas. Sėdime namuose, kaip vaikai suoluose, kad šio to išmoktume, kad šie pokyčių skausmai nepraeitų veltui.
Bet kokiu atveju mums nepavyks išeiti iš krizės taip greitai, kaip į ją patekome. Ir tai, kas dabar vyksta, nėra pauzė, atostogos ar karantinas, tai pabudimas. Virusas mūsų nenokautavo, bet gerokai sutrenkė ir sugrąžino į tikrovę. Suteikė galimybę patiems atsargiai pasukti vairą.
Šiandien mums kyla būtinybė pervertinti vertybes prieš naują epochą, kuri reikalauja kitaip elgtis vieniems su kitais, reikalauja rasti prasmę, kurios vengėme. Pokyčių vėjas sunaikino iliuzijas ir parodė mums tikrą vaizdą. Nejaugi leisime sąmonės smogui vėl aptraukti ją miražais? Nejaugi susitaikysime su praeitimi, su amžina sumaištimi, su išoriniu pertekliumi ir vidine tuštuma?
Pasaulis atsidūrė ant siauro tilto ir svarbiausia dabar – nebijoti atsisveikinti su praeitimi. Turime kitą rūpestį – kaip sutikti ateitį, kad nesusidurtume su ja nugara, o protingai įsilietume į neišvengiamą rytojų.
Patys sukūrėme voverės ratą – ir dabar galime išeiti iš jo be nereikalingų sukrėtimų. Juk svarbiausia tai, kas viduje: mūsų ryšiai, mūsų santykiai, mūsų dalyvavimas, tarpusavio meilė. Pakanka tik tai suvokti, ir visi mechanizmai – visuomeniniai, finansiniai, komerciniai – ims persitvarkyti pagal naują paradigmą.
Pagalvokime: kodėl gyvename ir kaip galime sukurti savo gyvenimą kitaip, kitais principais? Atsivėrė išėjimas iš beribio egoizmo, tai pasinaudokime tuo, kol jis yra nokdaune. Lėktuvai – žemėje, laivai – uostuose, mes – suoluose. Čia nėra nieko žeminančio. Priešingai, mums atsirado galimybė iš tikrųjų padaryti ką nors dėl savęs.
Visą gyvenimą užsiėmėme tik tuo, kad bėgome nuo klausimo apie mirtį: blaškėmės, kiek įmanoma teisindami save. Virusas mums duoda dar vieną užuominą: nuo mirties nepabėgsi. Kad įveiktume šią ribą, turime pakilti aukščiau egoizmo, kuris mus marina. Jis riboja mus vien kūno norais ir suteikia ydingą, apgailėtiną, ribotą pasaulio pojūtį. Imkime ir pajauskime pasaulį per mūsų bendrą vidinę struktūrą – per sielą. Tada mes pamatysime jį visiškai kitą – begalinį, amžiną, tobulą.
Tai neturi nieko bendra su religijomis. Kabalos mokslas nesiglaudžia prie jokių tikėjimų. Ji tiesiog vysto žmogaus sielą ir taip daro mus laimingus. Dabar, kai visi jaučiamės vienoje valtyje, reikia kartu užgulti irklus ir laikytis kurso į pasaulį, kuriame nėra sienų tarp širdžių. Tada išnyks ir kiti barjerai, skiriantys žmones. Rytojus formuojasi jau dabar.
#262055

Daugiau šia tema skaitykite:

Ko mus moko koronavirusas?

O kodėl taip norite gyventi?

Koks bus pasaulis po epidemijos?

Komentarų nėra

Būdas vienytis – platinimas

Dvasinis darbas, Grupė, Platinimas

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Vienas iš vienijimosi būdų – bendras darbas platinant. Bent jau paskutiniuoju laiku visi kabalistai rašė apie tai, kad kabalos žinias būtina platinti visai žmonijai. Ar bendras darbas irgi kuria grupę?
Atsakymas. Taip. Šis darbas atliekamas jau keletą šimtmečių. Tačiau pradedant XX am., o juolab mūsų laikais, visiems aišku, kad kabala turi duoti žmonijai jos teisingo vystymosi programą. Kitaip, žmonija vėl pereis prie atominio karo, didžiulių pralaimėjimų, sudužimo, savęs susinaikinimo.
Todėl rūpindamiesi, kaip perduoti tą informaciją kitiems žmonėms, pasauliui, leidžiame laikraščius, knygas, kuriame filmus, klipus. Ir šis bendras darbas suartina mus.
#259205

Iš 2019 m. kovo 11 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai