Pateikti Pirmadienis, 13 balandžio, 2020 dienos įrašai.


Koronavirusas – gamtos bumerangas

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Laidavimas

каббалист Михаэль ЛайтманTarpusavio laidavimas – tai visiems nuo vaikystės žinoma sąvoka. Mus visuomet mokė, kad turime palaikyti vienas kitą, kitaip, visi pražūsime. Bet šiandien laidavimas, ryšys tarp žmonių tampa neįprastai aktualia tema, įgyjančia naują, ryškų atspalvį.
Pasaulį apėmusi koronaviruso epidemija suteikia mums galimybę sužinoti šį tą naujo apie mūsų gyvenimą ir tarpusavio santykius globaliame pasaulyje. Be to, ji parodo kokią jėgą turi kiekvienas, net ir mažiausias gamtos elementas. Pasaulis atrodo toks didžiulis, bet staiga paaiškėja, kad mažytis virusas gali jį panardinti į chaosą ir tamsą.
Tai rodo mums, kokią asmeninę atsakomybę kiekvienas iš mūsų šiais laikais prisiimame už pasaulį, kad nebūtume jame kenkėjais ir neužkrėstume kitų. Pagalvokite, koks nors paprastas prekybininkas iš Kinijos turgavietės atliko tokius dramatiškus pokyčius pasaulyje. Tai parodo, koks galingas kiekvienas iš mūsų globaliame pasaulyje ir kokia atsakomybė tenka kiekvienam visų kitų atžvilgiu.
Kabalos moksle yra paprastas dėsnis: „dalis ir visuma lygūs“. Visuma – tik atskirų elementų suma, todėl ji priklauso nuo kiekvieno iš jų. Neįmanoma iš visumos ištraukti net mažiausio elemento, nesugriovus visumos. Be vienos dalelės ji bus ydinga, juk jai jos trūks.
Todėl žiūrime į koronavirusą ir nesuprantame, kaip tokia mikroskopinė dalelė sugebėjo pridaryti tiek daug bėdų pasaulyje? Tačiau iš tikrųjų virusas parodo mums, kokią žalą padarėme visoje didžiulėje sistemoje biologiniu, aukščiausiu gamtos lygiu. Virš jo yra tik žmogaus mintys ir ketinimai.
Reikia suprasti, kad viskas prasideda nuo galvos. Tad jei vyksta biologinės sistemos gedimas, jis yra minties ir noro sistemos gedimo, esančio aukščiau biologinio lygmens, pasekmė. Reikia išsiaiškinti, kokie nesklandumai yra žmogaus santykiuose su savimi, su kitais, ir su visa žmonija bendrai, per kuriuos biologiniame lygmenyje sukeliame tokius iškraipymus kaip virusai.
Matyt, mūsų santykiuose yra problema, ir jie nėra integralūs. Jau pažeidėme visus integralios gamtos dėsnius ir neleidžiame jai normaliai egzistuoti. Ir todėl naikinimai bendroje gamtoje, kur viskas turi būti sujungta ir harmoninga, tapo tokie reikšmingi, kad smogė visiems kaip virusas.
Epidemija išties palietė visus, juk gyvename integraliame pasaulyje. Ir todėl, nesvarbu, kas ir kur gyvena: nukentėjo visi – ar tai būtų kinų valstietis, ar biržos makleris Honkonge, ar amerikietis, mat esame bendroje, sujungtoje sistemoje.
Kažkada gyvenome labiau izoliuoti ir priklausėme tik nuo savo vietovės, nes pasaulis nebuvo globalus. Tačiau šiandieninis pasaulis yra toks integralus, kad bet kuris kinų kaimas per prekybinių santykių tinklo grandinę yra susietas su visa žmonija. Pripratome, kad pasaulio likimą sprendžia vyriausybės ir staiga vadelės atsidūrė mažyčio viruso rankose.
Visi esame vienos integralios sistemos, vadinamos Adam, dalys ir be išimties priklausome vieni nuo kitų. Ir jeigu ši sistema vis labiau atskleidžia mūsų priklausomybę ir įpareigoja ją tobulinti, tada išmokime, kaip prilygti šiai sistemai, kitaip, mums bus blogai. Priešingu atveju kasdien atsiskleis nauji, mirtini virusai.
Sistema rodo, kad esame įpareigoti užmegzti gerus tarpusavio ryšius. Tačiau turime išsiaiškinti, ką reiškia „gerus“, juk mūsų egoizmas vertina tik tai, kas jam naudinga.
Norint sužinoti, kas iš tikrųjų gerai, reikia išstudijuoti visą sistemą, o paskui kiekvienam ir visiems kartu palaikyti jos integralumą. Be šito, daugiau nieko nereikalaujama, tik rūpintis kitais, kaip savimi.
Mus turi sieti globalus, abipusis laidavimas, kuris aukščiau už bet kokius atskyrimus ir asmeninius tikslus. Laidavimas, ryšys tarp mūsų – aukščiau visko ir jis turi nulemti visus mūsų asmeninius ryšius. Laidavimas – aukščiausias, vienintelis gamtoje egzistuojantis dėsnis. O visi kiti dėsniai bei elgesio formos remiasi juo.
Dėl koronaviruso laidavimo dėsnis dabar atsiskleidžia visame pasaulyje. Gamta nusprendė parodyti mums, kas mes tokie ir kokie esame priešingi gamtai.
Galbūt iš šios krizės išmoksime, ką verta daryti, kad taptume integralia gamtos dalimi. Laikydamasis laidavimo dėsnio, žmogus atves gamtą į pusiausvyrą. O pasiekti visišką gamtos jėgų pusiausvyrą ir harmoniją – tai tikras rojus.
#261737

Iš 2020 m. kovo 10 d. laidos „Naujasis gyvenimas“ Nr. 1212

Daugiau šia tema skaitykite:

Karantinas – pirmas žingsnis išeiti iš krizės

Ties raudona linija

Egoizmas ir yra virusas

Komentarų nėra

Egoizmo taikymo paslaptis

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

каббалист Михаэль ЛайтманKlausimas. Viena vertus, mums reikia sumažinti egoizmą, jį anuliuoti. Kita vertus, sakoma, kad egoizmas nėra sunaikinamas, ir netgi auga. Kaip tai suprasti?
Atsakymas. Esmė ta, kad naikiname ne egoizmą, o tai, kad jį taikome dėl savęs.
Noras su ketinimu dėl savęs – egoistinis. Noras su ketinimu dėl Kūrėjo – altruistinis. Turime perkelti savo ketinimus iš „dėl savęs“ į „dėl Kūrėjo“.
Tad nesijaudinkite, niekas niekur nedingsta ir nėra sunaikinama. Supraskite: egoizmas tikslingai sukurtas iš aukščiau, kad būtų minusas priešais pliusą. Todėl, kai minus ir pliusas dirba išvien, galime tarp jų gauti energiją, kokią nors produktyvią pastangą.
#262164

Iš 2020 m. vasario 16 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – mateijos pagrindas

Išsiskirti su egoizmu

Žaisti su savo egoizmu

Komentarų nėra

Išeiti, kad grįžtum

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманPastangų kiekis matuojamas „įėjimų“ ir „išėjimų“ (pakilimų ir kritimų) skaičiumi, apie tai sakoma: „Tora išeis iš Ciono“ (iš kritimų – „jėciot“). Kūrėjas mėto žmogų, o šis atkakliai grįžta prie darbo ir jį tęsia. Iš tų kritimų, „išėjimų“ susideda visas jo ėjimas pirmyn.
Juk kritimas reiškia, kad Kūrėjas pridėjo žmogui noro mėgautis ir numetė jį nuo kelio. O žmogus su tuo nauju egoistiniu noru vis dėlto grįžta į kelią, neturėdamas pasirinkimo, užmerkęs akis, „kaip pakinkytas jautis ir asilas su nešuliais“.
Taip jis galiausiai sukaupia pakankamą kiekį norų ir pastangų mokydamasis ir jungdamasis su grupe, kad pajaustų, kur esąs, su Kuo turįs reikalų, ir kaip galima įsijungti į šį procesą.
Jis ima įsisąmoninti, ką jam duoda egoizmas, nustūmimai nuo kelio, ir kaip jis, nepaisydamas visko, laikosi už mokymosi, grupės. Nors tai nėra paprastos būsenos, kai žmogus jaučiasi neturįs jausmų ir supratimo, tačiau jis pamažu susigrąžina sąmoningumą ir patiria naują įkvėpimą. O paskui vėl ateina širdies apsunkinimas.
Taip iš visų šitų „išėjimų“ išeina Tora. Žmogus ima suprasti, kad toks turi būti procesas, ir kad svarbiausia, likti susiliejus su Kūrėju, o tam reikia prilipti prie grupės.
Visas šis procesas detaliai aprašytas pasakojime apie Pesachą, išėjimą iš Egipto. Tora nepasakoja istorijos ar geografijos, tik tai, kaip žmogus praeina svarbius dvasinio vystymosi etapus: pereina iš noro mėgautis valdžios, pirminės egoistinės prigimties į kitą prigimtį, norą duoti. Tai reiškia tikrąjį gimimą su nauja savybe – dvasiniame pasaulyje.
Po to kelias jau neturi tokių kritinių atnaujinimų. Pats didžiausias perversmas – išėjimas iš egoistinio ketinimo į davimo ketinimą.
#223569

Iš 2018 m. kovo 18 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Eime pas Faraoną“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tobulėti – kylant pakopomis

Kada baigsis tavo kritimai ir kilimai

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Komentarų nėra

Pesachas – taisymosi pradžios šventė

Dvasinis darbas

каббалист Михаэль ЛайтманDabar švenčiame Pesachą, kuris simbolizuoja taisymosi pradžią. Juk viskas prasideda nuo išėjimo iš „Egipto“, po kurio dovanojama Tora.
Taisyti galima tik žmogų, kuris perėjo „Egipto tremtį“. Kūrinio pradžia – nusidėjimas prie Pažinimo medžio ir sielos sudaužymas, po kurių prasideda taisymosi procesas.
Tad suprantama, kad pirmiausia būtina įsisąmoninti blogį, išsiaiškinti būseną, kur atsidūrėme po Pažinimo medžio sudužimo, kai siela pasidalijo į daugybę dalių, kurias dabar turime surinkti draugėn. Ir tai atliekama turint tą egoistinį norą mėgautis, kuris kol kas viešpatauja tarp mūsų.
Taip prie sielos, kurią atkuriame, prijungiame vis labiau atsiskleidžiantį blogąjį pradą, t. y. visą tą Šviesos jėgą, kuri užpildė sielą ir atvedė prie to, kad kiekviena dalelė atitolo nuo kitų. Kai vėl susijungiame draugėn, dirbdami prieš Šviesos jėgą (anksčiau ji užpildė sielą, o dabar tapo jai priešiška), suvokiame Kūrėjo savybę ir ištaisyto kūrinio savybę.
Bet visa tai prasideda nuo esamos būsenos blogio įsisąmoninimo, nuo to, kad atskleidžiame tarp mūsų egoizmą, atstūmimą, neapykantą, nesupratimą, išsiaiškiname, kiek kiekvienas pasinėręs į patį save ir nėra pasirengęs iš to kapstytis. Tai pirmas, būtinas etapas pažįstant Kūrėją.
Visus Pesachui skirtus straipsnius reikia suvokti kaip kalbančius apie mūsų tarpusavio atitolimą ir susijungimą. Kai tolstame vieni nuo kitų, kyla piktos jėgos ir atskleidžia mumyse tremties pojūtį.
Ir tada iškart galima kalbėti apie vienybę bei išsitaisymą, prasideda išsilaisvinimas. Kitaip tariant, viską reikia matyti per tremties ir išsilaisvinimo, atitolimo ir suartėjimo prizmę, kaip kažką neištaisytą ir to kažko ištaisymą.
#222984

Iš 2018 m. kovo 8 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį „Palaiminimas, atlikęs su manimi stebuklą“

 

Komentarų nėra